Kunigas Vytenis Vaškelis.
„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius“ (Jn 6, 51). Šių Viešpaties žodžių be proto nuolankumo, pavaldaus Kryžiaus išminčiai (plg. 1 Kor 1, 18), neįmanoma priimti.
Žydams, girdintiems Mesijo žodžius apie atėjusią pas juos iš aukštybių Duoną, kuri faktiškai yra pats Dievo Siųstasis, tereikėjo savyje turėti daugiau palankaus nusiteikimo Kalbančiajam ir, užuot Jį lyginus su jiems pažįstamu dailide Jėzumi, paprasčiausiai priimti tai, ką Jis skelbė apie save.
Štai dabar, praėjus 30 metų po ramaus gyvenimo Nazarete, šis Vyras skelbia gyvybiškai svarbią Gerąją Naujieną apie Dievo karalystę, į kurią pirmiausia įžengs tie, kurie maitinosi Išganytojo mokymo duona, gėrė Jo gyvąjį vandenį (žr. Jn 4, 10) ir gyveno Kristumi.
Beje, šią Žinią daug pranašų ir teisiųjų troško išgirsti, bet jos paskelbimo taip ir nesulaukė; norėjo jos Skelbėją išvysti, tačiau negalėjo to padaryti (plg. Eucharstija.
Kai Jėzus atvirai apie save liudijo: „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“, sukėlė sąmyšį, nes žydai, žiūrėdami į Jį, kaip į eilinį mirtingąjį, matė tik Jo žemiškojo gyvenimo pusę.
Jie buvo apsėsti tuštybės minčių apie netikrą Mesijo žemiškąją didybę, todėl Dievo karalystės slėpiniai jiems liko neprieinami.
Tai - infantilus požiūris į Kristų, neieškant gilesnės Jo žodžių potekstės, kuri yra aiški užuomina į Jo būsimą kančią, mirtį ir Prisikėlimą.
Juk Jo mums duodama duona yra tas Jo kūnas, kuris bus paaukotas už pasaulio gyvybę - už visų mūsų Išgelbėjimą.
Jėzaus kvietimas valgyti Žmogaus Sūnaus kūną ir gerti Jo kraują, kad turėtume savyje nenykstančios gyvybės bei amžinąjį gyvenimą, yra raginimas nenuilstant pasikliauti Jo žodžių tiesa, persiimti Jo Asmeniu, sau labiau pritaikant tas Jo charakterio savybes, kurių (jaučiame) dar labai mums stinga…
Kasdien valgyti Jo Švenčiausiąjį Kūną - vienytis su Eucharistiniu Jėzumi, atsiduodant Dvasios Globėjos vedimui, kuri nepavargdama primins, jog tikrosios Duonos valgymas yra mūsų nemirtingumo Kristuje laidas.
Jėzus visada lieka ištikimas sau. Jėzui nereikia magijos triukų, Jam pakanka savos tiesos, kuri veikia stipriau nei visos branduolinės jėgainės pasaulyje.
Luca Signorelli, „Apaštalų Komunija“ (1512 m.).
Gal kam nors gali kilti mintis: „O kodėl Dvylika nemėgino sulaikyti savo bendrų, tų, su kuriais drauge mokėsi Mokytojo mokykloje?“
Pavyzdžiui, drąsuolis Petras galėjo pribėgti prie jų ir sakyti: „Neskubėkite pasitraukti! Juk ir mes ne visada iš karto suprantame gilius Jo skelbiamus žodžius, - užtat vėliau jų prasmė paaiškėja… Savo palyginimus Jis juk visiems mums padeda išlukštenti, ir mums su Juo būnant nieko nestinga.
Tačiau niekas net nebandė prašyti pasilikti tuos, kurie pasitraukė nuo Jo.
Jėzus matė, kad Jo mokiniai netiki ir nenori tikėti, todėl jie nėra dabar Tėvo Jam patikėti… (žr.
Kai Jėzus paklausė Dvylikos: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“, ką kitą, jei ne Simoną Petrą malonė stumtelėjo ištarti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“
Beje, dvasinio pakilumo metu, kai atrodo, kad Dievas taip arti mūsų, nebus sunku su Petru išpažinti: „Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu - Dievo Šventasis“ (Jn 6, 69).
Tačiau patirsime ir neišvengiamų išbandymų, kai sirgdami ar nuotaikai pabjurus savo viduje jausime, kad kažkas mumyse nori protestuoti prieš Viešpaties tiesą.
Tada Jo kvietimas visiškai Juo pasitikėti galbūt bus pritemdytas tam tikro nusiminimo…
Sąžinė mums bylos, kad turime nepasiduoti ir nekreipdami dėmesio į savo abejones bei sumaištį žengti tvirtą žingsnį pirmyn - paskui Kristų - ir eiti ištikimybės keliu, nes nuo Jo pasitraukti ir su Juo daugiau nebevaikščioti (plg.
Jėzau, padėk mums keliauti įkandin Tavęs, kai atrodys, jog žengiame į tamsią nežinomybę.
Atiduodame Tau savo gyvenimą dabar, kad ir sunkiausiomis valandėlėmis išliktume su Tavimi!
Tik būdami su Tavimi ir Tavyje į Trejybės meilės glėbį šokame ir Eucharistijos dovaną priimdami, Jėzau, už tikėjimą dėkojame.
Viskas prasidėjo labai netikėtai.
Jėzus su mokiniais nuvyko į dykvietę.
