Velykos - viena svarbiausių krikščionių švenčių, kasmet minima visame pasaulyje. Nuo seno kiekviena šeima išsikepdavo pyrago, patiekdavo mėsiškų valgių ir būtinai būdavo margučių - dažytų kiaušinių, margintų dvejopai: dažyti kiaušiniai išskutinėjami įvairiais raštais arba pirma išmarginami vašku, paskui dažomi.

Apeiginis Velykų stalas būdavo apkraunamas ir kitais tradiciniais valgiais: kiaulės galva arba paršeliu, papuoštu žalumynais, žvėriena, sūriu, sviestu, keptu avinėliu. Stalą dažnai puošdavo žalumynų girliandos.

Per Didįjį ketvirtadienį būdavo einama žalumynų velykiniam stalui: smulkialapių bruknienojų, švelnių šarkakojų šakelių, pataisų, rugių želmenų, išsprogusių beržo vytelių ir panašių žalumynų. Per Didįjį šeštadienį kepdavo velykinių pyragų.

Senieji pyragų receptai būdavo panašūs: su cukrumi ištrinamos mielės, supilamas pašildytas pienas, viskas išplakama, užbarstoma miltais ir uždengus šiltai palaikoma, kad pakiltų. Kai maišymas beveik padvigubėja ir pradeda slūgti (praėjus maždaug valandai), išplakama, įberiama druskos, cukraus, miltų, tirpintų riebalų.

Tada minkoma, kol tešla nelips prierankų ir joje atsiras daug oro pūslelių. Tešlos paviršius patepamas ir ji vėl padedama šiltai. Velykų valgiai Lietuvoje būdavo visokie kepiniai, mėsiški valgiai, žvėriena ir dažyti kiaušiniai, keptas avinėlis su dviejų spalvų vėliavėle. Šerno arba naminio meitelio (pavyzdžiui, kiaulės) galva buvo būtinas švenčių valgių daiktas.

Dzūkijoje sunyko paprotys Velykoms troškinti riebius kopūstus ir būtinai su kiaulės knysle. Suvalkiečiai iki XX a. vidurio išlaikė paprotį virti arba krosnyje kepti kiaulės galvą. Ją gerai ištrindavo druska, pipirais, česnakais, apdengdavo džiovintais kopūstlapiais, ir, porą dienų palaikę, stumdavo į gerai iškūrentą krosnį. Vėlesniais laikais imta daryti kiaulės galvos sūrį, valgomą su krienais.

Aukštaitijoje ant stalo būdavo kiaulės kepsnys iš pirmarūšės mėsos, dažniausiai iš užpakalinio kumpio. Kumpis, parą išlaikytas išrūgose, aplipdomas rugine tešla ir kepamas krosnyje. Iškeptas su aštriais ir burokais paruoštais krienais buvo šventės skanumynas. Sukama sviestvarškė - šviežia nerūgšti varškė ištrinama, sumaišoma su sviestu ir gerai išsukama, kol pasidaro vientisa masė.

Visoje Lietuvoje paplitę Velykų patiekalai iš kiaulienos: suktos ir slėgtos karkos, šaltiena. Šventinį stalą puošia ne tik šakotis arba aukšta velykinė „boba“ (keksas), bet ir velykiniai kepiniai, plokštainiai, meduoliai, o vėlesniais laikais ir tortai. Kaimuose kepami kraujiniai vėdarai, verdama šaltiena, šventinis šiupinys, raugintų kopūstų sriuba, o mieste - sultinys su pyragėliais.

Gaminami ir sūriai, kurie ruošiami iš šviežios varškės. Dabar švenčiant Velykas valgiai iš dalies pasikeitę. Tai įvairios salotos ir mišrainės, kalakutienos, veršienos arba iš kitokios mėsos kepsniai su vaisiais arba marinuotais agurkais, arba su džiovintomis kriaušėmis, įvairūs užkandžiai, tradicinė silkė ir pan.

Valgiai papuošiami svogūnų laiškais, marinuotos ar virtos morkos gabalėliais, ridikėliais, marinuotais kaparėliais, petražolių šakele, džiovintais vaisiais.

