Ne visos odos dėmelės yra nekaltos. Maža žaizdelė, ilgai negyjantis „spuogelis“ ar blizgi dėmelė gali būti ne kas kita, kaip bazalioma (bazalinių ląstelių karcinoma) - dažniausia odos vėžio forma. Šis vėžys auga lėtai, bet gali giliai įaugti į audinius - todėl svarbu neatidėlioti! Bazalioma išsivysto iš bazalinių odos ląstelių - tų, kurios yra giliausiame epidermio sluoksnyje.

Pagrindinis kaltininkas - saulės poveikis šviesią odą turintiems žmonėms: ilgas buvimas saulėje be apsauginių kremų, dėl saulės atsirandantis intensyvus odos paraudimas, ypač kai oda įdega, skausmingai parausta.

Kaip atrodo bazalioma ir pirmieji simptomai?

Šis odos vėžys dažnai slepiasi po nekaltu įvaizdžiu. Pirmieji simptomai: bazalioma iš pradžių gali pasireikšti kaip raudona pleiskanojanti dėmė, mažas randelis ar net odos plotelis su vos matomu paviršiaus įdubimu. Vėliau bazalioma dažnai įgyja tamsesnį atspalvį. Darinio centrinė dalis gali įdubti, o kraštai - pakilti.

Svarbu: internete netrūksta vaizdų, kaip atrodo bazalioma. Gydytojai primena: bazalioma neretai primena kitas odos ligas ar net menkus kosmetinius pakitimus.

• Neskausmingas odos mazgelis. Jis dažnai atsiranda ant veido, kaklo, pečių ar rankų - t. y. tų vietų, kurias dažniausiai veikia saulė.
• Kraujuojanti žaizdelė. Paprastai ji savaime užsitraukia, bet po kelių dienų ar savaičių vėl atsiveria.
• Dėmelė, panaši į egzemą ar psoriazę. Skirtingai nuo minėtų ligų, dėmelė būna nejautri jokiems gydomiesiems kremams ar tepalams.
• Nedidelis randelis, atsiradęs tarsi „iš niekur“. Dažnai su vaškinio blizgesio paviršiumi.
• Odos reljefo pasikeitimai. Pavyzdžiui, lengvas įdubimas, centrinės dalies praplikimas, tarsi odoje būtų mažas krateris.

Bazaliomos gydymo būdai

Diagnozavus bazaliomą, svarbiausia - pasirinkti gydymo metodą, pritaikytą konkrečiam atvejui.

• Chirurginis šalinimas - vienas dažniausių ir patikimiausių metodų. Gydytojas pašalina ne tik pačią bazaliomą, bet ir dalį sveikos odos aplink ją, kad būtų sumažinta pasikartojimo rizika. Procedūrą atliekame vietinėje nejautroje.
• Kriochirurgija - gydymas šalčiu, kai navikas sunaikinamas užšaldant skystu azotu. Šį metodą taikome mažesnėms, paviršinėms bazaliomoms.
• Fotodinaminė terapija - inovatyvus sprendimas, skirtas norintiems išvengti pjūvio. Ant pažeistos vietos užtepamas šviesai jautrus preparatas, o vėliau oda apšviečiama specialia šviesa.
• Radioterapija - spindulinis gydymas dažniau rekomenduojamas vyresnio amžiaus pacientams arba tiems, kuriems chirurgija dėl sveikatos būklės būtų per didelė rizika.
• Vietinio poveikio vaistai - tepami preparatai ar kremai skiriami, kai bazalioma diagnozuojama labai ankstyvoje stadijoje.

Mitybos rekomendacijos sergant bazalioma

Nėra vienos stebuklingos dietos, kuri išgydytų bazaliomą. Tačiau yra keletas mitybos rekomendacijų, kurios gali padėti stiprinti organizmą ir kovoti su liga:

• Daug antioksidantų turinčių produktų. Jie padeda kovoti su ląstelių pažeidimais.
• Omega-3 riebalų rūgščių: jos pasižymi priešuždegiminiu poveikiu. Jas rasite riešutų aliejuose, linų sėmenyse, lašišoje, skumbrėje ar sardinėse.

Kepenų svarba ir ligos

Kepenys vaidina svarbų vaidmenį beveik visose kūno organų sistemose. Jos sąveikauja su endokrinine ir virškinimo trakto sistemomis, skatindamas virškinimą ir medžiagų apykaitą.

