Nors rachitas dažnai atrodo kaip praeities liga, minima senuose medicinos vadovėliuose, vitamino D trūkumas, pagrindinė šios ligos priežastis, išlieka aktuali problema ir šiandien, ypač mūsų platumose. Rachitas - tai liga, dažniausiai pasireiškianti kūdikiams ir mažiems vaikams (nuo 2-3 mėnesių iki 2-3 metų), kurios metu sutrinka kaulų mineralizacija dėl vitamino D trūkumo. Laiku neatpažinta ir negydoma vitamino D stoka gali sukelti rimtų ir ilgalaikių pasekmių vaiko sveikatai.

Anksčiau ši liga buvo vadinama „angliškąja“, nes ja dažnai sirgo pramonės revoliucijos laikų Anglijos miestų vaikai, mažai matę saulės.

Rachito Priežastys ir Požymiai

Vitaminas D yra būtinas, kad organizmas galėtų pasisavinti kalcį ir fosforą - pagrindines kaulų statybines medžiagas. Kai šio vitamino trūksta, kaulai tampa minkštesni, silpnesni, gali deformuotis, sutrinka vaiko augimas ir vystymasis. Rachitas laikomas viena labiausiai paplitusių ligų tarp mažų vaikų. Rachitas - pavojinga liga, atsirandanti dėl vitamino D stokos, kuri sutrikdo ir fosforo, ir kalcio apykaitą, todėl nukenčia daugelis organizmo sistemų.

• Ultravioletinių spindulių stygius.
• Vitamino D trūkumas dėl nepakankamo jo įsisavinimo su maistu.

Vitaminas D skatina kalcio ir fosforo, būtinų kaulams formuotis, įsisavinimą. Vitaminas D į organizmą patenka ne tik su maistu, bet ir per odą, kurioje esantys fermentai, veikiami saulės spindulių, virsta šiuo vitaminu.

Rachito požymiai

Rachitą galima įtarti pastebėjus vaiko elgesio ir savijautos pasikeitimų. Kadangi rachitas pažeidžia nervų sistemą, juo sergantis vaikas gali būti dirglus, baikštus, irzlus, vangus, neramiai miegoti ir prastai valgyti. Tėvai turėtų sunerimti, pastebėję, jog drėksta kūdikio delniukai, valgant prakaituoja veidas ir plaukuotoji galvos dalis, praplinka pakaušis, šlapimo ir prakaito kvapas atsiduoda rūgštimi, raumenys tarsi suglebę, o pilvas išsipūtęs. Rachitu sergantys vaikai lėčiau vystosi: vėliau ima sėdėti, stovėti atsirėmę, vaikščioti, jiems vėliau dygsta dantys.

Jei rachitas negydomas arba gydomas netinkamai, deformuojasi vaikų kaulai. Pirmaisiais kūdikio, sergančio rachitu, gyvenimo mėnesiais pakinta galvos forma - ji tampa didelė, kvadratinė, pakaušis suplokštėja, atsiranda kaktos ir pakaušio gumburų. Esant rachitui didysis momenėlis neužsiveria arba užsiveria vėlai. Susirgus rachitu pirmųjų gyvenimo metų pabaigoje, kojos įgyja O raidės formą, o antraisiais metais - išlinksta tarsi X raidė.

Tinkamai gydomas rachitas nesunkiai nugalimas - daugelis simptomų išnyksta, tačiau kaulų pakitimai išlieka visam gyvenimui.

Vitamino D Šaltiniai

Vitaminas D gaminasi odoje veikiant saulės ultravioletiniams (UVB) spinduliams. Saulės šviesa yra svarbiausias šaltinis. Deja, Lietuvoje, ypač tamsiuoju metų laiku (nuo rudens iki pavasario), saulės aktyvumas yra per mažas, kad pasigamintų pakankamas vitamino D kiekis. Net ir apniukusią dieną lauke gaunama šiek tiek UV spindulių. Pasivaikščiojimai gryname ore naudingi bendrai vaiko sveikatai. Būkite gryname ore.

