Lietuvos vandenyse nuolat gyvena ar veisiasi 66 žuvų rūšys (porūšiai, formos). Dar 11 žuvų rūšių kartais pasitaiko Baltijos jūroje ties Lietuvos pakrante, 2 rūšys išnyko, 4 nevietinės rūšys veisiamos dirbtiniu būdu. Lietuvos žuvys priskiriamos 10 būrių, 22 šeimoms ir 55 gentims.
Lietuvos Vandenų Žuvų Fauna
Lietuvos vandenų žuvų fauna, susiformavusi poledyniniu laikotarpiu, pasižymi ne tik savitumu, bet ir santykiniu rūšių skaičiaus ribotumu. Baltijos jūros akvatorijoje ties Lietuva galima aptikti apie 70 skirtingų žuvų rūšių. Šis skaičius, palyginti su tropinių vandenų įvairove, atrodo nedidelis, tačiau Lietuvos žuvų bendrijos yra svarbios ekosistemų dalys, turinčios didelę reikšmę tiek ekologiniu, tiek ekonominiu požiūriu.
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos žuvų rūšys
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 7 žuvų rūšys: skersasnukis, ežerinis sykas, vijūnas, ežerinė rainė, atlantinė lašiša, iš jų 2 rūšys - atlantinis eršketas (Acipenser sturio; eršketinių Acipenseridae šeima) ir sparis (Abramis ballerus; karpinių šeima) Lietuvos vandenyse išnyko. Šis faktas pabrėžia būtinybę saugoti ir atkurti pažeidžiamas žuvų populiacijas.
Iš lašišinių šeimos pasitaiko, bet natūraliai nesiveisia, vaivorykštinis upėtakis (Oncorhynchus mykiss), sykinių - peledės (Coregonus peled), karpinių - karpiai (Cyprinus carpio) ir baltieji amūrai (Ctenopharyngodon idella).
Pagal gyvenamąją vietą skiriamos jūrinės ir gėlavandenės (upinės, ežerinės) žuvys, pagal migraciją - praeivės (lašišos, šlakiai, perpelės, Baltijos sykai, unguriai, žiobriai) ir sėsliosios žuvys. Kai kurios žuvys prisitaikiusios gyventi ir maitintis prie dugno (vijūninės, plerninės, grundalinės, plekšninės žuvys, gružliai, šamai, vėgėlės, skersasnukiai, ūsoriai, gyvavedės vėgėlės ir kitos). 4 rūšių žuvys (vandens ožkos, paprastosios aukšlės, salačiai, vėjažuvės) gyvena ir maitinasi tik paviršiniuose vandens sluoksniuose.
Vienos žuvys (lydekos, salačiai, šamai, vėgėlės, otai, vėjažuvės, starkiai, ešeriai) yra plėšrios - minta žuvimis, kitos (unguriai, upėtakiai, šlakiai, lašišos, perpelės ir menkės) iš dalies plėšrios arba (skersasnukiai, kartuolės ir baltieji amūrai) minta tik augaliniu maistu, dar kitų rūšių žuvys - bestuburiais arba yra visaėdės.
Vandens kokybei labai jautrūs margieji upėtakiai, lašišos, šlakiai, kiršliai, kūjagalviai, srovinės aukšlės, mažiausiai jautrios - kuojos, paprastosios aukšlės, lynai, devynspyglės ir trispyglės dyglės, paprastieji ir sidabriniai karosai, plakiai. 8-10 rūšių vietinės žuvys (lašišos, šlakiai, seliavos, vėgėlės, lydekos, starkiai, lynai, šamai) veisiamos žuvininkystės ūkiuose.
