"Kai pasakai - Justinas Marcinkevičius, nėra reikalo vardyti nei kūrinių, nei titulų, nei apdovanojimų. Jo vardas ir pavardė jau senokai tapo titulu, žinomu visiems", - sveikindamas poetą 80-ojo jubiliejaus proga kalbėjo literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Justinas Marcinkevičius - viena ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės ir XXI amžiaus pradžios asmenybių Lietuvos literatūroje ir kultūroje. Jis kūrė sudėtingomis sovietinio totalitarizmo sąlygomis, gynė tautos kultūrinę savimonę, į lietuvių literatūrą sugrąžino humanistinę žmogaus idėją, tęsė neoromantikų lyrikos tradiciją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus.
Just.Marcinkevičiaus poezijos branduolys - tautos ir jos likimo apmąstymas.
Justinas Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų rajone. Gimęs Važatkiemyje jis niekada nevengė žemės darbų, netgi jais mėgavosi. "Esu agrarinės kultūros augintinis. Ta kultūra sugulė mano jausmuose ir mintyse kaip labai reikšmingas klodas. Nuolat išnyra eilėraščiuose vienas kitas motyvas: žemė, žmonės, jų lauko darbai.
Poetas pats pasirinko postą - kalbos sargybinio. Tautos akyse jis išliko moralinis autoritetas. Klausydamiesi viešų poeto kalbų žmonės suklusdavo ir nejučia patys savęs paklausdavo: "Kiek gi sumenko mano sąžinė, palyginti su Just.Marcinkevičiaus Lietuva?"
Nuo 1955 m. Just.Marcinkevičius - LSSR rašytojų sąjungos narys, nuo 1965 m. - rašytojas profesionalas.
2001 m. Just.Marcinkevičius tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, 2002-aisiais - Vilniaus garbės piliečiu, 2005 m. poetas gavo Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimą, o 2008-aisiais jam įteikta Nacionalinė kultūros pažangos premija.
1993 m. jis įvertintas Gedimino 3-iojo laipsnio, 1997 m. - Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu. 2003 m. jam įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Didysis kryžius. Už visuomeninę veiklą 1994 m. jam skirta Santarvės premija. Dar 1965 m.
Pirmieji poeto eilėraščių rinkiniai - "Prašau žodžio" (1955 m.), "Duoną raikančios rankos" (1963 m.), poemos "Dvidešimtas pavasaris" (1956 m.), "Kraujas ir pelenai" (1960 m.). Labiausiai Just.Marcinkevičių išgarsino draminė trilogija "Mindaugas", "Katedra" ir "Mažvydas". Naujausias Just.Marcinkevičiaus leidinys - baladžių poema "Devyni broliai". 2009 m.
Jis atkreipė dėmesį, kad prieš dvidešimtmetį Sąjūdžio padėti demokratijos principai šiandien neduoda rezultatų. "Pavirtome kažkokia mase. Man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų.
Just.Marcinkevičius negalėjo atsistebėti: kodėl niekas nesukūrė paminklo knygoms? "Keista. Paminklai statomi ginklams - įvairiems ginklams: tankas ant vieno postamento, patranka - ant kito. O knygai vietos neatsiranda. Ilgiuosi knygos, kurią parašytume visi. Kad Lietuva turėtų tokią knygą... Bet kas ją sumanys, sudarys jos planą?
Literatūrologė Viktorija Daujotytė yra atkreipusi dėmesį, kad Just.Marcinkevičius kaip niekas kitas girdi žmonių lūkesčius. Tik į vieną neįsiklausė. "Jis nesutiko būti prezidentu. Visuomenėje kartkartėmis pasigirsdavo priekaištų, kad viena tauriausių ir iškiliausių tautos asmenybių - Just.Marcinkevičius - atsitvėrė nuo didžiosios politikos, nesiekė valdžios. Nesunku įsivaizduoti, kiek partijų ar visuomeninių organizacijų norėjo, kad jų nariu ar net garbės pirmininku būtų buvęs Just.Marcinkevičius. Nesuviliojo.