Kepenys yra riebaluose tirpių vitaminų saugojimo vieta. Vitamino D stoka nepriklauso iš kur organizmas jo gauna: iš odos, gyvūninės kilmės ar augalinių produktų, papildų. Jo kiekis visada bus nepakankamas, jeigu neapdorojamas kepenų.

Geriant vitaminą A sunku pagerinti regėjimą, jeigu procese nedalyvauja kepenys. Kepenys kaupia ir (arba) metabolizuoja vitaminą A, saugo jį ląstelėse. Būtent kepenys tvarko cholesterolio homeostazę. Ir būtent juose saugoma geležis ir varis.

Itin reikšminga kepenų funkcija hematologijoje: dėl krešėjimo faktoriaus, baltymų sintezėje, eritrocitų skaidyme. Hemolizė - eritrocitų irimas. Eritrocitų irimo sukelta anemija yra vadinama hemolizine anemija. Procesas vyksta keliose kūno vietose, įskaitant kepenis, blužnį ir kaulų čiulpus.

Kepenys taip pat atlieka svarbiausią šalinimo funkciją: tulžis padeda pašalinti medžiagas, kurios neišskiriamos per inkstus. Be šalinimo, kepenys reguliuoja ir vaistų metabolizmą, jų detoksikaciją. Kiti organai, tokie kaip inkstai ir žarnos, gali tik kažkiek padėti metabolizuoti vaistus. Norint pasiekti reikiamo efekto bei neapkrauti kepenų, nesutrikdyti jų veiklos, patariama dėmesingai reguliuoti antibiotikų, nuskausminamųjų, priešuždegiminių ir kt.

Dažniausios kepenų ligų priežastys:

• Virusai. Dažniausiai įvairūs virusai sukelia kepenų pažeidimą. Hepatito virusai A ir E sukelia ūminį hepatitą, nesukeldami lėtinio hepatito, nors hepatitas E nėščioms pacientėms gali sukelti žaibinį hepatitą (dažnai - autoimuninį). Hepatitas B, C ir D yra virusai, galintys sukelti ūminį hepatitą, kuris sukelia lėtinį hepatitą.
• Autoimuninės reakcijos. Manoma, kad pirminis tulžies cholangitas, anksčiau žinomas kaip pirminė tulžies puslės cirozė, yra autoimuninė liga, sukelianti lėtinę kepenų ligą, galiausiai sukeliančią paskutinės kepenų ligos stadiją ir cirozę.
• Cirozė. Tai yra nuolatinio kepenų pažeidimo, uždegimo, fibrozės ir nekrozės rezultatas. Cirozė paprastai reiškia paskutinės stadijos kepenų ligą, todėl kepenų funkcija yra labai pažeista.
• Onkologiniai procesai. Kepenys yra jautrios itin piktybiniams navikams. Dažniausias pirminis piktybinis kepenų navikas yra hepatoceliulinė karcinoma.
• Nealkoholinė suriebėjusių kepenų liga. Tai kepenų ligų spektras, pradedant nuo gerybinės steatozės iki cirozės, kuriai reikia persodinti kepenis. Tai viena iš dažniausiai pasitaikančių lėtinių kepenų būklių, dėl kurios reikia persodinti kepenis.
• Vaistų sukeltas kepenų pažeidimas. Tiek receptiniai, tiek nereceptiniai vaistai gali sukelti kepenų pažeidimą.
• Chirurginės procedūros. Ūminė kepenų dekompensacija ir infekcijos buvimas yra svarbūs kepenų pažeidimo išsivystymo po operacijos rizikos veiksniai.

Mitybos įtaka kepenų sveikatai

Baltymai yra svarbus kepenų ląstelių (hepatocitu) regeneracijai ir yra svarbių aminorūgščių šaltinis - tai apsaugo nuo riebalų kaupimosi kepenų ląstelėse. Baltymų trūkumas gali lemti suriebėjusių kepenų uždegimo vystymąsi. Kita vertus, baltymu perteklius sąlygoja inkstų funkcijos sutrikimą, inkstų funkcijos nepakankamumo vystymąsi. Naudinga baltyminė dieta: 25% baltymų, sumažintas paprastųjų angliavandenių kiekis.

Sergant kepenų ciroze sumažėja baltymų sintezė.

Rekomenduojami produktai:

• Šaltų vandenų jūros žuvys: Aliaskos lašiša, sardinės, ančiuviai, skumbrė, alsė, silkė, upėtakis.

