Naujame Testamente yra keturi aprašymai kurie tiesiogiai liudija Eucharistijos įsteigimo slėpinį. Šie aprašymai turi dvi tradicijas: šv. Morkaus (14, 22-24) ir šv. Pauliaus (1 Kor 11, 23-26). Vėliau naudojant Morkaus liudijimą atsiranda jam priklausomas šv. Mato (26, 26-28) ir dalinai šv. Luko (22, 19-20) tekstas. Esantys aprašyme panašumai ir skirtingumai paaiškinami liturginės tradicijos kilmės aplinkybėmis. Turinti daug aramėjiškų bruožų, Morkaus redakcija atspindi Palestinos tradiciją, o tuo tarpu Pauliaus aprašymas, kuriame pastebima graikų įtaka, sietinas su Antiochijos ir Mažosios Azijos tradicijomis. Evangelistas Matas, perteikia tą pačią tradiciją kaip Morkus. Šiandieninėje egzegezėje reliatyviai manoma, jog seniausią formą turintis tekstas yra šv. Morkaus, nors šv. Luko ir šv.
Eucharistijos Įsteigimo Laikas
Pačioje teksto analizės pradžioje reiktų apibrėžti: kokiu būtent laiku Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą. Pirmos trys evangelijos sieja Paskutinę vakarienę su žydų švenčiamomis Velykomis: Matas kalba apie „Neraugintos duonos dieną” (26, 17), o Morkus ir Lukas sako: „kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį” (Mk 14, 12; Lk 22, 7). Ketvirtoji evangelija kalba apie Velykų vigiliją arba išvakares (Jn 13, 1). Visi šie aprašymai tarpusavyje sutinka, kadangi Jėzaus laikais Palestinoje naudojo du kalendorius: „Saulės kalendorių” - fariziejai ir dauguma žmonių, o „Mėnulio kalendorių” - sadukiejai, kunigai ir dalis žmonių. Sinoptikai (Mt, Mk, Lk) rėmėsi fariziejų kalendoriumi, tuo tarpu šv.
Paskutinės Vakarienės Ryšys su Žydų Velykomis
Žvelgiant į Paskutinės vakarienės seniausią redakciją (Mk 14, 22-24) reikia pasakyti, kad jos autorius besąlygiškai norėjo susieti Eucharistijos įsteigimą su žydų švenčiamomis Velykomis. Ši Morkaus mintis vienija krikščionybę su visais Senojo Testamento dvasiniais turtais. Jėzaus žodžiai pasakyti Paskutinės vakarienės metu yra glaudžiai susiję su visa Izraelio tautos istorija, ypatingai su Sandoros auka ant Sinajaus kalno (Iš 24, 1-11), o taip pat su žydų švenčiamomis Velykomis.
Eucharistijos Tekstų Analizė
Analizuojant eucharistinius tekstus reikia pasakyti, kad tiek sinoptikai, tiek Paulius nėra prisirišę prie pažodinės Paskutinės vakarienės eigos. Pats Eucharistijos įsteigimo faktas yra aprašytas tarytum kažkokios žydiškos liturgijos nuotrupa. Nėra konkrečiai pasakyta koks gėrimas buvo taurėje. Bet tuometiniams Naujojo Testamento autoriams tai nebuvo svarbiausia. Šie dalykai yra antraeiliai. Anot evangelistų, svarbiausia yra tai, jog Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą, kad perdavė jį savo mokiniams ir kad jis yra išlikęs iki mūsų dienų kaip brangiausia Jėzaus palikta dovana žmonijai.