Silkiažuvių (Clupeiformes) būrio yra 3 silkinių (Clupeidae) šeimos rūšys: atlantinė perpelė (Alosa fallax), strimelė (Clupea harengus membras) ir bretlingis (Sprattus sprattus balticus). Lašišažuvių (Salmoniformes) būrio yra 11 rūšių (porūšių, formų): lašišinių (Salmonidae) šeimos - atlantinė lašiša (Salmo salar), šlakis (Salmo trutta trutta) ir margasis upėtakis (Salmo trutta marinus fario), sykinių (Coregonidae) - europinis sykas (Coregonus lavaretus lavaretus), ežerinis sykas (Coregonus lavaretus holstatus) ir seliava (Coregonus albula), stintinių (Osmeridae) - praeivė europinė stinta (Osmerus eperlanus eperlanus), Kuršių marių stintelė (Osmerus eperlanus marinus spirinchus) ir ežerinė stintelė (Osmerus eperlanus marinus relicta), kiršlinių (Thymallidae) - europinis kiršlys (Thymallus thymallus), lydekinių (Esocidae) - lydeka (Esox lucius).
Unguriažuvių (Anguilliformes) būrio yra 1 upinių ungurių (Anguillidae) šeimos rūšis - europinis upinis ungurys (Anguilla anguilla). Karpžuvių (Cypriniformes) būrio įvairovė pati didžiausia - 26 rūšys, beveik visos gyvena gėluosiuose vandenyse. Iš karpinių (Cyprinidae) šeimos sutinkamos 22 rūšys: didžiausias - salatis (Aspius aspius), mažiausia - saulažuvė (Leucaspius delineatus), gausiausios - kuojos (Rutilus rutilus), paprastosios aukšlės (Alburnus alburnus), karšiai (Abramis brama), plakiai (Blicca bjoerkna); gyvena ežeruose ir didesnėse upėse.
Europinis šapalas (Leuciscus cephalus), strepetys (Leuciscus leuciscus), meknė (Leuciscus idus), ūsorius (Barbus barbus), srovinė aukšlė (Alburnoides bipunctatus), paprastasis skersasnukis (Chondrostoma nasus; įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą), paprastoji rainė (Phoxinus phoxinus) gyvena tik upėse, gružlys (Gobio gobio), kartuolė (Rhodeus sericeus) - upėse ir pratakiuose ežeruose. Žiobris (Vimba vimba) gyvena jūroje, neršti plaukia į upes, vandens ožka (Pelecus cultratus) - tik Kuršių mariose, dalis jų neršti plaukia į upes.
Lynas (Tinca tinca), raudė (Scardinius erythrophthalmus), auksinis karosas (Carassius carassius) ir ežerinė rainė (Phoxinus percnurus; pirmą kartą Lietuvos vandenyse aptikta 2006, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą) sutinkami ežeruose. Sidabrinis karosas (Carassius auratus) į Lietuvos vandenis buvo įvežtas ir aklimatizuotas.
Ešeržuvių (Perciformes) būrio sutinkama 20 rūšių, iš jų 15 gyvena jūroje. Iš ešerinių (Percidae) šeimos - pūgžlys (Gymnocephalus cernuus), ešerys (Perca fluviatilis) ir sterkas (Sander lucioperca) gyvena ir veisiasi gėluosiuose vandenyse. Iš žvynagalvinių (Eleotrididae) šeimos nuodėgulinis grundalas (Percottus glehni) į Lietuvos gėluosius vandenis pateko atsitiktinai ir aklimatizavosi; nuo 21 a. pradžios - invazinė žuvis.
Iš plerninių (Cottidae) šeimos Baltijos jūroje gyvena builis (Myoxocephalus scorpius), ragys (Triglopsis quadricornis), upėse - kūjagalvis (Cottus gobio). Netikrųjų vėgėlių (Zoarcidae) šeimos yra 1 rūšis - gyvavedė vėgėlė (Zoarces viviparus); po neršto žūva. Tobinių (Ammodytidae) šeimos yra 2 rūšys: didysis tobis (Hyperoplus lanceolatus) ir mažasis tobis (Ammodytes tobianus).
Grundalinių (Gobiidae) šeimos - 3 rūšys: smėlinis grundalas (Pomatoschistus minutus), paplūdiminis grundalas (Pomatoschistus microps) ir juodažiotis grundalas (Neogobius melanostomus); pastarasis į Baltijos jūrą pateko atsitiktinai ir aklimatizavosi, pirmą kartą užregistruotas 2002 metais.