Maistas

Natūraliai vitamino D turi nedaug maisto produktų:

• riebi žuvis (lašiša, skumbrė, silkė)
• žuvų taukai
• kiaušinio trynys
• jautienos kepenys

Kai kurie produktai (pvz., pienas, mišiniai kūdikiams) gali būti papildomai praturtinti.

Rachito Diagnostika ir Gydymas

Pastebėję pirmuosius rachito požymius, tėvai nedelsdami turėtų kreiptis į vaiko gydytoją. Pediatras, įvertinęs vaiko būklę, gali skirti profilaktinį gydymą arba atlikti kraujo tyrimą, o kaulų pokyčiams nustatyti - ir rentgenogramą. Papildomai gali rekomenduoti atlikti vitamino D koncentracijos kraujyje tyrimą. Svarbiausias rodiklis - vitamino D (25(OH)D) koncentracija kraujyje.

Gydymo kursą konkrečiam vaikui gali parinkti tik gydytojas, atsižvelgdamas į rachito sunkumo laipsnį. Paprastai skiriama kelis mėnesius vartoti vitamino D lašelių, o nustačius kalcio koncentracijos kraujyje sumažėjimą, skiriama ir šio mineralo. Skiriamos gydomosios (daug didesnės nei profilaktinės) vitamino D dozės. Tikslią dozę ir gydymo trukmę nustato tik gydytojas, atsižvelgdamas į ligos sunkumą, vaiko amžių, vitamino D kiekį kraujyje.

Tėvai turėtų atminti, kad vitamino D kiekio negalima keisti savo nuožiūra. Dėl per didelių šio vitamino dozių kraujyje kaupiamos kalcio druskos nuodyja organizmą, taip pažeidžiamos kraujotakos ir virškinimo sistemos, kepenys, inkstai.

Gerėjant vaiko būklei gydytojas gali skirti ilgesnį laiką, ypač šaltuoju metų laiku, pavartoti profilaktinę vitamino D dozę. Svarbu žinoti, kad laiku pradėjus gydymą, dauguma simptomų išnyksta, vaikas tampa ramesnis, normalizuojasi augimas ir vystymasis. Tačiau sunkios kaulų deformacijos, susiformavusios dėl negydyto ar vėlai pradėto gydyti rachito, gali išlikti visam gyvenimui.

Rachito Profilaktika

Išvengti rachito nesudėtinga - tereikia tinkamai sutvarkyti mamos ir kūdikio dienotvarkę, pasirūpinti jų visaverte mityba ir poilsiu. Nėščiosioms rekomenduojama vartoti vitaminą D, nes vaisius jo atsargas kaupia iš motinos organizmo, ypač paskutiniais nėštumo mėnesiais. Nėščiosios (žindyvės) ir kūdikio visavertė mityba.

Vaikams (nuo 1 metų) rekomenduojama paros norma yra 600 TV (15 mikrogramų). Šią dozę patariama duoti bent jau tamsiuoju metų laiku (nuo rugsėjo/spalio iki balandžio/gegužės), o vaikams, mažai būnantiems saulėje - ir ištisus metus.

Nors pateiktos bendros rekomendacijos, tikslią profilaktinę dozę jūsų vaikui turėtų parinkti gydytojas, atsižvelgdamas į jo amžių, svorį, mitybą, gyvenimo būdą, buvimą saulėje.

Mitybos rekomendacijos kūdikiams

Laipsniui pripratintas prie įvairaus papildomo maisto kūdikis turi kasdien valgyti visų keturių pagrindinių grupių produktus: daržoves/vaisius, grūdines kultūras/bulves, mėsą/žuvį ir pieną/pieno produktus. Antrojo pusmečio kūdikis turi būti intensyviai žindomas, o nežindomas turi suvalgyti ne mažiau kaip 500-600 ml pritaikyto mišinio per parą.