Paskutinės Vakarienės Ritualai
Taigi Jėzus švęsdamas savo Paskutinę vakarienę žemėje rėmėsi žydų tradicija, kuri buvo plačiai išplitusi visoje Palestinoje ir netgi už jos ribų. Žydų puota, kaip ir Velykos, prasidėdavo rankų plovimo simboliniu gestu. Paskui puotos vadovas (tėvas arba vyresnysis) į vyno taurę įpildavo vandens ir sukalbėdavo palaiminimo maldą, po to visi esantys gerdavo pirmąją taurę. Po pirmosios taurės atnešdavo velykinius valgius: keptą avinėlį, dvi neraugintas duonas (hebr. mazzot), karčias žoles ir kompotą vadinamą haroseth, o taip pat actą. Visi tie patiekalai priminė sunkią Izraelio vaikų dalią Egipto nelaisvėje. Kada suvalgydavo karčiąsias žoles mirkant jas haroseth puota įgydavo anamnezinį charakterį ir žydai skaitydavo iškilmingą Avinėlio istoriją (Iš 12). Vėliau pripildavo antrąją velykinę taurę vyno ir jauniausias iš esančiųjų užduodavo klausimus apie šią ceremoniją. Vadovas skelbdavo išsamią velykinę haggadą, kuri aiškindavo šventės tikslą, o vėliau giedodavo „mažąjį Hallel” (Ps 113-114).
Po giedojimo išgerdavo antrąją velykinę taurę vyno, o po šitos puotos dalies pabaigoje nusiplaudavo rankas. Paskui prasidėdavo tikroji puota, kurios pradžioje laimindavo duoną, vėliau ją laužydavo ir valgydavo, taip pat valgydavo velykinį avinėlį ir uždegdavo žvakes (Eucharistijos įsteigimo momentas). Tuomet po vakarienės paruošdavo ir laimindavo trečiąją taurę. Kai suvalgydavo vakarienę, puotos vadovas giedojo Birkat ha - Mazon, sudarytą iš įvairių palaiminimų (berakhot) vadinamą dėkojimu. Birkat ha - Mazon atitinka krikščionių pirmosios struktūros “Eucharistijos” maldą. Kada išgerdavo trečiąją taurę (Eucharistijos įsteigimo momentas) giedodavo “mažąjį Hallel” (Ps 115-118). Vėliau išgerdavo ketvirtąją taurę ir pabaigoje giedodavo „didįjį Hallel“ (Ps 136). Tuo būdu puota baigdavosi ir būdavo galima tinkamai pavalgyti.
Duonos ir Vyno Perkeitimas
Yra prielaida, kad Jėzaus Kristaus duonos - kūnu ir vyno - krauju permainymas įvyko duonos palaiminimo metu prieš pradedant valgyti Velykų avinėlį. Kada sugiedojo „didįjį Hallel” Jėzus su savo mokiniais patraukė į Alyvų sodą (Getsemanę) esantį ant vakarinio Alyvų kalno šlaito.
Eucharistijos Šventimas Po Jėzaus Mirties
Iki II a. nėra išsamių aprašymų, kokiu būtent būdu pirmieji krikščionys šventė Eucharistijos slėpinį. II a. dokumente Didachėje (9-10; 14, 1-3) kalbama apie Eucharistijos šventimą, kurioje naudojo vyną ir duoną. Taip pat II a. gyvenantis šv. Justinas kankinys savo Apologijoje aptaria Eucharistijos šventimą tokiais žodžiais: „Vėliau prie vyresniojo broliai atneša duoną ir taurę pripiltą vyno ir vandens. […] nesantiems Eucharistijos puotoje diakonai duoną ir vyną su vandeniu atnešdavo jiems į namus” […].
Jėzaus Žodžių Reikšmė Paskutinės Vakarienės Metu
Daug egzegetų laikosi nuomonės, jog šie Jėzaus žodžiai buvo pasakyti pačioje puotos pradžioje kada buvo geriama pirmoji taurė, o tik vėliau prasidėjo Eucharistijos įsteigimas, ką mums liudija ir šv. Lukas (22, 18). Jų nuomone, šios eilutės informacija, paskelbta po Eucharistijos įsteigimo, nesiharmonizuoja nei su konsekracijos žodžių iškilumu, nei su momentiniu nuotaikos pakylėjimu. Vis dėlto nepriklausomai nuo momento, kada šie žodžiai buvo ištarti, jų reikšmė pasilieka labai gili ir labai svarbi. Antai Jėzus aiškiai ir autentiškai patvirtina, kad tai yra Jo paskutinė akimirka žemėje. Šią tiesą Jis išreiškė metafora, kad jau negers „šito vynmedžio vaisiaus”, tai yra žemiško vyno, kuris sudarė tuometinės Palestinos paprastam gyventojui svarbią dalį kasdieninio valgio, kurį ką tik perkeitė (arba perkeis) į savo Kraują. Tačiau pranašauja savo eschatologinį triumfą („iki tos dienos”) ir būsiančią savo mokinių garbę („su jumis” - tik pas Matą).