Plekšniažuvių (Pleuronectiformes) būrio sutinkamos 4 rūšys: iš otinių (Scophthalmidae) šeimos - otas (Psetta maxima), plekšninių (Pleuronectidae) - Baltijos upinė plekšnė (Platichthys flesus trachurus), Baltijos jūros plekšnė (Pleuronectes platessa baltica) ir paprastoji gelsvapelekė plekšnė (Limanda limanda; Lietuvos pakrantėje reta).
Žuvų maistinė vertė
Žuvis yra labai vertingas maisto produktas, tačiau jūrinių ir gėlavandenių žuvų maistinė vertė labai skiriasi. Lietuvoje, kur galima įsigyti tiek Baltijos jūros, tiek vietinių gėlavandenių žuvų rūšių, svarbu žinoti kiekvienos žuvų rūšies naudą.
Jūrinių žuvų maistinė vertė
Jūros žuvyse, pavyzdžiui, lašišoje, skumbrėje, silkėje ir menkėje, gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurios atlieka svarbų vaidmenį palaikant širdies ir kraujagyslių sveikatą, skatinant smegenų veiklą ir mažinant uždegimus organizme.
Gėlavandenių žuvų maistinė vertė
Gėlavandenės žuvys, pavyzdžiui, lydekos, ešeriai, starkai, karpiai ir karšiai, paprastai turi mažiau riebalų nei jūrinės žuvys. Jos dažnai būna liesesnės, todėl tinka žmonėms, norintiems sumažinti suvartojamų riebalų kiekį. Šios žuvys yra geras baltymų šaltinis, padedantis išlaikyti raumenų masę ir skatinti atsigavimą. Mūsų gėlavandenėse žuvyse taip pat yra svarbių mineralinių medžiagų, pavyzdžiui, fosforo, seleno ir kalio, kurie padeda normaliai raumenų funkcijai ir stiprina imuninę sistemą. Nors gėlųjų vandenų žuvyse yra mažiau omega-3 riebalų rūgščių nei jūrų žuvyse, jos turi kitų maistinių medžiagų, dėl kurių yra vertingos.
Rekomendacijos
Visuomenės sveikatos specialistai ir Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja žuvies valgyti bent 2-3 kartus per savaitę, t. y. apie 300-400 g per savaitę. Lašiša, silkė, skumbrė (daug omega-3). Gėlavandenės žuvys: lydekos, zandartai, ešeriai (daug baltymų, mažai riebalų). Nelabai mėgstamos sūdytos ar rūkytos žuvys: rečiau, nes jose yra daug druskos.
Norint gauti kuo daugiau naudos iš žuvies, svarbu ją ruošti sveiku būdu - kepti ant grotelių, skrudinti arba virti garuose.
Svetimžemės žuvys Lietuvos vandenyse
Praėjo trys dešimtmečiai nuo pirmųjų pranešimų apie Pietų ir Vidurio Amerikos upių žuvis, sugautas Europos vidutinių platumų vandenyse. Mokslininkus domina svetimžemių žuvų gebėjimas prisitaikyti ir ilgesnį laiką išlikti rūšiai naujoje (nebūdingoje) aplinkoje.
Tropinių vandenų žuvų kilmė Europos vandenyse įvairi: nuo nelaimingų atsitikimų (tvenkinių ir baseinių vandens turinys su augintiniais nutekėjo į vietinius vandenis), gerų darbų gamtai (žuvys paleistos į laisvę), iki neatsakingo ir aplaidaus poelgio gamtoje.
Kaip sąveikauja su vietinėmis žuvų, varliagyvių rūšimis? Kokie naujakurių mitybos įpročiai ir galimas poveikis aplinkai? Svetimų kraštų žuvys, kaip ir Baltijoje, Lietuvos priekrantėje sugaunamos Šiaurės ir Viduržemio jūros užklydėlės, pasižymi panašiomis ypatybėmis: sugaunamos ar stebimos retai ir negausiai, žuvies maitinimosi elgsena ir maistinio derinio turinys atitinka vietos augalinio ir gyvūninio mitalo įvairovę (tai yra - galima pasiūlą), svetimkraštės žuvys apsikrėtusios vietinių gėlų vandenų žuvų parazitais.
