Japonija garsėja ne tik aukštosiomis technologijomis ir unikalia kultūra, bet ir rafinuota virtuve, kurioje svarbią vietą užima saldumynai. Šiame straipsnyje apžvelgsime populiariausius japoniškus saldainius, jų istoriją ir ypatumus.
Mochi - tradicinis japoniškas skanėstas
Moči - tradiciniai japoniški saldumynai, kurių išorėje - tamprus ryžių tešlos apvalkalas, o viduje - augalinis kremas. Šie pyragaičiai yra be glitimo, gana nekaloringi ir tinka veganams.
Kada „moči“ buvo pradėti gaminti, nėra tiksliai aišku, tačiau spėjama, kad ši tradicija į Japoniją atėjo iš Kinijos dar prieš mūsų erą, o itin išpopuliarėjo VI amžiuje. Šiandien tai - populiarus saldumynas, japonų valgomas ir kasdien, ir per šventes. „Moči“ populiaru dovanoti vestuvių proga, gimus kūdikiui bei švenčiant Naujuosius metus.
Skirtinguose Japonijos regionuose gaminami „moči“ skiriasi - vienur jie gaminami tik iš tešlos ir valgomi švieži arba sudžiovinti, kitur įdaro dedama, tačiau jo sudėtis ir kiekis varijuoja, o ir pačių „moči“ forma bei dydis gali skirtis. Šiandien patys populiariausi „moči“ - su ledų įdaru.
„Moči“ buvo labai paplitę tarp samurajų luomo atstovų, juos mielai valgė ir daugelis imperatorių. Japonai sieja „moči“ su stiprybe ir gausa. Šalyje iki šiol pasakojama legenda apie vieną turtuolį, kuris su „moči“ elgėsi nepagarbiai, net šovė į jį iš lanko, tačiau nepataikė. „Moči“ tuomet pavirto baltu paukščiu ir nuskrido, o turtuolis kitą dieną susirgo, jo turtai ėmė greitai nykti, ir savo dienas jis pabaigė visiškame skurde.
„Šie desertai - iš tiesų unikalūs. Nieko panašaus nėra visame pasaulyje. Jų tekstūra - neįprasta, o skonis - labai geras. Apvalkalas - tamprus, tarsi kramtomoji guma, o įdaras primena suflė“, - teigė kavinę „Motiko“ valdančios uždarosios akcinės bendrovės „Jortema“ direktorė Jorūnė Stonienė. Pasak jos, nuo Japonijoje populiarių „moči“ su ledais jų saldumynai kiek skiriasi - nors įdaras primena ledus, tai nėra ledai - laikant „moči“ kambario temperatūroje, jis neištirpsta, nepraranda savo formos ar skonio.
„Mūsų „moči“ galima valgyti tiek šaltus, tiek atšilusius - kiekvienas pats pasirenka kaip jam skaniau. Visgi daugumai skaniausia „moči“ valgyti vos vos atitirpintus. Išėmę iš šaldiklio klientams juos atnešame kartu su smėlio laikroduku - per 10 minučių desertas atitirpsta ir galima valgyti“, - procesą paaiškino pašnekovė.
Toks ritualas skirtas ne tik tam, kad geriausiai atsiskleistų „moči“ skonis, bet ir norint paskatinti klientus stabtelėti, pasimėgauti ramybe.
Šiuo metu „Motiko“ asortimente - 12 skonių „moči“. „Moči“ apvalkalas gaminamas iš specialios rūšies trumpagrūdžių ryžių miltų, vandens ir cukraus su įvairiais priedais, pavyzdžiui, liofilizuotų vaisių milteliais, spalvai gauti, o įdarai - iš vaisių, uogų, riešutų, sėklų, augalinio pieno, grietinėlės. Desertams gaminti nenaudojamos jokios sintetinės medžiagos.
Pasak J.Stonienės, lietuviai „moči“ noriai ragauja. Patys populiariausi skoniai - mango, mačios, mėlynių, pistacijų.
Specialiai paskanauti „moči“ į „Motiko“ užsuka ir Vilniuje viešintys japonai. „Jie stebisi, kad kažkas taip toli nuo jų tėvynės nori skleisti jų kultūrą. Gauname daug komplimentų ir dėl skonio“, - džiaugėsi J.Stonienė. Pyragaičius galima ir valgyti vietoje, ir pasiimti į namus. Šaldyti „moči“ galioja beveik metus. Perkant saldumynai gali būti įpakuojami ir į specialias dovanų dėžutes.
„Moči“ įprastai valgomi rankomis, nors galima valgyti ir lazdelėmis. Japonai šiuos desertus įprastai valgo su įvairių rūšių žaliąja arbata - mačia, senčia, kukičia, bančia, taip pat ir su sake, vakariečiai - su arbata, prie desertų tinkančiu raudonuoju ar baltuoju vynu, šampanu, kokteiliais.
Kasutera - japoniškas biskvitas
Kasutera arba castella - japoniškas biskvitas puriu vidumi ir karameline plutele. Šis desertas yra Nagasakio miesto pasididžiavimas, kuris ne ką mažiau vertinamas likusioje saulės šalies dalyje ir visame pasaulyje.
Pirminę šio pyrago versiją Japonijoje XVI a. pradėjo kepti portugalų prekeiviai, iš čia ir skanėsto pavadinimas - Kastilija yra istorinis regionas, esantis dabartinėje Ispanijos teritorijoje.
Seniau kasutera, dėl didelės cukraus kainos, buvo labai brangi, tik retam prieinama ir ypač vertinama, tačiau šiuolaikinėje Japonijoje tai mėgiamas ir dažnas desertas, turintis daugybę variacijų - biskvitas gardinamas matcha arbatos milteliais, ruduoju cukrumi, medumi, persikais, formuojami mažyčiai pyragaičiai, kurie parduodami per šventes.
Matcha žalioji arbata
XVI a. Japonijoje buvo sukurta arbatos gėrimo ceremonija, kuri tebėra populiari iki šių dienų - tai ne tik pasimėgavimas išskirtinio skonio arbata, bet ir tradicijų kupinas ritualas, kurio metu atsipalaiduojama, bendraujama, parodomas dėmesys svarbiems svečiams.
Arbatos ceremonijos metu naudojami matcha arbatos milteliai, sutrinti iš specialiu būdu augintų ir paruoštų žaliosios arbatos lapelių. Šie milteliai plakami bambukine šluotele, nedideliame dubenėlyje, tokiu būdu išgaunama koncentruota, stipraus skonio arbata, pasižyminti ypatingu poveikiu.
Budistų vienuoliams ši arbata padėjo nurimti, tačiau išlaikyti budrumą ir aiškias mintis. Šiandien matcha milteliai naudojami ne tik arbatai, jais gardinami įvairūs patiekalai bei kepiniai.
Japoniški saldumynai Lietuvoje
Lietuvoje taip pat populiarėja japoniški saldumynai, ypač "moči". Vilniuje, Kaune ir Palangoje veikia desertinės "Motiko", siūlančios įvairių skonių "moči". Šie desertai gaminami iš specialios rūšies trumpagrūdžių ryžių miltų, vandens ir cukraus su įvairiais priedais, pavyzdžiui, liofilizuotų vaisių milteliais, spalvai gauti, o įdarai - iš vaisių, uogų, riešutų, sėklų, augalinio pieno ir grietinėlės.