Stabtelkite ir apsižvalgykite! Jūs esate šiandienos Joniškio Miesto aikštėje, o prieš akis regite jos istorinės praeities vaizdą - atkurtą XVIII amžiaus pradžios Joniškio Turgaus aikštės maketą. Čia spietėsi svarbiausi Joniškio, savivaldos, Magdeburgo teises ir privilegijas iš Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Zigmanto III Vazos 1616 metais liepos 4 dieną gavusio, miesto pastatai.
Joniškio Istorija ir Magdeburgo Teisės
Senojoje Joniškio Turgaus aikštėje susitinka iki šių dienų išlikusios penkios pagrindinės istorinės miesto gatvės - Upytės, Šiaulių (dabar Šiaulių Senoji), Dvaro (dabar - Žemaičių), Žagarės ir Vokiečių (dabar - Livonijos). Turgaus aikštėje pagal Magdeburgo privilegiją vyko metiniai prekymečiai, mugės, kassavaitiniai turgūs.
XVIII Amžiaus Joniškis
Joniškio miesto centrinės dalies XVIII amžiaus pradžios rekonstrukciją, remiantis seniausiu žinomu, 1703 metais datuojamu karališkos Šiaulių ekonomijos Joniškio miesto piešiniu, aptiktu Švedijos archyvuose, istoriniais, kartografiniais ir archeologiniais šaltiniais 2021 metais atliko archeologai Ernestas Vasiliauskas ir Žygimantas Buržinskas. 2022-aisiais aikštės maketo liejinį sukūrė skulptorius Tomas Vosylius, postamentą - uždaroji akcinė bendrovė "Akmendarba“.
Joniškio Duonos Kepyklos Istorija
Vyresni žmonės atsimena, kad seniau duona buvo kepama Joniškio centre, lyg ir kaip tik toje centro dalyje, kur yra nuotrauka. Joniškio duona, UAB (kodas 157647684) buvo įkurta 1997-02-26. Pagrindinė įmonės veikla yra kepyklos. Įmonę valdo 1 akcininkas (įmonė). Šiuo metu Joniškio duona, UAB įsikūrusi adresu V. Kudirkos g.
2024 metais Joniškio duona, UAB pardavimo pajamos siekė 1 733 063 Eur, o nuostolis prieš mokesčius buvo -61 622 Eur. Naujausiais Sodros duomenimis, įmonės darbuotojų skaičius yra 48. Įvertinus turimus duomenis, įmonės kredito rizika yra vertinama kaip aukščiausia. Kitos veiklos, kuriomis užsiima bendrovė, yra gamyba.
Joniškio Prioritetinės Verslo Kryptys
Joniškio turizmo ir verslo informacijos centre susitikę Joniškio rajono verslininkų asociacijos ir savivaldybės atstovai bandė išrinkti prioritetines rajono verslo kryptis, kurios ateityje galėtų sulaukti daugiau investuotojų dėmesio, mažintų socialinę atskirtį. Valdžios viršūnėse dėstomas regionų ir rajonų specializacijos žemėlapis, kas ir kuo galėtų būti patrauklus ir labiausiai perspektyvus.
Šiaulių regiono prioritetai jau buvo aptarti, dabar visi rajonai turi pateikti savo siūlymus. Šiaulių regionas ruošiasi rengti ilgalaikę specializuotą socialinės ir ekonominės plėtros proveržio studiją, kuri taptų Šiaulių regiono specializacijos pagrindu. Dabar kiekvienas rajonas turi pateikti savo siūlymus apie prioritetines jo verslo kryptis, pagal kurias būtų identifikuotos ir suformuluotos Šiaulių regiono ilgalaikės (2018-2030 metų) specializuotos socialinės ir ekonominės plėtros proveržio sritys, galinčios duoti didžiausią efektą socialiniam ir ekonominiam augimui regione.
Joniškio rajono verslininkų asociacijos prezidentė Audronė Budreckienė susitikime su savivaldybės atstovais tarp prioritetinių rajono krypčių pasigedo maisto pramonės, nes į jau minimą žemės ūkio gamybą ir produkcijos perdirbimą patenka tik pirmosios žemės ūkio užauginamos žaliavos perdirbimo grandies atstovai, tai yra, pavyzdžiui, grūdų įmonė, gaminanti miltus ar lesalus. Maisto pramonėje apskritai sutelkta daug žmonių, rajone trūksta maisto technologų, virėjų.