Lietuvoje augusių vaisių ir uogų tyrės yra žymiai naudingesnės už atvežtinių vaisių, kad ir šviežių, pvz., bananų arba kivių tyres (kitų atvežtinių vaisių tyrės kūdikiui nerekomenduotinos). Atsargiau reikėtų duoti braškių ir žemuogių. Šias uogas patartina duoti tik nuo 10-12 mėnesių, kadangi jos dažniau alergizuoja. Neturint šviežio obuolio ar kitų vaisių, duotinos pramoniniu būdu specialiai vaikams pagamintos vaisių ir uogų tyrelės. Pradžioje netinka kelių vaisių ir uogų, ypač Lietuvoje neaugančių, rūšių tyrelės arba tyrelės su įvairiais priedais, pvz., medumi, grietinėle, šokoladu ir kitokiais priedais, nes kurio nors jų komponento kūdikis gali netoleruoti.

Kruopų košėmis pradedamas maitinti kūdikis, pripratęs prie daržovių ir vaisių. Pirmosios košės turėtų būti verdamos iš ryžių, grikių, avižų. Manų košė pradedama duoti vėliausiai ir kuo rečiau, nes maistiniu atžvilgiu ji mažiausiai vertinga. Košės ruošiamos su MP, pritaikytu mišiniu, o nuo 9 mėn. amžiaus - su karvės/ožkos pienu. Kaip priedai tinka įvairūs vaisiai, pageidautina švieži.

Yra labai daug greitai paruošiamų kūdikiams ir mažiems vaikams skirtų pramoninės gamybos košių, taip pat ir pagerintų vitaminais, mineralais. Tačiau ir namuose pagamintos košės maistiniu atžvilgiu pakankamai vertingos. Esant nepalankiai alerginei šeimos anamnezei (pvz., artimiausi kūdikio giminaičiai serga alergine liga) ar kūdikiui aptikus alergijos simptomų, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas ir gaminant (iš ekologiško pieno, produktų ir vandens) ir pasirenkant pramoniniu būdu pagamintas košes. Jos ypač rekomenduojamos esant nepalankiai alerginei šeimos anamnezei ir juo labiau - jau pasireiškus alergijos požymiams.

Pripratintas prie daržovių, daržovių ir kruopų košių kūdikis pratinamas prie mėsos. Jei šeimoje yra sergančių alerginėmis ligomis, žuvies patiekalai atidedami iki pirmųjų metų pabaigos. Labai svarbu neuždelsti maitinimo šiais produktais pradžios, nes gali išsivystyti geležies stokos (trūkumo) anemija (mažakraujystė). Tinkamiausia yra galvijų mėsa (jautiena, veršiena, neriebi kiauliena). Paukštienoje geležies yra mažiau. Alergiškiems kūdikiams tinka triušiena, nutrijų mėsa, kalakutiena. Kasdien kūdikis turėtų suvalgyti apie 30 - 50 g mėsos (tik ne daugiau!). Mėsa, žuvis (virta, troškinta) duodamos su daržovių koše.

Virta morka yra pati vertingiausia daržovė, nes joje esantis beta karotinas dalyvauja imuninėse reakcijose. Pirmoji daržovių košė yra ankstyvųjų veislių morkų tyrė. Po to prie morkų pridedama kita daržovė. Kūdikis turi gauti įvairių daržovių košės.

Aliejaus dedama į daržovių košes, pagamintas namuose. Tinkamiausi yra šaltu būdu spaustas alyvuogių, sojų, saulėgrąžų, kukurūzų, rapsų (jeigu jame nėra eruko rūgšties) nerafinuoti aliejai. Tikslinga naudoti ne vieną aliejų, bet juos keisti. Kitų aliejų kūdikiams ir mažiems vaikams geriau neduoti, nes juose mažiau nesočiųjų riebiųjų rūgščių.

