Vidurių užkietėjimas yra nemalonus, bet gana dažnas kačių reiškinys. Taip atsitinka, kai katės išmatos tampa tokios sausos ir kietos, kad įstringa. Katės paprastai tuštinasi kas 24-36 valandas, o jų išmatose paprastai yra pakankamai drėgmės.

Užkietėjusioms katėms išmatos yra sausos, kietos, kai pagaliau pradeda judėti. Paprastai tai rodo, kad yra sveikatos problemų, kurias reikia nustatyti ir spręsti. Kreipkitės pagalbos, jei jūsų katė 48 valandas nesituštinusi.

Vidurių užkietėjimą dažnai sukelia dehidratacija, tačiau jis taip pat gali būti susijęs su keliomis ligomis, tokiomis kaip inkstų liga ir hipotirozė. Kai pastebimi tokie požymiai kaip pykinimas, vėmimas, svorio kritimas ir slėpimasis, be vidurių užkietėjimo, tai dažnai yra signalas, kad vyksta kažkas sisteminio.

Pagrindinės priežastys sukeliančios užkietėjimą

• Dehidratacija. Tai pirmas dalykas į ką reikėtų atkreipti dėmesį sutrukus tuštinimuisi. Būtent dėl šios priežasties, mano nuomone, užkietėjimas vasarą gyvūnams yra dažnesnis.
• Judėjimo rėžimas. Užkietėjimas dažnesnis mažai aktyviems gyvūnams, ypač jei jie dar ir nutukę.
• Amžius. Įprastai vyresnio amžiaus gyvūnai yra labiau linkę į šią nemalonią problemą.
• Stresas. Šioje vietoje stresas gali būti kaip tiesioginė priežastis., pvz kelių kačių namų ūkyje katė nesijaučia, jog turi savo vietos tuštintis, už tai vengia atlikti gamtinius reikalus ir dėl užlaikymo viduriai užkietėja.
• Netinkama mityba. Viena iš dažniausių sutrikusio tuštinimosi priežasčių. Viduriai kietėja dėl nepakankamo ląstelienos kiekio maiste. Taip pat konstipacija gali būti reakcija į netoleruojamą ar alergizuojantį maistą.
• Svetimkūniai. Tuštinimąsis gali sutrikti dėl įpročio ėsti neėdamus daiktus, kaip jau ankščiau minėta kailio, kaulų ir t.t. Visi šie daiktai gali užkimšti virškinamąjį traktą tiesiogiai, taip užblokuodami išmatų pasišalinimą arba susimaišę su išmatomis jas kietinti.
• Neurologiniai sirgimai ir traumos. Tuštinimasis gali sutrikti po traumų kai yra pažeidžiamas stuburas, dubens kaulai. Taip pat konstipacija gali atsirasti esant sutrukusiai įnervacijai, pvz., dėl stuburo išvaržos.
• Megakolonas. Tai įgimtas arba įgytas susirgimas, kada išdidėja storosios žarnos spindis.
• Spaudimas iš išorės arba iš vidaus. Su tuštinimosi problemomis žarnynas gali būti ir visai nesusijęs. Konstipacija gali būti susijusi su žarnyno spaudimu dėl kitų organų patologijų.
• Kiti susirgimai. Vidurių užkietėjimas gali būti kitų organų funkcijos sutrikimų rodiklis. Todėl esant šiam sutrikimui, būtina atlikti kraujo tyrimus. Viduriai kietėja esant inkstų nepakanamumui, hipotiroidizmui ir kai kurioms kitoms ligoms.
• Genetika. Kartais jokių priežasčių rasti nepavyksta. Gyvūnas tiesiog yra linkęs į užkietėjimą.

Vidurių užkietėjimas gali būti skirtingų stadijų - nemaloni, bet lengvesnė kai išmatos kietos, gyvūnui sunku tuštintis, tuštinimasis nemalonus. O sudėtingais atvejais išmatos žarnose taip užstringa, jog gyvūnas visiškai nebegali prasituštinti.

Esant užkietėjimui išmatose galite pastebėti kraujo, gleivių. Būna, jog dalis išmatų kietos kita lyg ir skysta ar normalios konsistencijos, bet tai taip pat reikėtų traktuoti kaip užkietėjimą, nes ta suskystėjusi dalis yra organizmo kompensacijos mechanizmas.

Gyvūnas gali ilgai stangintis vienoje vietoje arba kaip tik bandyti atlikti savo gamtinius reikalus daug kartų paeiliui. Kai kurie iš šių tūpčiojimų gali būti bevaisiai.