Jėzui pagailo žmonių, ir Jis pamaitino penkiatūkstantinę minią vieno berniuko pietumis - penkiomis miežinės duonos bandelėmis ir dviem žuvelėm.
Palaimino penkis kepaliukus ir dvi žuveles, padavė juos mokiniams, o jie dalino žmonėms.
Visa minia pasisotino ir dar liko dvylika pintinių likučių.
Minia buvo sužavėta.
Kuo ne rinkiminis triukas?
Žmonės čia pat nusprendė paskelbti Jėzų savo karaliumi.
Tačiau Jis nesielgė kaip reitingų siekiantis politikas ar religinis veikėjas.
Pūtė smarkus vėjas, ežeras stipriai bangavo ir mokiniams buvo labai sunku irtis.
Tačiau rinkiminės aistros taip lengvai neužgeso.
Gandas apie nemokamus pietus labai greitai pasiekė daugelį žmonių, tą dieną neragavusių stebuklingai padaugintos duonos bei žuvies.
Supratę, kad kažkokiu nesuvokiamu būdu Jėzus atsirado kitame krante, žmonės susirinko ten, tikėdamiesi dar vienų nemokamų pietų.
Ir staiga, dideliai visų nuostabai, Jėzus ėmė taip kalbėti, kad pasipiktino net nemaža dalis Jo mokinių.
Jis pasakė žmonėms: Ne tos duonos ieškote.
Nemokami pietūs buvo tik ženklas, nuoroda į didesnę tikrovę.
Ieškokite maisto, teikiančio amžinąjį gyvenimą.
O jiems nesuprantant, apie kokį maistą Jis kalba, prabilo tiesiai: Aš esu gyvenimo duona!
Susirinkusius labiausiai papiktino Jėzaus žodžiai: Ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų.
Jėzus yra negalimų dalykų Viešpats: penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys tapo dosniausia Dievo dovana keliolikai tūkstančių Jį iš paskos į atokią vietovę sekusiųjų… (žr. Jn 6, 1-15).
Anapus Galilėjos ežero stūksojo kalnas, į kurį su mokiniais įkopė Jėzus.
Žinojo, kad Jo daromi stebuklai, nors daugybę žmonių paskatins sekti Juo, bet bus ir tokių, kurie į Jį žvelgs su išankstiniu skepsiu; kiti Jį seks, vedami smalsumo…
Beje, vien iš nenustygstančio prigimtinio smalsumo stebuklingų ženklų „kolekcionavimas“ sielą persotina ir dėl to net gali atitolinti jos atsivertimo valandą.
Ar įmanoma, kad pasaulyje būtų kita asmenybė, kuri visuotinio gailestingumo artimui tarnyste galėtų prilygti Jėzui?
Ligonių išgydymas, mirusiųjų prikėlimas, piktųjų dvasių išvijimas - argi tai ne nuostabą keliantys reginiai, kuriuos matantieji maitina savo sielas neužmirštamais vaizdais ir apmąstymais, stiprinančiais jų pradinį tikėjimą, ir, jei ne dabar, tuomet vėliau, bet vis tiek palaipsniui juos skatinančiais atiduoti save Tam, kuris turi dangaus Karalystės raktus ir, atėjusiems pas Jį, dosniai teikia savojo gyvenimo apstumą (plg.
Kai Jėzus paklausė Pilypą: Kur pirksime duonos miniai pavalgydinti?, Jis žinojo, ką tas pasakys… Tai bus tam tikras teisinimasis, nes jų kasoje tebuvo du šimtai denarų - juokinga suma milžiniškai miniai!
Todėl niekas net nedrįso pagalvoti, ką daryti, kad penki duonos paplotėliai ir dvi žuvelės pasotintų tokią daugybę.
Tačiau Jėzus mąstė kitaip.
Kai Jis, paėmęs duoną, sukalbėjo trumpą padėkos maldą ir davė dalyti maistą tūkstančiams, visi matė - po valgymo miežinės duonos gabaliukų buvo surinkta net dvylika pilnų pintinių.
Dvylikai apaštalų - dvylika pintinių?
Ne.
Jie drauge su minia jau buvo pasisotinę, todėl, būdami labai arti Jėzaus, jie žvelgė į Jį su didžiu dėkingumu ir savo širdyje galėjo savaip didžiuotis, kad būtent jie, o ne kas kitas yra Jo artimiausi sekėjai bei mokiniai.
Nors jiems buvo suteikta ypatinga išrinktų apaštalų privilegija, bet tik Jėzus žinojo, kokią kainą dėl Jo vardo skelbimo ir Evangelijos liudijimo turės sumokėti tie, kurie valgys garbingiausios kankinystės duoną, o jų pralietas kraujas taps naujų krikščionių sėkla.
Duonos padauginimo atomazga nėra džiuginanti.
Kai žmonės, pamatę Jėzaus padarytą ženklą, ketino Jį pasigriebti ir paskelbti karaliumi, Jis vėl pasitraukė pats vienas į kalną.
Beje, Jėzus, jei būtų norėjęs, būtų tiems, kurie ketino Jį „užkelti“ ant pasaulietiškos valdžios pjedestalo, galėjo ir tokius žodžius ištarti: „Ne, mano mielieji „pavaldiniai“, nors jūs esate mano sekėjai, bet kadangi mąstote ne taip, kaip aš noriu, jums teks kartoti nelabai gerai išmoktą mano pamoką.
Sekite manimi ir prašykite dieviškos šviesos, kuri vienintelė gali pašalinti jumyse įsikerojusios savivalės ir jus užvaldžiusios tuštybės tamsą.