Just.Marcinkevičius neslėpė, jog jam šiek tiek liūdna dėl to, kad žmonės yra nusivylę laisve ir valstybe: "Laisvė yra dalykas, kuris niekada neišsemiamas. Yra daug jos pavidalų, sakykime, politinė, ekonominė, religinė, moralinė laisvė. Jei žmogus gauna vieną kurią nors laisvę, jis jau mano, kad jis yra laisvas.
Praėjusių metų kovą sausakimšoje Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje konferencijų salėje Just.Marcinkevičius minėjo 80-ąjį jubiliejų. "Prie rugių ir prie ugnies" - kaip norėjo pats poetas. "Mano kūryba aprėpia daugiau nei įmanoma perskaityti per vakarą", - anuomet atsiduso Just.Marcinkevičius ir ėmė deklamuoti savo eilėraščius. Raiškiai. Iš širdies. Įtaigiai. "Malonu, kad plojate, tačiau gal galėtumėte paskui daugiau paploti", - kukliai, su šypsena veide paprašė Just.Marcinkevičius. Buvo kiek išblyškęs, tačiau guvus.
Kuriuos eilėraščius deklamuoti, jis rinkosi itin kruopščiai - vadovaudamasis širdies balsu. "Kartą sirgdamas, turėdamas laiko suskaičiavau, kiek per gyvenimą esu parašęs eilėraščių. Apie 1,5 tūkst. Žinau - per daug. Reikėjo labiau branginti žodį. Po minutėlės pridūrė, kad yra parašęs ir poetinių dramų, ir kūrinių vaikams. Jubiliejiniame vakare, draugų, bičiulių ir artimųjų draugėje, Just.Marcinkevičius nevengė pažvelgti į savo vidų.
Vėliau žmogus prisisavina pasakas, dainas, tautodailę, tekstilę, keramiką, medžio drožinius. Viename interviu kūrėjas prisipažino, kad jo kelias į poeziją ir literatūrą prasidėjo nuo gimtosios sodybos atšvaitų: "Viskas man buvo svarbu, viską turėjau paliesti ir, jei įmanoma, prakalbinti. Vėliau žvilgsnis krypdavo už tvoros, į kaimynų trobesius ar į krūmais ir medžiais paslaptingai apaugusius Nemuno šlaitus. Žmogus prasideda ten, kur žengia pirmą žingsnį, kur gauna pirmosios tikrovės įspūdį, gimtąją kalbą. Kalba - pats svarbiausias ir brangiausias kiekvienai tautai kūrinys.
Visada Žemėje per mažai gerų žodžių - meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Sąjūdžio idealai žlugo? Just.Marcinkevičius - vienas Sąjūdžio kūrėjų ir aktyvistų, padovanojęs Lietuvai dainos "Laisvė" žodžius. 1988 m. spalio 22 d. jis atidarė Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. "Ne sykį esu girdėjęs klausimą: kur dingo Sąjūdis? Galiu atsakyti, kad jis niekur nedingo. Jis čia. Gal salė ne tokia erdvi, gal mes šiek tiek palinkome į senatvę, bet aš tikiu, kad Sąjūdžio dvasia, kurios buvo pilni Vilniaus sporto rūmai ir visa Lietuva, gyva širdyse. Klauskime ten, kur regime neteisybę, kalbėkime, siekime tiesos ir teisingumo, socialinio ir politinio teisingumo, neužmirškime, kad gyvenimas - tai ne vien tik atskiras kiekvieno iš mūsų gyvenimas, bet gyvenimas yra šito pasakiškai didelio organizmo, Lietuvos, gyvenimas.
Tai neišdildoma, neišnyksta. Trūksta duonos ir trūksta knygų.
Just.Marcinkevičiaus kūryba - neišsenkantys ismintie klodai.