Jei sutrinka peristaltika arba lieka netinkamas vandens kiekis turinyje, išmatos nebepasišalina taip kaip turėtų. Jos tampa per kietos arba per skystos. Taigi prasideda viduriavimas arba vidurių užkietėjimas.

Kaip galite padėti augintiniui užkietėjus viduriams

• Vanduo. Jei kietėja viduriai, stenkitės surasti būdų kaip augintiniui pasiūlyti papildomai atsigerti.
• Fizinė veikla. Sureguliuokite savo augintinio judėjimo rėžimą, išeikite su juo papildomai pasivaikščioti, pažaiskite su kate judresnius žaidimus. Prie to paties gali pagelbėti pilvo glostymas ar švelnus masažas, jei gyvūnas nesipriešina.
• Maistas ir maisto priedai. Esant poreikiui į vidurių užkietėjimą, labai padeda tinkama mityba. Iš esmės sunku pasakyti kas tiks konkrečiam gyvūnui, šitoje vietoje reikia bandyti tol kol rasite augintiniui tinkamiausią variantą.

Taip pat yra naudingų maisto priedų, galinčių pagelbėti laisvinant vidurius. Tačiau vėlgi, šioje vietoje reikėtų rasti kas konkrečiai tinka augintiniui. Vis tik vieni iš pirmųjų ką reikėtų išmėginti tai moliūgai, figos, balkšvojo gysločio sėklų milteliai (jų galima rasti žmonių vaistinėje), sėlenos, įvairios sėklos pvz. chia.

Patikrinkite ar nėra sąvėlų apie išangę, nes kartais tokia elementari priežastis ir būna konstipacijos sukėlėja. Yra preparatų, kurie gali būti naudojami gana saugiai gyvūnų vidurių užkietėjimui gydyti. Jie naudojami per burną arba kaip klizmos. Vieni iš tokių gan saugių preparatų gyvūnams yra Duphalac, Bisacodyl.

Apskritai, nerekomenduočiau jokių vaistinių preparatų naudoti nepasitarus su veterinarijos gydytoju, kaip ir patiems užsiimti gyvūnų klizmavimu.

Naminės priemonės nuo vidurių užkietėjimo

• Alyvuogių aliejus.
• Kava.
• Daug ląstelienos turintys produktai.
• Citrinos sultys.
• Linų sėmenys.
• Natūralios alavijų sultys.
• Valgomoji soda.
• Slyvos.
• Kiaulpienių arbata.
• Imbieras.
• Papajos.
• Geriamas jogurtas ar kefyras.
• Karštas maistas.

Jei kankina ilgalaikis vidurių užkietėjimas, nenumokite ranka, ir kreipkitės į gydytoją, nes vidurių užkietėjimo pasekmės gali būti labai rimtos.

Nemažai kačių per visą jų gyvenimą praryti plaukai nesukelia jokių problemų, o kartais išvemiami plaukų gniužulai yra normalu, tačiau jei susiformuoja dideli kamuoliai, jie jau gali būti pavojingi.

Šiais laikais dauguma kačių turi daugiau plaukų, nei joms reikia ir jų racioną sudaro labai įvairūs produktai - daugiausiai iš skardinių ar kartoninių dėžučių. Šių dviejų dalykų bendras rezultatas toks: kai kurioms katėms išsivysto maistinės alergijos sudedamosioms pašaro dalims ar į ėdesį dedamiems priedams, dėl ko sudirgsta skrandžio ir žarnyno sienelės.

Kai kažkas dirginančio, pavyzdžiui, plaukai (o jie gali būti ganėtinai šiurkštūs, netgi jei jie jūsų paties!) patenka į jau uždegimo apimtą skrandį, katę supykina ir ji pradeda vemti.

Kailis yra labai sunkiai virškinamas, todėl praryti plaukai skrandyje ar žarnose gali sulipti su nesuvirškintu maistu. To pasekmės gali būti liūdnos ir baigtis ant chirurgo stalo.

Plaukų kamuoliai gali pradėti formuotis dėl nemažai priežasčių:

• odos uždegiminių ligų: jas dažniausiai sukelia blusos, tačiau priežastimi gali būti ir kiti odos parazitai (pvz., utėlės, odos erkutės, kraujasiurbės erkės).
• sėslaus gyvenimo būdo: šnekama apie nutukusias kates, kurios arba 24 valandas per parą tupi namie, arba paprasčiausiai nenori išeiti laukan ir pasimankštinti. Kates reikia skatinti mankštintis, nors tai ir labai sunku.