Sviestu skaninamos kruopų košės. Aliejus vertingesnis už sviestą.

Alergijos profilaktikai kiaušinio duodama tik nuo metų. Jis turi būti virtas 10 min. (salmoneliozės profilaktika). Patiekalų, paruoštų su nepakankamai termiškai apdorotais kiaušiniais, kūdikiui neduodama.

Jogurto, kefyro, rūgpienio, varškės, varškės sūrio nedideliais kiekiais galima pradėti duoti nuo 10 mėn. jų kiekį palaipsniui didinant. Pirmenybė teiktina jogurtui ir kefyrui, o ne varškei. Džiovinta juodos duonos riekė, džiūvėsiai, neriebūs, nesaldūs, be priedų sausainiai duodami antrojo pusmečio kūdikiui į ranką, kad juos čiulpdamas ir grauždamas masažuotų dantenas, mokytųsi kramtyti.

Žindomam kūdikiui iki 6 mėn. neduodama vandens, gliukozės tirpalų, sulčių ir tyrelių, nes MP patenkina ir visus kūdikio skysčių poreikius. Dirbtinai maitinamiems kūdikiams pagal taisykles paruoštas mišinys irgi patenkina vandens poreikį, tačiau jei nori, jam duodama atsigerti nesaldinto virinto vandens. Esant karštam orui žinduklis dažniau žindomas. Motinos organizmas prie pakilusios aplinkos temperatūros gerai prisitaiko - jos pienas tampa vandeningesnis.

Vandens, arbatos, sulčių duodama tik tada, kai kūdikis jau valgo tirštą maistą ir pavalgęs nori atsigerti. Jei nori atsigerti MP ar pritaikyto mišinio, nesiūloma nei vandens, nei arbatos, nei sulčių.

Vandens, arbatos, sulčių neduodama vietoj MP, pritaikyto mišinio ar kitokio pieno, kadangi pieno produktai kūdikiui ir mažam vaikui yra būtini.

Duodami skysčiai nesaldinami jokiu cukrumi (sacharoze, fruktoze, gliukoze, medumi), nes visų rūšių cukrus vienodai kenkia dantims. Ėduonies profilaktikai kūdikiams ir mažiems vaikams tarp valgymų ir naktį ar prieš užmiegant neduodama sulčių, pritaikyto mišinio, KP. Kūdikiams ir mažiems vaikams netinka juodoji, žalioji arbata, kadangi jose esantis taninas suriša geležį, ir taip slopina jos įsisavinimą bei ramunėlių arbata. Vaistažolių arbatos pasižymi įvairiu farmakologiniu poveikiu, todėl skirtinos pagal indikacijas, o ne atsigėrimui.

Sultys, vaisių, daržovių tyrės duodamos šviežiai spaustos iš Lietuvoje augančių saldžiarūgščių, pilnai prinokusių ant medžių ar krūmų vaisių, uogų ar daržovių. Jei kūdikiams bei mažiems vaikams norima duoti rūgščių uogų, pvz., raudonųjų serbentų ar vaisių, pvz., pvz., svarainių sulčių, jos turėtų būti duodamos mišinyje su saldžiaisiais vaisiais. Alternatyva - pramoninės gamybos sultys ir tyrės, skirtos kūdikiams. Prie jų pratinama pamažu, vengiama jų mišinių, ypač neaugančių Lietuvoje vaisių ir uogų. Iki 2 m. netinka suaugusiems skirtos konservuotos sultys ar sultys, turinčios daug sacharozės, gliukozės, pagamintos su sintetiniais saldikliais. Alergiškai reaguojantiems į šviežius obuolius, daržoves, tinka pramoninės gamybos sultys ir tyrės, nes juose esantys haptenai denatūruojami ir jie jau nebetampa alergenais.