Velykų papročiai Lietuvoje

Verbų sekmadienį būdavo keliamasi kuo anksčiausiai, kad karklo rykštele ar kadagio šakele būtų galima pažadinti kitus šeimos narius, linkint jiems sveikatos ir guvumo. Velykų stalui papuošti žmonės iš miško parsinešdavo žalumynų - bruknienojų, meškauogių, pataisų.

Pagal tradicinius papročius labai svarbus yra Didysis ketvirtadienis, vadinamas Žaliuoju arba Švariuoju. Kas namuose peržiem aprūkę, įjuodę, užsigulėję - viskas turi būti išvalyta, išplauta, išvėdinta. O saulei tekant sveikatos visiems metams galima pasisemti.

Tereikia surasti upelį, atitekantį iš rytų, ir nusiprausti jo auksiniu vandeniu. Šeimininkė į krosnį pašaudavo duoną, nes tądien keptoji nepelijanti. Šeimininkas sode išpjaudavo apšalusias, nudžiūvusias obelų šakas - sodas bus derlesnis.

Didysis penktadienis vadintas Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad tądien jos išeinančios iš skaistyklos. Žmonės lankydavo kapus; nusivesdavo kartu ir vaikus, anūkėlius - tegu žino, kur ilsisi giminės senoliai.

Šeštadienį iš bažnyčios atsinešdavo šventinto vandens, o iš šventoriuje sukurto laužo - velykinės ugnies. Atneštąja ugnimi įkūrus krosnį, kepami velykiniai pyragai, verdami marginti skirti kiaušiniai.

Miestelyje kaimo žmonės neužtrukdavo, mat kas pirmas parlėks namo, tam visi pavasario darbai gerai seksis. Be to, ant stalo jau laukia atsigavėjimo pusryčiai. Jie iš šaltųjų patiekalų: margučių, šaltienos, kumpio, mėsos vyniotinių, netikro zuikio, ragaišio, velykinio pyrago ar bobos, mozūro - džiovintų vaisių plokštainio, varškinės „velykės“, dar vadinamos pascha.

Po šventinių pusryčių - malonus poilsis šeimos rate. Vaikai margučius asloje ar sode ridinėja... O jau pavakare per kaimą patraukdavo lalautojai. Tai vaikinai lankydavo kaimynus su gerais linkėjimais, dainomis ir muzika.

Antrąją Velykų dieną kiaušiniauti per kaimą eidavo vaikai. Pirmiausia aplankydavo savo krikšto mamą ir gaudavo išsirinkti porą margučių. Tos dienos jaunimo pramoga - suptis sūpuoklėse. Seniau būta samdinių papročio nuplauti savo šeimininkams rankas, vėliau tai virto jaunimo išdykėlišku laistymusi vandeniu.

Trečioji Velykų diena kitados vadinta Ledų diena. Sakydavo, kad ji tinginiui pašvęsta, nes nevalia liesti žemės: nei arti, nei akėti, antraip ledai javus vasarą iškapos.

Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu, Vaikų velykėlėmis. Šia diena baigiasi velykinis giminių svečiavimasis - laikas grįžti prie savo darbų ir rūpesčių. Atvelykis atneša daug džiaugsmo vaikams. Orai jau pavasariški, tad margučius ridenti ir kitus žaidimus žaisti jau galima gamtoje.

Šiuolaikiniai Velykų akcentai

Velykos tai viena svarbiausių krikščionių švenčių, kasmet minima visame pasaulyje, o tokie Velykų simboliai kaip kiaušinis, kiškutis ir šokoladas yra puikiai atpažįstami bene visur.

Colomba - tai tradicinis, ypatingas pyragas, be kurio italai neįsivaizduoja savo Velykų, o jo svarbą ant vaišių stalo galima prilyginti net margučiams Lietuvoje. Išvertus iš italų kalbos šis žodis reiškia „balandį“, o tipinė jo forma primena paukštį išskleistais sparnais.

Šis kepinys dėl savo formos ir pavadinimo taip pat turi stiprią simbolinę bei sakralinę reikšmę, o patiektas per Velykas dažnai yra siejamas su taikos ir ramybės linkėjimu vieni kitiems.

