Kiekvieną kartą kritus supirkimo kainoms Lietuvoje padaugėja mažų perdirbimo cechų.

Žmonių, kurie pradeda gaminti produkciją ir nebeparduoda žaliavos perdirbėjams motyvai skiriasi.

Vieni šitaip tikisi sunkiais laikais bent jau išlaikyti ūkius ir mažiau priklausyti nuo perdirbėjų.

Organizuoti savą gamybą skatina ir sukurta infrastruktūra - šiandien perdirbti savo ūkio produkciją yra paprasčiau negu prieš keletą metų, nes smulkesniesiems taikomi ne tokie griežti reikalavimai kaip gigantams.

Visgi gamyba savo ūkyje nėra panacėja, tinkama kiekvienam.

Be verslininko gyslelės neišsisuksi, nes parduoti produkciją turguose ar parduotuvėse kur kas sudėtingiau negu realizuoti žaliavą perdirbėjui.

„Cechai - išeitis tik mažai daliai ūkininkų, kurie sugeba ir nori gaminti išskirtinę produkciją.

B. Markausko skaičiavimu, savi perdirbimo pajėgumai - tai optimali išeitis ūkininkams, laikantiems iki 15 karvių.

Tiek pieno dar gali perdirbti šeimos nariai, užtenka palyginti paprastos įrangos - nereikia pirkti šimtus tūkstančių eurų kainuojančių įrengimų.

„Mano kaimynas laikė 40 karvių ir mėgino gaminti jogurtą.

Vienus metus pasikankino ir nutraukė.

Paaiškėjo, kad pradėti perdirbimo verslą kur kas sudėtingiau negu melžti karves", - kaimyno patirtį atskleidžia B. Markauskas.

Jis sako, kad net šimtametes tradicijas puoselėjančiuose Nyderlanduose perdirbimas nėra masinis žemdirbių užsiėmimas.

Kadangi ūkininkų cechams taikomi supaprastinti maisto saugos reikalavimai, pavasarį pieno kooperatyvai irgi mėgino išsikovoti, kad jiems būtų leidžiama dirbti lengvatinėmis sąlygomis bei gaminti daugiau produkcijos (perdirbti iki 3 tonų pieno žaliavos per dieną).

Tačiau Lietuvoje netrūksta sėkmės istorijų, kai cechai atneša pakankamai pajamų ir žmonėms leidžia išlaikyti šeimą bei keletą samdomų darbuotojų.

Jurgis Pažėra, Prienų rajone laikantis 66 karves, per septynerius metus perdirbėjams nepardavė nė litro pieno.

Visas primilžis keliauja į nuosavą cechą, o produkcija paskirstoma 7-iuose prekybos taškuose.

Įrengti perdirbimo cechą, kaip sako žemdirbys, nebuvo ypatingai brangu.

Patalpas turėjo, per žiemą jas suremontavo.

Įsigijo kelis separatorius.

Daugiau nuolatinių išlaidų reikalauja transportas.

Per septynerius metus „nusibaigė" jau trečias mikroautobusas.

Be to, nuolat tenka įsigyti naujų šaldiklių.

„Girdėjau, kad pieno supirkimo kainos graudžiai mažos.

Ūkyje ir ceche dirba 6 samdomi darbuotojai ir 3 šeimos nariai.

Daugiau plėsti gamybos nėra galimybių.

Nėra patikimų samdomų darbuotojų ir pagal supaprastintai gamybai taikomas taisykles per parą neleidžiama perdirbti daugiau kaip 1 toną pieno.

Kitokia veikla užsiimančius žemdirbius steigti cechus skatina noras išsaugoti dalį derliaus.

Mindaugas Šlapkauskas augina 11 ha obelų, aviečių ir braškių.

Prieš ketvertą metų jis apie 30 000 Eur investavo į sulčių ir uogienių virimo cechą.

Įrangai pirkti pasinaudojo ES parama, tačiau ši investicija dar neatsipirko.

„Dalį nuskintų aviečių, kai uogų uždera daugiau negu pajėgtume realizuoti, reikėtų parduoti labai pigiai arba išmesti.

O jas užšaldžius arba išvirus uogienę, realizacijos laikas pratęsiamas dar metams", - aiškina M.

Pagrindinės ūkio pajamos iš šviežių uogų.

Perdirbimas - tik „sukimasis iš padėties".

Ūkininkas sako, kad parduoti uogas didmenine kaina nėra prasmės.

Šiemet Kaune jas supirko po 1,3 euro už kilogramą.

Ūkininkas per sezoną priskina 15 t aviečių, 5 t braškių.

Parduoti šiam kiekiui samdo tris pardavėjas.

Tolesnės plėtros M. Šlapkauskas neplanuoja - apylinkėse trūksta darbuotojų ir žemės.

Didinti gamybos nesiruošia ir J. Pažėra.

Gamindamas pieno produktus jis jau pasiekė leidžiamą ribą.

Norint plėstis reikėtų įrengti gamybos linijas, kurioms taikomi tokie pat reikalavimai, kaip ir didžiosioms perdirbimo įmonėms.

Kiek kitaip mažų cechų ateitį mato valdininkai.

„Mažos kooperatinės įmonės Lietuvoje pagerins maisto kokybę.

Pretenzijų dėl pažeidimų tokių cechų savininkams J. Milius neturi.

Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas, cechus siūlo steigti palyginti smulkiems ūkiams, kurie, skirtingai nei didieji, negali pragyventi parduodami žaliavą.

Kai supirkimo kainos žemos, ūkininkai metasi į prekybą ir perdirbimą.

Taip jau buvo prieš keletą metų.

Kai žaliavos kainos pašoka, tada perdirbimas jiems nebeįdomus", - rinkos posūkius aiškina A.

Ekspertas sako, kad toks požiūris nuostolingas, nes uždirbti ir įsitvirtinti galima tik dirbant nuolat ir stabiliai.

Ekonomistai neskaičiuoja vienų ar dvejų metų pelningumo.

„Mūsų ūkininkams trūksta ekonominių žinių.

Norint pradėti gamybą, pirmiausia reikia ištirti rinką, įvertinti galimą paklausą.

A. Gapšys įvardija ir vieną pagrindinių problemų - turgus, gera vieta pradedančiajam, priklauso ne ūkininkams.

Konkuruoti su profesionaliais prekeiviais, parduodančiais įvežtinę produkciją, sunku.

Leidžiami kiekiai:

• skersti ne daugiau kaip 150 vnt.
• perdirbti ne daugiau kaip 50 vnt. per vieną medžioklės sezoną sumedžiotų laukinių kanopinių ir kitų maistui sumedžiotų sausumos žinduolių ir ne daugiau kaip 250 vnt.
• higienos proceso laboratorinę kontrolę suretinti iki 2 kartų per metus (didelėse įmonėse tyrimai atliekami kas dvi savaitės).

---