Vengtini produktai:

• Transriebalai didina „blogojo“ cholesterolio ir mažina „gerojo“ cholesterolio kiekį. Jei per dieną suvartojama daugiau nei 2% transriebalų, rizika mirti nuo širdies ligų išauga 20-32%.
• Paprastieji angliavandeniai didina kepenų suriebėjimo riziką. Jų gausu perdirbtuose maisto produktuose, saldumynuose, saldžiuose gėrimuose ir kt.
• Fruktozė sutrikdo sotumo mechanizmus, didina šlapimo rūgšties kieki kraujyje, o tai didina arterines hipertenzijos rizika. Perdirbtas maistas dažnai yra praturtintas fruktoze ir sacharoze. Fruktoze vartojama kaip saldiklis, gaminant saldžius vaisvandenius, sultis, žele, džemus.
• Mononatrio gliutamato - skonio stipriklio vartojimas didina laisvų riebiųjų rūgščių ir trigliceridų kiekį kraujo serume ir sukelia kepenų ląstelių (hepatocitų) uždegimą bei displaziją, vystosi kepenų suriebėjimas.
• Aspartamo ir karameles dažiklio yra dideli kiekiai saldžiuose gėrimuose, vaisvandeniuose. Pastarasis sukelia uždegiminius procesus organizme.
• Pernelyg didelis suvartojamu vaisių kiekis taip pat skatina kepenų suriebėjimą.

Mitybos rekomendacijos sergant vėžiu

Europos ir JAV enterinės ir parenterinės mitybos draugijos (ESPEN ir ASPEN), kurios remiasi tik mokslinių tyrimų rezultatais, skelbia, kad viena pirmųjų ir svarbiausių rekomendacijų sergant onkologine liga yra nesilaikyti jokių ribojančių dietų.

Gydytojos dietologės Auksės Gečionienės teigimu, onkologiniams pacientams labai svarbu nenumesti svorio, nes kiekvienas prarastas kilogramas mažina raumenų masę, o onkologiniams ligoniams labai svarbu ją išsaugoti. Dietologė pažymi, kad onkologinį procesą lydi uždegimas, kuris palengvina baltymų atpalaidavimą iš raumenų, o tai lemia raumenų nykimą. Todėl ligoniai dažnai jaučia silpnumą, jiems sunkiau atgauti jėgas gydymo metu ir po jo, atkurti imuninę sistemą ir kovoti su vėžiu.

Reikia žinoti, kad raumenys lemia ne tik rankų ar kojų stiprumą. Vienas stipriausių žmogaus raumenų yra širdis, kuri nenuilstamai varinėja kraują ir taip aprūpina visą organizmą deguonimi ir būtinomis medžiagomis. Raumenys dalyvauja kvėpavimo, virškinimo procese. Todėl, kai dėl ligos nyksta raumenys, jie nyksta visame organizme. Ir tai vyksta lygiagrečiai: sergančiam asmeniui tampa sunku judėti, nes nyksta rankų ir kojų raumenys. Kartu vystosi širdies pažaida, didėja širdies nepakankamumo rizika, sunkėja kvėpavimas, atsiranda virškinimo sutrikimų, nes atitinkamai silpnėja širdies, kvėpavimo, žarnyno raumenys.

Po chemoterapijos ligonius dažnai vargina širdies ligos, tačiau jų atsiradimą nulemia ne vien tai, kad chemoterapija yra kardiotoksiška, bet ir tai, kad dėl nepakankamos mitybos nyksta širdies raumens masė. Todėl onkologiniam ligoniui būtina valgyti, ypač aktyvaus gydymo, atsigavimo metu, kad tik nebūtų prarastas nė vienas kilogramas.

„Kiekvieno kilogramo praradimas, nepriklausomai nuo kitų veiksnių, trumpina išgyvenamumą. Tyrimų rezultatai atskleidžia, kad gerklės vėžio atveju ši tikimybė skyrėsi net 11 kartų: pacientų, kurie nenumetė nė kilogramo, vidutinis išgyvenamumas buvo 79 mėn., o per 3 mėn. netekusių 5-7 kg - tik 7 mėn.“, - teigia gydytoja A.Gečionienė.

Kokie produktai naudingi sergant vėžiu?