Eschatologinė Puota
Taigi Tėvo karalystę Jėzus pristato simboliškai kaip eschatologinę puotą (plg. Iz 25, 6), kurioje Jis su savo mokiniais gers naują (gr. kainon) vyną, vertą naujos tvarkos, naujos realybės, kuriuos Eucharistija pralenkia ir tampa jų simboliniais tikslais. Iš šių žodžių galima spręsti, jog Paskutinė vakarienė Jėzaus supratimu, kurią Jis įsteigė, yra ne tik slėpinys, primenantis Jo mirtį ir aktualaus buvimo ženklą, bet taip pat džiaugsmingai skelbiantis Jo paruzijos dieną. Taigi Eucharistija yra ne vien tik Jo tikrosios mirties skelbimas ir prisikėlimo išpažinimas, bet taip pat džiaugsmingas Jėzaus atėjimo laukimas.
Didysis Ketvirtadienis
Didysis ketvirtadienis dar yra žinomas „Žaliojo ketvirtadienio“ vardu. Paskutinės vakarienės Mišios. kadangi jų metu prisimename Švenčiausiąją Eucharistiją ir kunigystę. Po Mišių prisimenama agonija sode, Jėzaus suėmimas ir įkalinimas. Eucharistija padedama vadinamajame Kristaus kapo altoriuje.
Paskutinės Vakarienės Vieta Jeruzalėje
Aukštutinis pastato ant Siono kalvos aukštas, įėjimas į Paskutinės vakarienės (pagal katalikiškąją tradiciją) menę. Paskutinė vakarienė vyksta visose keturiose evangelijose, vyksta mūsų tikėjime. Jeruzalėje ji vyksta keliose vietose vienu metu ir visos jos kam nors vienintelės teisingos.
Iš Senamiesčio išėjus pro L formos Siono vartus atsiveria pietinės miesto panoramos ir turistinių autobusų stovėjimo aikštelė; už keliolikos žingsnių riešutų prekeivis žymi įėjimą į lankytinų religinių objektų teritoriją. Čia - Siono kalva ir čia - Paskutinės vakarienės vieta (Lk 22:7-23, Mt 26:17-30, Mk 14:12-25). Akmeniniais laiptais į viršų draugiškai lipame su rusų turistais; pereiname įvadinę patalpą su nuobodžiaujančiu (taip visiems geriau) apsaugininku. Iš čia - į salę, kurioje, pagal vyraujančią krikščioniškąją tradiciją, prieš beveik du tūkstančius metų Jėzus su dvylika savo mokinių susirinko vakarienės, kaip vėliau paaiškės - paskutinės kartu. Šioje salėje mąstau tik apie tai, kad pusę jos užėmę galvas nulenkę prancūzai piligrimai gieda gražiai, nors jų gitaristas ir tylus; kad norėčiau, jog religingi kaimynai iš Rusijos greičiau baigtų savo fotosesijas; ir kad salė daili, tačiau visai ne tokia, kokią nutapė Leonardas da Vinčis.
Dviaukštis akmeninis pastatas su nuobodžiaujančiu apsaugininku: sako, seniai seniai čia būta judėjų ir krikščionių sinagogos (taip tuomet vadinti maldos namai), kurią istorijos dalyviai griovė ir atstatinėjo. Jeruzalės užkariauti atvykę kryžiuočiai XII a. čia pasistatė koplyčią, kuriai taip pat nebuvo lemta išlikti. Vėliau atvykę pranciškonai išliejo daug prakaito, kol 1335 metais šią vietą įsigijo; tai būta jų pirmosios Šventojoje Žemėje. Jie pataisė stogą, sutvirtindami jį gotikiniais skliautais. Šalia pasistatė vienuolyną su atviru kiemu. O apatiniame aukšte sakytinės tradicijos aiškinimu buvo žydų karaliaus Dovydo kapas, tik kad jis čia palaidotas niekad nebuvo. Šiojo, pasak benediktinų vienuolio ir archeologo br. Bargilio Pixnerio, pseudokapo pranciškonams niekaip nepavyko perimti: musulmonai jame įsirengė buveinę ir reikalavo valdžios išvyti kitatikius iš viršutiniojo aukšto. Po ilgų kovų XVI a. viduryje pranciškonai galų gale išvyti iš Siono kalno, o kad negrįžtų, pastatas Osmanų deklaruotas mečete.