Penkios svetimžemės sparčiai plintančios (invazinės)žuvų rūšys (2016 m. birželio mėn. duomenys): mažasis žvynagalvis (Hypseleotris swinhonis), rytinis gružlelis (Pseudorasbora parva), grundalas rubuilis arba juodažiotis grundalas (Neogobius melanostomus), dnieprinis, sin. Ne visi atvejai tinkamai aprašyti, tačiau gamtiniuose vandenyse įvairiuose Lietuvos rajonuose aptiktos apie 5 gėlavandenės ir jūrinės tropinių vandenų, manoma, iš akvariumų paleistos žuvų rūšys.
Išskirtinis yra 2018 m. rugpjūčio 20 d. Kuršių mariose ties Nida žuvų gaudyklėse sugautas apie 16 cm ilgio paprastasis gerklažiotis šamukas (Hypostomus plecostomus). 2021 m. rugsėjo 5 dieną ties Monciškėmis gaudyklėmis sugautas rifešeris (Lutjanus spp.). Apie žuvį, atklydusią ir sugautą kartu su pietvakarių Baltijos žuvimis - jūrų liežuvį (Solea solea), sužinota iš nuotraukų ir tik vėliau surasta vienos tyrimų įstaigos šaldiklyje pasimetusi žuvis.
Neaiški ir 2009 m. lapkritį sugauto vilkešerio (Dicentrarchus labrax) kilmė - atklydėlis iš Viduržemio jūros ar pasprukęs iš Šiaurės jūros žuvininkystės ūkių ar bandomųjų tvenkinių. Dicentrarchus labrax yra atlantinė rūšis, gyvenanti ir Šiaurės jūroje, tad labiausiai tikėtinas jos savaiminis užplaukimas į Baltijos jūrą (S.
Didelio visuomenės dėmesio sulaukė „piranijos“. Tyrimo tikslais rinktiniu pavadinimu įvardijamos kelios artimos ir labai panašios rūšys. Pirmas žinomas pranešimas yra iš 2008 metų gegužės 16 d.. Žvejas Pranas Truba Molainių tvenkinyje (Panevėžio raj.) su kukurūzų grūdeliu sužvejojo 1,5 kg „juodapelekę piraniją“. Iki 2024 m. gegužės mėn. vidurio žinomi septyni pranešimai apie „piranijas“ Lietuvos vandenyse ir, nors jų rūšinis tapatumas dar tikslintinas, tačiau manoma, kad tai trijų rūšių atstovai.
Jaunos raudonosios kolosomos panašios į paprastąsias piranijas, gi suaugėliai išore ir gyvenimo būdu bei mitybos įpročiais mažai kuo skiriasi nuo suaugusių juodųjų kolosomų. Jūroje, ežeruose, tvenkiniuose pagautas svetimkraštes/svetimžemes ar retai užklystančias jūrines Baltijos jūros nepažįstamas žuvis patariama nufotografuoti ir užšaldytas pristatyti moksliniams tyrimams.
Žuvis ant Kūčių stalo
Ant krikščioniškas tradicijas gerbiančios šeimos Kūčių stalo šiukštu nerastumėte mėsos ar pieno produktų, todėl įvairia paruošta žuvis yra gana dažnai švenčių metu vartojamas produktas. Artėjant didžiosioms žiemos šventėms, vis dažniau svarstome kokią žuvį geriausia naudoti šventiniams patiekalams ruošti.