Onkologiniams ligoniams reikia visų maistinių medžiagų - baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir mikroelementų. Labai svarbu kasdien gauti pakankamą baltymų kiekį, kuris padeda išlaikyti raumeninį audinį. Pagrindiniai jo šaltiniai - mėsa, paukštiena, žuvis, kiaušiniai, riešutai, ankštinės daržovės.

Dietologė pabrėžia, kad sergant vėžiu naudingi tie produktai, kurie mažina uždegimą ir didina apetitą. Uždegimą mažina įvairūs natūraliai užauginti vaisiai, daržovės. Taip pat omega-3 riebalų rūgštys, kurių yra šaltųjų jūrų žuvyse (lašiša, silkė, sardinės, tunas ir ančiuviai).

Onkologiniams ligoniams reikėtų vengti transriebalų, t.y. margarino ir kitų sukietintų aliejų. Jų yra įvairiuose miltiniuose gaminiuose, pyraguose, sausainiuose, kurie gaminami pramoniniu būdu. Taip pat įvairių rūkytų, neaišku kokiame tirpale mirkytų, pvz., dūmo skonio, ir pan. gaminių.

Su šiais produktais nėra atlikta daug mokslinių tyrimų, tačiau visų jų rezultatai skelbia, kad papildomos medžiagos, kurios dedamos kaip priedai (nitritinė druska, įvairūs nenatūralūs konservantai, kurie leidžia išlaikyti gaminį kuo ilgiau arba suteikti jam skonio), prisideda prie onkologinių procesų.

Onkologiniam ligoniui reikėtų rinktis natūralesnį maistą, sezonines daržoves ir vaisius. Mėsą geriau išvirti ar iškepti orkaitėje ir dėti ant sumuštinio vietoje dešros. Vengti pyragaičių, sausainių, kurie galioja metus. Geriau pačiam išsikepti pyragą.

„Kalbėdama apie mitybą ir maisto įtaką, visada pabrėžiu, kad kone svarbiausias veiksnys yra saikas. Tiek cukraus, tiek raudonos mėsos, kurių kenksmingumo mitas - neva šie produktai skatina vėžinius procesus, jau sugriautas, tiek apskritai visų, net ir sveikų produktų, reikėtų valgyti saikingai. Per dieną suvalgę vieną bandelę ar porciją raudonos mėsos, tikrai vėžio nepaspartinsime. Tačiau jeigu tai yra vyraujantys produktai, kurių valgoma 3-4 kartus per dieną, onkologinės ligos tikimybė didėja. Ypač jeigu tarp dažnai vartojamų produktų yra rūkyti mėsos gaminiai ar kitas dėl ilgo tinkamumo vartoti perdirbtas maistas“, - pagrindines mitybos taisykles vardija pašnekovė.

Daugiau kalorijų ir baltymų

Dietologė A.Gečionienė pažymi, kad sergant vėžiu svarbu užtikrinti didesnį nei įprastą kalorijų kiekį, kad per dieną žmogus gautų bent 30 kcal 1 kg kūno svorio. Maistas turėtų būti baltyminis, t.y. ne mažiau nei 1-1,5 g baltymų 1 kg kūno svorio, t.y. kone dvigubai daugiau nei rekomenduojama nesergantiems vėžiu. Baltymų reikia daug, kad, kaip jau minėta, apsaugotume raumenų masę nuo nykimo.

Kai ligonis išsekęs, tiek dėl ligos, tiek dėl nepakankamos ir netinkamos mitybos, gali tekti nutraukti gydymą, didėja komplikacijų rizika. Nepakankama mityba neigiamai veikia audinius, organizmą bei jo funkcijas, silpnėja imunitetas, ir galiausiai visa tai turi didelę įtaką gydymo veiksmingumui ir ligos baigčiai.

Papildyti mitybą naudingomis medžiagomis

Pramonės pasiekimai lėmė modifikuotų, rafinuotų, t.y. menkaverčių, produktų atsiradimą. Tai lemia, kad dažnai net ir sveikai maitinantis nepavyksta užtikrinti pakankamą tam tikrų medžiagų, kurios yra naudingos onkologiniams ligoniams, kiekį. Todėl patariama jų vartoti papildomai.

Gydytoja A.Gečionienė pažymi, kad onkologiniams ligoniams itin naudingi augaliniai polifenoliai. Apie jų naudą šiandien plačiai kalbama įvairiose mokslinėse konferencijose, publikacijose, studijose, yra atlikta daugybė tyrimų, kad polifenoliai veikia kaip stiprus antioksidantų šaltinis. Jie yra labiausiai mokslo ištirti ir turintys daugiausia įrodymų.