Pasak „Joniškio duonos“ direktorės Editos Čalnarienės, vienas toks „savęs dar neatradęs“ 29-erių metų žmogus „atrado kepyklą“. 12 valandą dienos jam buvo atvežti pietūs, nes priklauso pagal projektą. Juo rūpinamasi, jam padedama.
Duona Lietuvių Kultūroje
Pasak pranešime žiniasklaidai cituojamos senųjų papročių žinovės, kokie skirtingi žmonės ir jų gyvenimo sąlygos, tokia skirtinga ir duona, su ja susiję papročiai, gamybos būdai, priedai, rykai. Kaip sakoma, kiekviename kieme vis kita duonos rūgštis.
„Aukštaičiai kepdavo ir sitninę, pakermošinę duoną. Tokią duoną pagražindavo gimbelėmis, dryželiais ar eglutėmis. Latvijos pasienyje dar kepdavo duonelę - į ruginės duonos minklę dėdavo medaus ar paskrudinto cukraus, grietinės. Šiuose kraštuose pagrandžio bandelė vadinta pempe, jos tešlą kartais gardino plaktais kiaušiniais“, - vardija etnologė N.Marcinkevičienė.
Žemaitijoje taip pat labiausiai vertinta juoda ruginė duona. Jos kepimo būdai, receptūra per šimtmečius mažai kuo pasikeitė. Būtini žemaitiškos duonos komponentai - kmynai, druska. Kartais į ruginę duonos tešlą įdėdavo sėmenų, cukraus.
Vietinių Gamintojų Duona
Įdomu, jog ištikimybę būtent savo regiono duonai valgytojai yra išsaugoję ir mūsų dienomis. Pasak „Maximos“ komercijos vadovės Vilmos Drulienės, tinklo pardavimų duomenys rodo, žmonės vertina vietinę produkciją, daugelyje regionų jų duonos gaminiai patenka tarp populiariausiųjų.
Anot jos, bene labiausiai vietinį gamintoją vertina pajūrio gyventojai: Klaipėdos rajone į 30-ies perkamiausių duonos gaminių sąrašą šiais metais patenka net septyni „Klaipėdos duonos“ gaminiai. Tarp jų - plikyta duona su saulėgrąžomis, su daigintais kviečiais, kelių rūšių duonos ir batonai. Saviškius taip pat palaiko biržiečiai: šiaurės rytų krašte ypač populiarios „Biržų duonos“ kepamos dviejų rūšių duonos ir pjautinis batonas. O štai Šiaulių rajono gyventojai pamėgę „Verbūnų duonos“ kepyklos produkciją - tarp perkamiausių patenka jos duona ir dviejų rūšių batonai. Beje, šios kepyklos gaminiai populiarūs ir šiauriau esančiame Joniškio rajone.
"Radviliškių Kaimo Kepykla"
Kone prieš ketvirtį amžiaus filologė A. Kisielienė, dirbusi Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos vokiečių ir rusų kalbos mokytoja, o vienu metu - ir direktoriaus pavaduotoja, vieną dieną metė darbą mokykloje ir kartu su vyru, ekonomistu Albinu jo gimtinėje ėmėsi verslo. Šiandien Kisielių šeima valdo „Radviliškių kaimo kepyklą“, kurioje mediniuose kubiluose brandina ir rankomis kepa duoną, pasakoja svečiams apie lietuvišką jos kelią ir organizuoja kasmetines duonos šventes.