„Nors skirtingos žuvų rūšys skiriasi riebalų kiekiu raumeniniame audinyje, tačiau liesų žuvų baltoje mėsoje yra mažiau riebalų nei kituose gyvūninės kilmės maisto produktuose. Riebalų sudėtis žuvyse priklauso nuo jų rūšies, amžiaus, gyvenamųjų vietų, lytinio ciklo. Vienose žuvyse pastebimi riebalų sudėties svyravimai: nuo 3-4 iki 14-16 proc. (atlantinė silkė), kitose - 5-8 proc. (dauguma gėlavandenių žuvų)“, - sako A. Pagal riebalų kiekį žuvys skirstomos į liesas (visos menkinės, dauguma ryklių, tunas, lydekos), vidutinio riebumo ir riebias (dauguma silkinių, skumbrių ir sardinės). Atskirų rūšių žuvų riebalų kiekis jose gali siekti 27 ar net 35 proc. (unguriai, nėgės, Ramiojo vandenyno silkė).
„Žuvys ypač vertinamos dėl jų riebalų sudėtyje esančių nepakeičiamų omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių. Ne kiekvienas žino, kad valgant 2-4 žuvies porcijas per savaitę mirtingumas nuo koronarinių širdies ir širdies kraujagyslių ligų mirtingumas sumažėja atitinkamai 12 proc. ir 21 proc. Tačiau, pasak A.
„Valgant žuvį gauname ne tik riebalus, bet ir baltymus, kurių sudėtis ir kiekis žuvyse priklauso nuo jų rūšies, gyvenamosios vietos ir kitų faktorių. Moksliniais tyrimais yra patvirtinta iš žuvies išskirtų peptidų nauda - pasižymi antioksidaciniu, hipocholesteroleminiu poveikiu bei gali būti angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitoriais. AKF inhibitoriai naudojami širdies ir inkstų nepakankamumo ligoms gydyti bei mažinti arteriniam kraujospūdžiui. Be to, žuvies ir nežuvinių vandens gyvūnų raumenyse yra nedidelis jungiamojo audinio kiekis - vidutiniškai iki 4 proc. - kuris šiluminio apdorojimo metu lengvai yra hidrolizuojamas, todėl produktai gaunami minkšti, lengvai kramtomi bei lengvai virškinami. Žmogaus organizmas geba pasisavinti net iki 90-98 proc. visų žuvų baltymų.“, - sako A. Viena iš vertingiausiu aminorūgščių, randama žuvyse - taurinas.
Tačiau žuvis linkusi kaupti organinės bei neorganinės kilmės teršalus - net ir naudingiausia žuvis sveikatos nepridės, jeigu joje bus didesni kiekiai kadmio, gyvsidabrio, chloro junginių, dioksinų ir kitų žalingų elementų, kurių kiekis žuvyse yra griežtai reglamentuotas ir nuo 2013 m. vykdoma jų kiekio stebėsena žuvyse bei jų gaminiuose. „Buriažuvės, ešeržuvės, Europinės lydekos, ežerų upėtakiai linkę kaupti didesnius gyvsidabrio kiekius nei kitos žuvys. Tokių žuvų nerekomenduojama valgyti nėščioms moterims, vaikams, senyvo amžiaus žmonėms, ligoniams. Kita šių dienų problema - mikroplastikas, kuris patenka į mitybos grandines. Moksliniais tyrimais patvirtinta, kad mikroplastikas akumuliuojamas įvairiose žuvyse, įskaitant ir jūros gėrybes“, - pažymi A.
Mokslininkė pataria, jog renkantis žuvį reikėtų atkreipti dėmesį ir į jos šviežumą. Kai kurių pelaginių žuvų raumeniniame audinyje yra didesni laisvos amino rūgšties histidino kiekiai. „Šviežios žuvys yra pačios vertingiausios. Renkantis šviežią žuvį reikėtų atkreipti dėmesį ne tik į jos maistinę vertę, bet ir kokybę: ar ji yra tinkamai atšaldyta, ar odos pigmentaciją ryškį, be spalvos pokyčių. Reikalinga įvertinti ir tam tikras jos dalis: ar akys iškilios, juodos, vyzdys ryškus, akies ragena skaidri. Taip pat, ar žiaunos ryškios spalvos, negleivėtos“, - pasakoja A.