Pagalvojau, ach tas duonelės gardumas. Ir kiek prakaito išlieta: išdžiovina, išlukštena, sumala, išsijoja, atmirko, užraugia ir galop iškepa … na ir vistiek be druskos ir cukraus neskanu.
Artūrai, pasinaudok gooogle. Imi citatos vieną sakinį ir dedi į paieškos langelį ir randi šaltinį.
Visi angliavandeniai susideda iš 3 elementų: anglies, vandenilio ir deguonies. Visi riebalai taip pat susideda iš tų pačių 3 elementų. Baltymų sudėtyje yra ir azoto bei kitų elementų.
Logiškai svarstydami apie tai, kuo mes turime maitintis, remdamiesi anatomija, fiziologija, etika, antropologija, politine ekonomija, religijos padavimais ir ypač higiena, prieiname prie nepaneigiamos išvados , kad žmogus nepriklauso nei plėšrūnams kaip katė, šuo, vanagas, nei žolėdžiams kaip jautis, arklys, kupranugaris ir nei visaėdžiams kaip kiaulė, lokys ir kiti, o kažkokiai kitai rūšiai, būtent - vaisiavalgiams, panašiems į labiausiai išsivysčiusias beždžiones, t.y. žmogbeždžiones(primatus): gorilas, šimpanzes ir orangutangus, labiausiai panašius į žmones.
Jeigu vardinčiau visus mokslo sričių įrodymus, kad žmogus iš prigimties yra vaisiavalgis ar valgantis grūdus ir vaisius, turėčiau išeiti toli už šio rašinio ribų, todėl aš apsiribosiu tik kai kuriais būtiniausiais įrodymais.
Biblijoje pasakyta (Būties I, 11-12): ” Ir tarė Dievas:teišaugina žemė želmenis, žolę,sėjančią sėklą, vaismedį, duodantį vaisių pagal jo prigimtį, kurio sėkla kris į žemę; ir pasidarė taip.Ir pasidengė žemė žaluma, žole,sėjančia sėklą pagal jos prigimtį,ir išaugino medį, duodantį vaisių su sėkla jame pagal jo prigimtį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera.
“Ir laimino juos Dievas, ir sakė jiems Dievas: veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir užvaldykite ją, ir viešpataukite jūrų žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems gyviams, šliaužiojantiems žeme.
Ir tarė Dievas: štai Aš daviau jums visokią žolę, sėjančią sėklą, kokia yra visoje žemėje, ir visokį medį, kuris veda vaisių, sėjantį sėklą; jums šitai bus maistui .O visiems žemės žvėrims, ir padangių paukščiams, ir visiems gyviems šliaužiojantiems padarams daviau Aš žolės želmenis maistui; ir pasidarė taip.”
Taigi knyga perduodanti pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, aiškiai atskiria žmogų kaip grūdų bei vaisių valgytoją nuo žolėdžių gyvūnų.
Aukščiau matėme dvi augalinio maisto rūšis: Žalumynai (daržo žalumynai) ir žolė, sėjanti sėklą.
Gi Būties II 8-9 skaitome: „Ir pasodino Viešpats Dievas sodą Edeme Rytuose, ir apgyvendino ten žmogų, kurį sukūrė.
Pirmasis budistinis priesakas skelbia: „nežudyk”, tokį pat priesaką turi žydai ir krikščionys.[2] Kristus liepia (Marko XVI, 15) savo Mokiniams eiti į visą pasaulį ir „skelbti evangeliją visai kūrinijai“.
Vienas graikų reformatorių, Triptolomėjus, kalba: "Supraskite gi, kad žvėrių mėsa ne jums: kas užmuša gyvūną dėl valgio, tas turės mirti, todėl kad jau liovėsi buvęs žmogumi.“
Sokratas :“Saugokis visokio valgio ir gėrimo, kurie skatintų tave suvalgyti daugiau nei reikalauja tavo alkis ir troškulys.
Žymusis Bernardenas de Sen-Pjeras mokė:“Vaikai turi pratintis prie augalinio maisto, kuris žmogui įgimtas.