„Nors priešingai nei per Kalėdas, per Velykas keistis dovanomis nėra taip populiaru, tačiau mažieji šeimos nariai nekantriai laukia šokoladinių kiaušinių ar kitų saldumynų. Į „Maxima“ parduotuves užsukę pirkėjai čia ras didžiulį pasirinkimą šokoladinių velykinių zuikių bei kiaušinių, sveriamų saldainių, šokolado plytelių ar dėžučių. Visa tai - kad Velykos būtų ne tik margos, bet ir saldžios“, - sako „Maximos“ atstovė.

Receptai Velykų stalui

Netikras zuikis

Gaminimas:

1. Lašinukus supjaustyti 1 cm kubeliais, išplakti kiaušinį, susmulkinti svogūną ir česnako skiltelę.
2. Į didelį dubenį sudėti mėsą ir supjaustytus lašinukus. Supilti išplaktą kiaušinį, suberti susmulkintą svogūną, česnako skiltelę, prieskonius, džiūvėsėlius, sukrėsti garstyčias bei grietinę ir gerai išmaišyti (geriausia rankomis).
3. Paruoštą mėsos masę sukrėsti į riebalais pateptą kepimo formą ir uždengti dangčiu arba padaryti du nedidelius „kepaliukus“, juos dėti ant riebalais pateptos kepimo skardos ir uždengti kepimo popieriumi.
4. Kepti 1,5 valandos iki 180°C temperatūros įkaitintoje orkaitėje. Likus 15 minučių iki mėsos kepimo pabaigos, nuimti kepimo popierių arba dangtį. Patiekti karštą arba šaltą su daržovėmis.

Įdaryti kiaušiniai

Ingredientai:

• 8 kietai virti kiaušiniai
• Kumpio įdarui:
• 50 g rūkyto kumpio
• 1 nedidelė paprika
• 1 svogūnas
• 2 šaukštai majonezo
• 1 šaukštas smulkiai sukapotų krapų
• druskos pagal skonį
• maltų juodųjų pipirų pagal skonį
• Silkės įdarui:
• 100 g silkių filė
• 1 nuluptas svogūnas
• 1 šaukštas smulkiai sukapotų krapų
• 2 šaukštai majonezo

Gaminimas:

1. Kiaušinius nulupti, perpjauti pusiau, išimti trynius ir padalyti juos į dvi dalis.
2. Kumpį, papriką, svogūną ir pusę kiaušinių trynių supjaustyti mažais kubeliais, pagardinti druska ir pipirais. Pridėti krapų ir majonezo, gerai išmaišyti ir įdaryti pusę kiaušinių baltymų.
3. Silkių filė, svogūną ir likusius trynius suberti į elektrinį trintuvą ir sutrinti. Į gautą masę įdėti majonezo, krapų ir išmaišyti.
4. Įdaru pripildyti likusius baltymus. Įdarytus kiaušinius galima papuošti žalumynais.

Tradicinis keksas

Ingredientai:

• Keksui:
• 300 g miltų
• 200 g kambario temperatūros sviesto
• 200 g cukraus
• 4 kiaušiniai
• 1 kiaušinio trynys
• 1 šaukštelis kepimo miltelių
• 1 šaukštelis vanilinio cukraus
• 1 šaukštas aliejaus arba lydyto sviesto
• Glajui:
• 80 g miltelinio cukraus
• 30 ml citrinų sulčių
• 1 kiaušinio baltymas

Gaminimas:

1. Miltus persijoti du kartus ir suberti kepimo miltelius.
2. Sviestą elektriniu plakikliu išplakti iki purios masės. Į išplaktą sviestą po vieną įmušti kiaušinius, kiaušinio trynį, po šaukštą cukraus, miltų ir sukti tešlą iki vientisos purios masės. Baigiant sukti, suberti likusius miltus bei cukrų, vanilinį cukrų ir išmaišyti.
3. Tešlą supilti į riebalais išteptą apvalią kekso formą ir kepti iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje 30-40 minučių. Patikrinti, ar iškepė, mediniu pagaliuku - įbestas ir iš pyrago ištrauktas pagaliukas turi būti sausas, neaplipęs tešla.
4. Paruošti citrininį glajų: į miltelinį cukrų įpilti truputį citrinų sulčių ir kiaušinio baltymą. Viską gerai išplakti. Svarbu nepraskiesti glajaus. Jei jis per tirštas, galima dar įpilti sulčių.
5. Atvėsusį keksą išimti iš formos ir aptepti glajumi.

---