Vyšnių, juodųjų serbentų, mėlynių sultys geriau tinka tiems kūdikiams, kurie nepastoviai tuštinasi skystesnėmis išmatomis. Morkų sulčių duodama ne daugiau kaip 50 ml per parą, nes geriant daugiau gali pagelsti skruostai, delnai, padai. Braškių, žemuogių, agrastų sulčių duodama atsargiai, nes kai kurie kūdikiai jų netoleruoja. Nuo vynuogių sulčių sustiprėja rūgimo procesai žarnyne, pučia pilvą, todėl jų geriau vengti. Apdairiai duodama citrusinių ir kitų atvežtinių vaisių sulčių, nes kai kurie kūdikiai jų netoleruoja.

Patys vaisiai, uogos ir daržovės maisto medžiagų atžvilgiu yra vertingesnės už iš jų pagamintas sultis, todėl sultys jų neatstos. Sulčių duodama valgant ar iš karto po valgio, kadangi jose esantis vitaminas C padeda pasisavinti nehemo [[hemas yra hemoglobino dalis.] geležį. Tačiau apskritai sulčių kiekis ribojamas, kad nesumažėtų suvalgomo MP ar pritaikyto mišinio bei papildomo tiršto maisto kiekis ir įvairovė, nes jų maistinė vertė yra maža. Sultys, tiek koncentruotos, tiek skiestos slopina apetitą.

PSO rekomenduojami įvairaus papildomo tiršto maisto įvedimo terminai priklauso nuo kūdikio amžiaus.

Daugelio šalių mokslininkai pateikia skirtingas rekomendacijas apie papildomą kūdikių maitinimą, kokius produktus ir kada juos vartoti.

Kodėl gi papildomus maisto produktus reikia pradėti duoti tik nuo 4-6 gyvenimo mėnesio, o ne anksčiau? Šiuo metu PSO rekomenduoja pradėti papildomai maitinti tik nuo 6 mėn. PSO ir UNICEF mokslininkai teigia, jog 4-6 mėn. kūdikio burna būna pasirengusi priimti kietą maistą, pradeda dygti dantys, liežuvis automatiškai nebestumia maisto iš burnos, skrandis pradeda geriau virškinti įvairius maisto produktus. 9 mėn. kūdikis jau gali rankomis įsidėti maistą į burną.

Indianos (JAV) pediatrai aiškina, kad gamta sutvėrė vaiką taip, kad pirmus mėnesius jo instinktas yra čiulpti, o ne valgyti. Pavyzdžiui, sultis ši organizacija rekomenduoja gerti tada, kai kūdikis gali gerti iš puoduko. Kanados pediatrų asociacija vaikų gyvenimą skirsto į tris periodus. PSO Europos biuro Mitybos departamento direktorė E. Helsing teigia, jog nuo 6-12 mėn. vaikai visada būna nepasotinami ir žingeidūs, gali suvalgyti labai įvairių patiekalų. Po 1 metų jie tampa nedrąsūs ir nemėgsta bandyti naujų valgių.

Profesorius E. Šmidtas papildomus maitinimo produktus rekomenduoja duoti atsižvelgiant į keletą faktorių: kūdikio psichomotorinį ir psichosocialinį vystymąsi, gastrointestinalinę funkciją, bei atsiradus pagrindinių maisto medžiagų, vitaminų ir mikroelementų trūkumui.

Kūdikis valgyti šaukšteliu pradeda tik 4-6 mėn., kai nustoja dažnai kaišioti liežuvėlį. Stemplės, tęsiančios maisto transportavimą, pradėtą burnoje, vystymasis palaipsniui baigiasi taip pat tik per pirmuosius šešis gyvenimo mėnesius. Skrandžio sulčių sekrecija itin padidėja 4-12 gyvenimo savaitę. palaipsniui didėja iki 24 savaitės, kol tampa tokia kaip suaugusiųjų. Pepsino sekrecija didėja panašiai ir suaugusiųjų lygį pasiekia maždaug 18 mėnesį. Dar nėra ištirta gastrino sekrecija kūdikių organizme.