Tautos, besimaitinančios augmenija, pačios stipriausios ir gražiausios: mažiausiai varginamos ligų ir pražūtingų aistrų ir gyvena iki gilios senatvės.
Vegetarizmas teikia palaimingą įtaką kūno grožiui ir dvasios pusiausvyrai.“
Lamartinas teigė, kad “ateis laikas, kai žmonės jaus tokį pat pasibjaurėjimą mėsa, kokį dabar jaustų žmogienai“.
Daugybė žymių įvairių epochų žmonių buvo teoriniai arba praktiniai vegetarizmo propaguotojai; jų motyvai buvo įvairiausi: vienų etiniai, kitų ekonominiai.
A. F. Humboldtas sako: " Atitinkamas žemės plotas užsėtas kviečiais Europoje, gali išmaitinti 10 žmonių, bet vargiai išmaitins vieną, besiverčiantį gyvulininkyste, o Meksikoje, užsodintas bananais, gali išmaitinti iki 250 - ties.“
Žymusis Šelis savo kūrinyje „Karalienė Mab“ sako: "Nauda, kurią duos mitybos reforma, bus nepalyginamai svarbesnė už visas kitas reformas, todėl kad ji palies pačią žmonijos pykčio esmę.
Visų, kam brangi laimė ir tiesa, aš prašau skirti savo dėmesį vegetarizmo studijoms.
Dr. Nagelis[3] rašo: „ Jeigu tėvai savo vaikams duoda sriubos ir mėsos, prieštaraujant jų prigimčiai, tai dėl to greitėja kraujotaka, kraujuje vyksta stiprus bangavimas, darantis kraują imlų uždegimams ir stipriems priplūdimams.
Tiesa, vaikai tada raudonskruosčiai, apvalučiai ir „ trykšta sveikata“, bet tai ne tikroji , o tariama sveikata.
Kiek palankiai vaikus veikia augalinis maistas, gali patvirtinti bandymai, atlikti našlaičių namuose Alabamoje, ant Hudzono kranto.
Kada 1829 metais, - sako dr. Kombe, - atidarėme prieglaudą 70-čiai žmonių, 4-6 vaikai nuolat gulėdavo ligoninėje.
Praėjo treji metai, ir vaikus ėmėme maitinti augaliniu maistu.
Tada ligoninė ėmė tuštėti.
Vaikai pasidarė žvalesni ir linksmesni, veiklesni ir labiau bendraujantys.
Iki tol kasmet būdavo keli mirties atvejai, dabar per keletą metų nebuvo nė vieno.
Profesorius Grahamas sako apie šią prieglaudą: „Vegetariškos vaikų mitybos pasekmės tokios akivaizdžios, kad jų negalima nepastebėti ir nepripažinti.
Protinės ir fizinės šių vaikų jėgos taip ryškiai padidėjo, jų pastabumas ir supratingumas kėlė man nuostabą.
Bandymo dėlei vaikams kurį laiką vietoj rupios duonos davė sijotų miltų duoną ir bandeles.
Žymusis Bekonas sakė: „Vaikai paprastai su mėsa perima visokius nusikaltimus“.
Libigas vėlesniuose savo kūriniuose pripažino klydęs darydamas išvadas savo vardo mėsos ekstraktų atžvilgiu[4].
Daktaras Alkotis savo ruožtu kalbėjo: „Kol žmonija valgys mėsišką maistą, tol bus beprasmiška gydyti ligas.“.
Mūsų elgesys su gyvūnais yra geriausias matas , kaip elgiamės su žmonėmis.
Kiuvje, turėjęs geriausią reputaciją Vichrovo akyse kaip anatomas, pasakė taip: „Žmogus nepanašus nė į vieną plėšrūnų; dantų kiekiu ir išsidėstymu jis artimiausias orangutangui, vaisiaėdžiui gyvūnui.
Tuo pačiu ir žarnynas atitinka augalus ėdančiųjų.
Visas žmogaus organizmas, kiekviena svarbiausia jo dalis, tinka augaliniam maistui vartoti.
Tiesa, nenoras atsisakyti mėsos toks stiprus, kad daug silpnavalių nepajėgia savęs įveikti, bet tai tik jų nenaudai.