Moteris sako, kad ne drąsa juos atginė į vienkiemį, bet tai, kad nebuvo kito pasirinkimo: „Po babos liko sodyba, kur Albinas mažas bėgiojo, o mums buvo labai jos gaila. Pradėjome važinėti, tvarkytis, iš pradžių galvojome, kad taip ir suksimės tarp Panevėžio ir kaimo. Bet ilgainiui pradėjome galvoti, kad reikia kažką daryti. Turėjome draugus vokiečius, jie mums patarė ir padėjo ir žingsnis po žingsnio, vienas kitą palaikydami, taip ir pradėjome.“
Joniškio Žydų Bendruomenė ir Sinagogos
Joniškyje gyvenantys žydai minimi nuo XVIII a. pabaigos. 1793 m. pro Joniškį keliavusio vokiečių mokytojo Frydricho Šulco kelionės aprašyme teigiama, kad anuomet mieste gyveno nemažai žydų. 1795 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II visą Šiaulių ekonomiją, kuriai priklausė ir Joniškis, padovanojo grafui Platonui Zubovui, o vos po kelerių metų P. Zubovo dvaro įgaliotinis suteikė žydams leidimą Joniškyje pasistatyti maldos namus - sinagogą - ir paskyrė sklypą jų kapinėms.
1822 m. Joniškyje minimos gyvenančios 47 žydų šeimos iš 212 miestiečių šeimų. Joniškio žydai užsiėmė amatais ir prekyba, javų ir linų supirkimu. Žemės ūkio produkciją jie veždavo parduoti į Rygą ir Mintaują (dab. 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, Joniškyje gyveno 4774 gyventojai, iš kurių net 2272 buvo žydų tautybės asmenys.
Tarpukario laikotarpiu Joniškio žydai aktyviai veikė visose miesto ekonominio gyvenimo srityse: plėtojo amatus ir smulkiuosius verslus, vertėsi prekyba bei žemės ūkio produkcijos supirkimu. Jiems priklausė daug svarbių, įvairias paslaugas teikiančių įstaigų ir įmonių, veikė Žydų liaudies banko skyrius. Aplink miesto turgaus aikštę ir šalia centro esančiose gatvėse koncentravosi dauguma žydų krautuvių bei gyvenamųjų namų.
Duonos ir pyrago gaminiais joniškiečius aprūpindavo nedidelės kepyklėlės, kurių savininkai žydai savo produkciją pardavinėdavo krautuvėse ar turguje. Neretai šalia kepyklėlių žydai turėdavo įsirengę arbatinę arba cukrainę.
Iki tol Vilniaus gubernijos valdybos leidimu Joniškio žydai rinkdavosi į pamaldas rabino namuose. XIX a. vid., joniškiečiams nepavykus atgauti miesto savivaldos teisių, buvusi mūrinė miesto rotušė atiteko žydams, kurie joje įrengė vasarinę sinagogą.
Joniškio istorijos ir kultūros muziejus yra vienintelis Lietuvoje, turintis sinagogų kompleksą, kuris liudija su lietuviais kartu gyvenusios gausios žydų bendruomenės istoriją ir tarnauja jos atminties išsaugojimui bei puoselėjimui. Baltoji ir Raudonoji sinagogos yra vieni ryškiausių ir patraukliausių miesto kultūros paveldo objektų, tapę svarbiais istorijos, kultūros bei meno centrais.
Holokaustas Joniškyje
Joniškio, kaip ir visos Lietuvos, žydų bendruomenės gyvenimą sugriovė 1940 m. birželio mėn. įvykusi Lietuvos okupacija ir aneksija bei po metų prasidėjęs Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karas. 1941 m. birželio 26 d. Joniškį užėmė nacistinės Vokietijos kariuomenė.
1941 m. rugpjūčio pabaigoje į miestą iš Šiaulių atvažiavo keli vokiečių pareigūnai, tarp jų buvo nacių saugumo tarnybos viršininkas ir jo pavaduotojas žydų reikalams. Jie pareikalavo nedelsiant įvykdyti Joniškio žydų egzekuciją. 1941 m. rugsėjo mėn. šalia pirmųjų masinių žudynių vietos buvo sušaudyti ir gete likę Joniškio žydai: seneliai, moterys ir vaikai - ne mažiau kaip 355 žmonės.
Apie 150 Joniškio žydų buvo perkelti į Žagarės getą, tačiau jų likimas taip pat nepasigailėjo, visi jie buvo nužudyti tų pačių metų spalio 2 d., likviduojant getą. Taip buvo sunaikinta beveik visa Joniškio žydų bendruomenė.