Pirmas 4 gyvenimo savaites amilazės yra beveik nerandama dvylikapirštės sultyse. Jos kiekis padidėja tik 3-5 gyvenimo metais. Tripsino, chimotripsino, karboksipeptidazės , lipazės yra randama labai nedaug iki 9 gyvenimo mėnesio, o jų kiekis padidėja tik apie 13 gyvenimo metus. Tulžies druskų sekrecija padidėja 2 gyvenimo mėnesį.

BENDROS KŪDIKIŲ MAITINIMO TAISYKLĖS

Iki 12 mėnesių kūdikis turi gauti šiuos papildomus produktus:

• daržovių tyrę (bulvių, morkų, žiedinių kopūstų, brokolių, žirnių, pupelių ir pan.);
• kruopų tyrę (ryžių, grikių, avižų, manų ir kukurūzų arba jų derinių);
• trintus vaisius ir jų sultis (obuolių, kriaušių, raudonųjų ir juodųjų serbentų, vyšnių, bananų ir kt.);
• mėsą (jautieną, galvijų kepenis, liesą kiaulieną, vištieną), žuvį.

Mėsos ir žuvies sultinys nerekomenduojamas iki 1 metų; kiaušinio trynys ir varškė daugelyje šalių nerekomenduojamas iki 1 metų, nes labai alergizuoja. Kūdikių paros maisto kiekis turi būti skaičiuojamas pirmas 7-8 dienas pagal Finkelšteino-Turo formulę:

• V = 70 (80) x n
• 70, kai gimimo svoris iki 3200 g,
• 80, kai gimimo svoris per 3200 g,
• n - dienų skaičius.

Vėliau reikia skaičiuoti pagal kūno masę: 10 d.-2 mėn.

Nerekomenduojama gerti gryno karvės pieno vaikams iki 1 metų amžiaus, nes tai sukelia kraujavimus iš skrandžio ir žarnų gleivinės net trečdaliui visų kūdikių.

Nepatariama saldinti ir sūdyti maisto kūdikiams, nes druskos perteklius formuoja įprotį sūriai valgyti, o tai ateityje gali nulemti hipertoninės ligos vystymąsi, įprotis saldžiai valgyti - nutukimo, cukrinio diabeto bei dantų ėduonies atsiradimą. Naujausi tyrimai parodė, kad geriant saldžius skysčius išdygsta jau ėduonies pažeisti dantukai. Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į vaisių, daržovių bei mėsos konservus, kur dedama dideli kiekiai cukraus ar druskos, ir stengtis jų valgyti.

Košes, tyres, kol kūdikis įpranta jas valgyti, reikėtų duoti prieš motinos pieną, o kai įprasta - po motinos pieno. Kruopas ir kitą tirštą maistą reikėtų maitinti šaukšteliu ir jokiu būdu nepilti į buteliuką. Kūdikis turi jausti skirtumą tarp to, ką jis valgo ir ką jis geria. Reikia vengti permaitinimo ir nustoti maitinti, kai kūdikis nebesidomi maistu, nusisuka į šoną, užmiega. Verkiantis vaikas nebūtinai yra alkanas. Galbūt jis yra šlapias, nori būti supamas ar bendrauti. Permaitintas vaikas vėliau neatskiria tikro alkio, o valgo, kad paju...

Profilaktikai tinka visos išvardintos priemonės: masažas, grynas oras, geras maistas (pirmą pusmetį geriausias - mamos pienas), profilaktinė vitamino D dozė.

Vitaminas D tik vadinamas nekaltu žodžiu „vitaminas“. Iš tiesų tai yra rimtas vaistas, kurio dozę reikia atseikėti labai tiksliai. Ypač pavojinga perdozuoti.

Rachitas - rimta, bet išvengiama liga.

---