Avis, kurią jūreiviai šėrė mėsa, baigiant plaukiojimo laiką nebeimdavo savo prigimtinio maisto.
Yra pavyzdžių, kad arkliai, karvės ,avys, netgi balandžiai, maitinti mėsa, pagaliau atstumdavo savo prigimtą maistą.“[5].
Profesorius Ovenas „Odontografijoje“(471p.) rašo: „Beždžionės, taip panašios į žmones, maitinasi vaisiais, grūdais, riešutų branduoliais, kuriuose formuojasi patys skaniausi ir maistingiausi augalų pasaulio audiniai.
Akivaizdus keturkojų ir žmogaus dantų panašumas rodo tai, kad . žmogui skirta maitintis vaisiais“.
Puše veikale „Pluralite de la race humaine“ randame tokią nuomonę: „Pasakėme didžiulę tiesą, pavadindami žmogų vaisiavalgiu.
Tiek skrandžio - žarnyno trakto, tiek dantų sandara tai neabejotinai įrodo“.
Dar pateiksiu prof. Laverenco nuomonę iš jo veikalo „Zectures on physiology“(189 - 191 p.): „Žmogaus dantų sandara nė kiek neatitinka plėšrūnų dantų. plėšrūnų ir neatlieka atitinkamų funkcijų“.
Ligoninių ir beprotnamių skaičius auga pasibaisėtinai greitai.
Tokia pat progresija daugėja kenčiančių dėl nervų, smegenų, skrandžio ir plaučių ligų; taip pat auga alkoholikų skaičius.
Žurnale „Medicine usuelle“( 1876m. spalis) skaitome: „Su pasibaisėjimu stebime žmonių padermės nuosmūkį“.
Garsus profesorius Fonsagrivis savo klasikiniame veikale: „Entretiens familiers sur l‘hygiene“(8p.) rašo: „Niekas neprieštaraus, kad sveikatos ir kūno pajėgumo lygis pastebimai greitai, dargi žymiai krenta“.
Ūgis mažėja, raumenys atrofuojasi, rasės švarumas ir kūno dalių proporcijų harmonija palaipsniui nyksta“.
Visos Europos valstybės turėjo sumažinti krūtinės apimties ir ūgio matmenis, siūdamos karines uniformas, todėl, kad normaliems dydžiams trūko žmonių.
Kai kurios valstybės pakartotinai mažino šiuos standartus.
Visus šiuos mokslo žmonių argumentus aš pateikiau ne tam, kad pats ieškočiau autoritetingų įrodymų, bet tam, kad yra daugybė žmonių, kuriems „autoritetai“ būtini, kurie autoritetus kelia aukščiau savo nuomonės, pagaliau yra ir tokių, kurie neturi galimybės ir laiko spręsti šiuos klausimus.
Prieš pratęsdamas aš pasistengsiu dar kartą peržvelgti gamtos gyvenimą, kad pamatytume pilną vaizdą.
Taigi mes matome, kad mineralų pasaulis egzistuoja tam, kad išaugintų augalijos pasaulį.
Nė vienas augalas negali maitintis, t.y. papildyti savo ląstelių iš augalijos ar gyvūnijos pasaulio.
Kaip augalų, taip ir gyvūnų ląstelės turi suformuoti savo mineralines dalis prieš tapdamos maistu augalams.
Augalai , išauginti ant per daug šviežio mėšlo, palaipsniui nyksta; taip pat patręšti šviežiais lavonais - serga ir žūva.
Lygiai taip serga ir žūva žmogus, kuris, užuot maitinęsis augalijos pasaulio ląstelėmis, maistui vartoja gyvūnų ląsteles (mėsą) ir mineralines medžiagas: druską, vaistus ir pan.
Taigi, vadinasi, mineralų pasaulis skirtas palaikyti augalijos egzistavimui; augalijos, savo ruožtu, - išgyvenimui gyvūnijos, įskaitant žmogų, pasauliui.
Analogiškai žmogus turi kurti aukštesnį, tobulesnį - dvasią.
Gamtoje šuolių nebūna, o egzistuoja tik laipsniškas p...