Duona Lietuvoje nuo seno buvo ne tik maistas, bet ir ištisas paslaptimis, tradicijomis, prietarais ir tikėjimais apipintas žmogaus gyvasties kelias. "Duona, kad ir juoda, bet stiprybės duoda", - sako senolių išmintis.
Gera kepėja ir pati S. Eigirdienė - pirktinės duonos jos šeimoje nevalgyta. Apie visas šauniausias krašto duonos kepėjas rašoma S. Eigirdienės parengtoje knygelėje „Visur duona su pluta“. Joje pasakojama apie duoną, su ja susijusius papročius, tikėjimus, supažindinama su kepti reikalingais indais, duonkepėmis.
Duonos kelias iki stalo
Kad gerbtume duoną ir jos ilgą kelią iki stalo, rengiamos S. Eigirdienės bei jos bendraminčių pamokos. Tiesa, iki jo dar toli - rugiai dar turi užaugti. Tuo laiku Panevėžio rajone, už Krekenavos esančiame Radviliškių kaime, Audronės ir Albino Kisielių sodyboje jau kelintus metus iš eilės vyksta garsioji duonos šventė.
Anksčiau duonos kepėjų šventės būdavo organizuojamos įvairiose Miežiškių seniūnijos kaimų sodybose, pas garsias kepėjas. Kad Panevėžio rajonas gali didžiuotis turintis išskirtinę, duonai skirtą šventę, pirmiausia reikėtų dėkoti būtent S. Kerblonių, Patrakių, Pavašalių, Nibragalio, Limeikių ir kituose kaimuose buvo išlikusių daug sodybų su duonkepėmis.
Duonos kepimo tradicijos
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad duona visur vienodai kepama - nieko naujo per amžius neprigalvota. Miltus užpila šiltu vandeniu, palaukia, kol atvės, tada deda raugo, dar miltais pabarsto, šiltai užkloja. Minkoma, kaip sako duonos kepėja, „kol sienos bus šlapios ir pati minkytoja prakaitu permirks“.
Tada tešla dar paliekama šiltai pabūti ir kuriama jau iš vakaro pakrauta krosnis. Sakoma, kad rūgščios kepėjos ir duona rūgšti. S. Eigirdienė teigia iš senų žmonių girdėjusi dar jų senelių pasakojimus, jog kadaise į duoną visiškai jokių priedų nedėdavo. O kiek patarimų duonos kepėjoms sukaupta per šimtmečius!
O jeigu kepant ateis kaimynė, jos geriau iš trobos neišleisti, kol duona bus ištraukta iš krosnies. Juk išeidama gali ir visą duoną išsinešti - kitą kartą jos nebebus. Vaikai nuo mažens buvo mokomi gerbti duoną, nukritusią riekę pakelti, pabučiuoti ir jos atsiprašyti. O pamatę po kiemą su duonos rieke lakstantį vaiką, vyresni jį apibardavo, liepdavo eiti prie stalo ir gražiai atsisėdus duonelę suvalgyti.
Dažnas, tikėdamasis skalsesnio kąsnio, prašydavo riekės abiem rankomis laikomos. Ir gaudavo visai ploną - į vieną ranką paėmus perpus lūžtančią. Anksčiau, kai nė įsivaizduoti nebuvo įmanoma, kad nuo gausybės duonos rūšių braškės parduotuvių lentynos, šeimininkės duoną kepdavo maždaug kartą per mėnesį.
Pasak V. Viskontienės, raugas buvo laikomas mistiniu dalyku - jeigu juo pasidalinsi, duonos kitą kartą gali ir nebeiškepti. Raugo įdėdavo ištekėjusiai dukteriai į kraičio skrynią, todėl sakydavo: atitekėjo su savo rūgštimi. „Kartais mama pajuokaudavo.
Kai kaimynė ar tolimesnė susiedka atbėgs ir sakys: praganiau raugą, rasi kartais, duosi? Tai mama atsiraitys rankoves iki alkūnių ir pasižiūrėjusi į jas sakys: tuoj paveizėsiu, ar neliko prikepę nuo minkymo. Suprask, neklausk, raugo negausi“, - pasakoja V.
Receptai ir patarimai
1) 1-ame etape karštu vandeniu užplikome kelias saujas miltų, kmynus, druską ir dalį cukraus. Ir dar norėjau paklaust, kodėl man visos tos duonos labai byrančios gaunas.
Taip, taip, tas atsidėjimas taip tęsiasi. Nuo nulio pradėti gali prireikti po kokių pusantrų metų arba jeigu kartais raugas šaldytuve nebūtų naudojamas daugiau, kaip dvi savaitės. Byranti duona gali gautis, jei naudojate per gerus miltus.
Pabandykit įpilti keletą šaukštų aliejaus. Tai mano saulėlydis... Mano. Labos nakties, Linkintis viso gero... O dabar?.. Tik dabar supratau - O vis tiktai Svarbiausia - saulėtekiai!
Amžinybės laiškai ir stebuklai! O ryto tyla, O ašaros ryto - rasoti gyvybės karoliai! Saulėtekiai!.. Nuostabūs rugpjūčio saulėtekiai... Bet... Saulėtekiai!.. Nakčia prisinigo balto dva...
| Ingredientas | Kiekis |
|---|---|
| Miltai | 4 saujos |
| Kmynai | 1 sauja |
| Cukrus | 1.5 stiklinės |
| Raugas | 1 stiklinė |
Kretingiškės V. Viskontienės šeimoje duona pagal užsakymą kepama ir perkama bent šimtą metų. Aš galiu didžiuotis ir sakyti - mūsų šeimoje duonos raugas nebuvo prapuolęs. Mūsų namai niekada nebuvo nustoję kvepėti rugine duona.
Kol mama dar buvo gyva, aš jai padėjau kepti jos duoną. Ir mama dar tebebuvo gyva, kai aš, jau sukūrusi savo šeimą, pradėjau kurti savo duonos kepimą. Irgi turėjome tokį molinį pečių namuose, bet vieną dieną pamatėme, kad jo mums neužtenka.
Seniau duoną galėdavo iš kaimyno pasiimti atiduotiną ir atidirbtiną. Tai reiškia, jeigu aš duonos nebeturiu, pabaigiau miltus, nes malūnas būdavo retenybė, iki jo, pavyzdžiui, mums reikėdavo važiuoti ir 15, ir 20 kilometrų, taigi jeigu važiuoji malti rugių, tai išvažiuosi mažu parai, su visu pravintu, tikrai ne vienam ruozui malti, bet tiek, kad ilgesniam laikui turėtum.
Bet būdavo taip, kad neturi iš kur tos duonos sugrąžinti, nes rugių meiga tuščia, vaikų pilna troba, apsėdę burnelių stalas didelis, o pagrindinis valgis buvo duona. Ne be reikalo sakome: duona kasdieninė.