Paskutinės Vakarienės Meniu
Italų archeologai Marta Berogno ir Generoso Urciuoli parašė knygą „Jeruzalė: Paskutinė vakarienė“ (it. Gerusalemme: l’Ultima Cena), kurioje aptaria, ką tą vakarą galėjo valgyti Jėzus su mokiniais. Jie teigia, jog valgyta greičiausiai iš akmeninių indų, nes kitus žydai būtų laikę nešvariais; kad sėdėta tų laikų papratimu ant žemės, pasitiesus kilimų ir pagalvėlių, maistą sukrovus ant žemo stalo; svarbiausi žmonės pagrindiniam svečiui sėdėję iš kairės ir iš dešinės. Pagal judėjų tradiciją, Neraugintos duonos dienos sederas (hebr. „Tvarka“) nurodo, jog vyną vakarienės metu reikia pilti keturis kartus. O vynas Jeruzalėje tuo metu, sako, buvęs labai stiprus ir tūkstantmečių tradicijų išpuoselėtas.
Alternatyvios Paskutinės Vakarienės Vietos
Tačiau tas keturias taures Jėzus pilti galėjo ir pačiame Jeruzalės senamiestyje, ne šalia jo. Viena seniausių krikščionių bendruomenių sirų ortodoksai tiki, jog Paskutinė vakarienė vyko jų valdose, nedidukės Šv. Morkaus bažnyčios rūsyje. Ją rasti patartina iš Armėnų kvartalo sekant Ararato gatve arba laiku pasukant į dešinę iš Šv. Morkaus gatvės. Čia, sako, būta šv. Morkaus motinos Marijos iš Jeruzalės namo, kuriame rinkdavęsi ankstyvieji krikščionys. Sirų ortodoksų liturgija yra seniausia pasaulyje išlikusi krikščioniška liturgija; Mišios laikomos senąja sirų kalba - dialektu aramėjų kalbos, kuria kalbėjo Jėzus. Nedidukė bendruomenė įsitikinusi, jog jųjų yra pirmoji krikščionybėje bažnyčia.
Ginčai Dėl Laiko
Pasimetus tarp fizinių ir metaforinių lokacijų, sąmyšiui padidinti atsiranda ir ginčų dėl laiko. Ar Didysis ketvirtadienis išties vyko trečiadienį? Evangelijos pagal Morkų, Matą ir Luką Paskutinės vakarienės dieną nurodo kaip „neraugintos duonos dieną“, t. y. žydų Pesacho (Velykų) dieną, t. y. ketvirtadienį; tačiau Evangelijoje pagal Joną rašoma, jog Jėzus mokinius valgyti kvietęs dieną prieš neraugintos duonos šventę. Kembridžo universiteto mokslininkas Colinas Humphreys’as sako, kad Paskutinė vakarienė vyko trečiadienį, 33 m. balandžio 1 d. Jo teiginiai paremti išvada, jog apaštalai tiesiog naudoję skirtingus kalendorius - pirmieji trys rėmėsi senuoju žydų kalendoriumi, o Jonas - naujuoju mėnulio.
Pabaiga Ir Pradžia
Kad ir kuri savaitės diena būtų, Paskutinė vakarienė žymi vieno pabaigą ir kito pradžią. Tai - naujos Bažnyčios inauguracija, nors tokia anuomet ir nelaikyta. Krikščionių Bažnyčia šią dieną minės kaip šv. Komunijos pradžią, jos istorines šaknis, nors apaštalai anuomet to ir nesuprato.