Nutukusios katės dažniausiai būna sėslios ir jos neturi kuo daugiau užsiimti, kaip tik drybsot ant sofos ir užsiimti savo kailio švarinimu.

Katei kasdien švarinantis ir prausiant savo kailį praryti plaukai skrandyje susisuka į tamsius, tankius kamuoliukus (mediciniškai vadinamus trichobezoarais). Kai kada tokiems plaukų kamuoliukams pasiseka perkeliauti žarnyną ai jie pasišalina su išmatomis, dažniausiai katės šeimininkui to net nepastebint.

Laikui bėgant jis didėja ir tampa per didelis, kad galėtų iš skrandžio pereiti į žarnyną. Tuomet katei sutrinka skrandžio veikla, atsiranda lėtinio gastrito požymių (ji vemia, suprastėja apetitas, nustoja blizgėti kailis, atsiranda apatija, pradeda kristi svoris).

Jei bezoaras virškinimo traktu nuslenka iki žarnų, jis gali ten užstrigti ir sukelti žarnyno nepraeinamumą (jo požymiai: dažnas vėmimas, dažniausiai tik paėdus, skausmingas ir papūstas pilvas, katė gali tuštintis kraujingomis ar rudomis vandeningomis išmatomis, ką nemažai šeimininkų gali sumaišyti su viduriavimu (skystos išmatos pro užsikimšusią žarnos vietą praeina)).

Geriausias plaukų kamuolių sukeltos problemos gydymas yra pirmiausiai neleisti jiems susiformuoti. Tai gana lengva - katę paprasčiausiai reikia kasdien šukuoti.

Mažiau slenkančių plaukų ant katės atitinkamai reiškia mažiau jų katės skrandyje. Įsigijus katę, šukavimas turi tapti kasdieniniu ritualu.

Jei kasdien katę šukuojant plaukai vis vien kelia skrandžio problemų, reikia imtis papildomų priemonių: racioną papildyti „slidžiomis“ medžiagomis, kurios lengvina plaukų bei ėdesio slinkimą žarnynu.

Yra specialus maistas plaukų kamuolių profilaktikai. Tokiuose maistuose paprastai būna padidintas ląstelienos kiekis, nes ląsteliena padeda plaukams lengviau praslinkti katės žarnynu.

Taip pat egzistuoja specialūs preparatai, saugantys nuo plaukų kamuolių susiformavimo. Šie preparatai padeda plaukams lengviau praslinkti žarnynu. Reikia žinoti, kad beveik visų produktų sudėtyje yra mineralinių aliejų, kurie, naudojami didelėmis dozėmis, organizme naikina vitaminą A.

Kai kurie kačių augintojai su plaukų kamuolių problema tvarkosi du ar tris kartus per savaitę katei duodami šiek tiek sviesto (apie ½ arbatinio šaukštelio). Kiti katei pasiūlo konservuoto moliūgo, sumaišyto su įprastu ėdesiu ar žuvimi (pvz., tunu). Katėms tokie netikėti gardėsiai tikrai turėtų patikti.

Augalinio aliejaus užkietėjus viduriams duoti nepatartina, nes jis žarnyne suvirškinamas ir neatlieka norėtos funkcijos. Skrandyje vazelinas ištirpsta ir „apgaubia“ plaukų kamuolį, taip palengvindamas jo slinkimą žarnynu.

Jei katės būklė negerėja, būtina kreiptis į veterinarijos gydytoją, nes kai kada plaukų kamuoliui pašalinti gali prireikti ir chirurgo įsikišimo.

Taip pat reikia nepamiršti bendrų patarimų dėl kačių auginimo: reikia šalinti padidėjusio plaukų slinkimo priežastis, užtikrinti, kad jūsų augintinis neturėtų išorės parazitų (dažniausiai pasitaikančios bjaurastys yra blusos, kurios katėms neretai sukelia taip vadinamą blusų alerginį dermatitą, dėl kurio katės pradeda kasytis ir pagausėja plaukų slinkimas).

Taip pat kates reikia priversti judėti. Nutukusios katės aptingsta, sulėtėja jų žarnyno veikla, dažniau užkietėja viduriai, žarnyne atsiranda plaukų kamuolių, dėl per didelio svorio vystosi diabetas.

Būklei įvertinti ir priežasčiai nustatyti naudingi kraujo tyrimai, rektalinis tyrimas, kolonoskopija, echoskopija, rentgenografija. Taip pat, esant labai stipriai patologijai, gali būti reikalingas gydymas klinikoje - klizmavimas, sunkiais atvejais net chirurginiai metodai.

---