Kodėl būtent skysti polifenoliai?

Tačiau jau žinoma, kad dauguma net ir plačiai reklamuojamų polifenolių tablečių ar kapsulių pavidalu ypač sunkiai pasisavinami mūsų organizmo ir gali sudirginti bei papildomai apkrauti ir taip jautrų onkologinių pacientų žarnyną ar skrandį.

Vaistinių augalų tyrėjo, farmakologo, vaistų eksperto Laimio Akramo teigimu, būtent dėl prasto polifenolių pasisavinimo Lietuvos mokslininkai ėmėsi ieškoti sprendimų, pagerinančių polifenolių biologinį pasisavinimą, ir sukūrė skystus polifenolius, kurie pagaminti pasitelkiant efektyvaus pasisavinimo technologiją Miosol. Atliktų farmakokinetinių tyrimų rezultatai įrodo, jog naujos technologijos leidžia užtikrinti, kad, vartojant skystus polifenolius, jų pasisavinimą galima padidinti iki 6, o, kai kurių tyrimų duomenimis, net ir dešimtimis kartų.

„Be to, labai svarbu ir tai, kad, vartojant skystą polifenolių formą, ne tik pasiekiama kelis kartus didesnė koncentracija, bet ir tai, kad ji išlieka stabili ir po 10-12 val.“, - pranašumus vardija vaistų ekspertas.

Sergant onkologine liga dažnai sutrinka virškinamoji sistema. Todėl, nusprendus pavartoti papildomų medžiagų, itin svarbu tinkamai pasirinkti preparato formą, kad skrandis, virškinamoji sistema nebūtų papildomai dirginami, o kepenys - apkrautos.

„Noriu akcentuoti, kad iš kapsulėse, tabletėse esančių veikliųjų medžiagų pasisavinami vos keli jų procentai. Dar blogiau šis procesas vyksta, kai skrandis, kepenys, virškinamasis traktas pažeisti ligos, gydymo. Be to, ir pačios kapsulės ar tabletės gali dirginti ir taip įjautrintą onkologinių ligonių virškinamąją sistemą. Todėl šiems ligoniams patariama vartoti skystas polifenolių formas“, - pataria vaistų ekspertas.

Kepenų vėžys

Kepenų vėžys - piktybinė kepenų liga. Jis gali būti pirminis (atsirandantis kepenyse) arba antrinis (susidaręs kitose kūno dalyse ir išplitęs į kepenis). Dažniau pasireiškia antrinis kepenų vėžys - metastazavęs (prasidėjęs kitur organizme, pavyzdžiui, storojoje žarnoje, skrandyje, plaučiuose).

Kepenys sudarytos iš kelių skirtingų tipų ląstelių. Todėl jose gali susiformuoti kelių rūšių navikai. Kai kurie iš jų yra gerybiniai (nevėžiniai), o kai kurie - vėžiniai, galintys išplisti į kitas kūno dalis (metastazuoti). Šių navikų priežastys ir gydymas skiriasi. Nei vienam iš šių navikų netaikomas kepenų vėžio gydymas.

Pirminis kepenų vėžys - tai kepenyse prasidedantis piktybinis procesas. Hepatoceliulinė karcinoma (HCC) sudaro apie 75-80 proc. pirminio kepenų vėžio atvejų. Tai dažniausias šios ligos tipas. Toks navikas išsivysto iš pagrindinių kepenų ląstelių (hepatocitų) ir dažnai yra siejamas su lėtinėmis kepenų ligomis. Iš pradžių išsivysto kepenų uždegimas, kurį gali sukelti alkoholis, hepatitas C arba B ar kitos ligos. Uždegimui progresuojant, išsivysto audinio nekrozė, fibrozė ir cirozė.

Cholangiokarcinoma sudaro apie 10-20 proc. kepenų vėžio atvejų. Navikas išsivysto iš kepenų tulžies latakų ląstelių. Dėl šios priežasties jis dar vadinamas tulžies latakų vėžiu.

Angiosarkoma yra itin reta ir sudaro tik apie 1 proc. suaugusiųjų pirminio kepenų vėžio atvejų.

Kepenų vėžio rizikos veiksniai:

• Lėtinė hepatito B arba C infekcija.
• Kepenų cirozė.
• Tam tikros paveldimos kepenų ligos.
• Diabetas.
• Nealkoholinė kepenų suriebėjimo liga.
• Aflatoksinų poveikis. Aflatoksinai yra paplitę dirvožemyje. Jie vystosi įvairiose grūdinėse kultūrose, patenka į augalinės kilmės maisto produktus, gyvulių pašarą.
• Nesaikingas alkoholio vartojimas.

Kartais kepenų vėžio priežastis yra žinoma, pavyzdžiui, sergant lėtinėmis hepatito infekcijomis. Ši liga gali neturėti jokių simptomų ir požymių arba gali būti sunku juos pastebėti. Nepriklausomai nuo to, ar vėžys prasideda kepenyse (pirminis), ar plinta iš kitos kūno dalies (antrinis), simptomai ir požymiai yra tokie patys. Tokie kepenų vėžio požymiai ir simptomai paprastai atsiranda tuomet, kai liga jau būna pažengusi.

Kepenų vėžio diagnostika apima skirtingų tyrimų derinimą. Pirmiausia paprastai atliekami kepenų funkcijos tyrimai, hepatito ir vėžinių žymenų tyrimai. Vienas iš tokių - alfa fetoproteino (AFP) koncentracijos kraujyje nustatymas. Įtariant ligą, gali būti atliekamas kepenų tyrimas ultragarsu, taip pat kiti radiologiniai tyrimai - kompiuterinė tomografija ir magnetinis rezonansas. Kepenų ciroze sergantiems pacientams kas 6 mėnesius rekomenduojama atlikti kepenų tyrimą ultragarsu ir patikrinti alfa fetoproteino koncentraciją kraujyje.

Kepenų vėžio stadijos:

• 1 stadija reiškia, kad kepenyse yra vienas auglys, iki 2 cm dydžio ir neįaugęs į kraujagysles.
• 2 stadija reiškia, kad yra vienas didesnis nei 2 cm navikas, kuris išaugo į kepenų kraujagysles. Taip pat tai gali reikšti, kad kepenyse yra keli navikai ir jie visi mažesni nei 5 cm.
• 3 stadija reiškia, kad yra daugiau nei vienas navikas ir bent vienas iš jų didesnis nei 5 cm. Šiame etape vėžys nėra išplitęs į limfmazgius ar bet kurią kitą kūno dalį.
• 4 stadija reiškia, kad vėžys išaugo į vieną iš pagrindinių kepenų kraujagyslių arba išplito į organus, esančius netoli kepenų (neįskaitant tulžies pūslės), arba per gleivinę, kuri apgaubia pilvo vidaus organus.

Gydymo pasirinkimas priklauso nuo ligos išplitimo, vėžio žymenų lygio ir kepenų funkcijos. Ankstyvų ligos stadijų atveju dažniausiai rekomenduojama kepenų vėžio operacija. Atvejais, kuomet šie metodai negalimi, nustačius stipriai kepenyse išplitusį vėžį arba aptikus metastazių kituose organuose, skiriamas sisteminis gydymas. Chemoterapija gydant hepatoceliulinę karcinoma nėra labai efektyvi. Standartiniu pirmos eilės pasirinkimu laikoma biologinė taikinių terapija.

Rekomenduojama mityba sergant kepenų vėžiu:

• Valgyti 5-6 nedidelius patiekalus per dieną maždaug kas 3 val. Toks maitinimosi būdas leidžia užtikrinti, kad kūnas gautų pakankamai maistinių medžiagų.
• Liesi baltymai, tokie kaip vištiena, kalakutiena, žuvis, kiaušiniai, neriebūs pieno produktai, riešutai, soja.
• Nesmulkinti grūdai, tokie kaip avižiniai dribsniai, nesmulkintų kviečių duona, rudieji ryžiai ir viso grūdo makaronai.
• Spalvingi vaisiai ir daržovės.
• Sveikieji riebalai, pavyzdžiui, esantys avokaduose, riešutuose, sėklose ir alyvuogių aliejuje.
• Vanduo ir kiti skysčiai.

Sergant tokia liga geriau atsisakyti sočiųjų arba transriebalų, tokių kaip raudona mėsa, riebus pienas ir kepiniai.

Tuomet, kai atsiranda kepenų vėžys, simptomai gali būti nepastebimi. Todėl siekiant užkirsti kelią tokios ligos progresavimui, būtina laiku atlikti reikiamus tyrimus.

---