Posakis "Ieškodamas ir duonos prarasi" puikiai iliustruoja situaciją, kai pernelyg didelis susitelkimas į vieną tikslą gali lemti esminių dalykų praradimą. Šiame straipsnyje nagrinėjama šio posakio reikšmė, remiantis įžvalgomis apie literatūrą, kalbą ir gyvenimą.
Herojinio Epo Atmintis ir Kūrybinga Sąmonė
Tai herojinio epo atmintis ypatingose, iš ypatingumo ir kūrybingose sąmonėse. Kūrybingas tas, kas girdi iš giliai, girdi ir atsiliepia.
Iš praeities, bet pasikartojanti būsena - herojinė, pasionarinė. Atskirai sąmonei toks aukštas mostas atrodo neįmanomas. Tai perimta, atsišaukta į balsą, kitiems negirdimą. „Skinant avietę, staiga Maironis - aiškiai, įsakmiai: „Ginkime kalbą, žemę, jos būdą!“
Literatūros ir Gyvenimo Sąsajos
Literatūros yra daugiau nei mūsų, atskirųjų, mažųjų. Ir tuose pasakojimuose, kad ir kokiuose menkuose, iš nedaug žodžių, juk slypi ir literatūros galimybės, ir pati literatūra. Ačiū už pokalbio pradžią, kuriame man dar sykį prisieis susitikti ir su savo pradžia, kuri kiekvienam mūsų prieinama tik kaip pasakojimas - ir kaip pasakojimas apie kiekvieną mūsų.
Sužadinti savyje būseną ir į ją nugrimzti. Tada pasikliauti akimis, ranka, judesiu, kūnu. Tarsi - ne apie save. Profesorė beveik niekada nekalba apie save - vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Pokalbyje turėtų būti bent kiek savityros. Ir bandymo apie save bent iš dalies kalbėti kaip apie kitą. Priartėti prie savęs kiek įmanoma, bet ir atsitraukti.
Kalba ir Tautinė Savimonė
Jei ištariami žodžiai „lietuvių literatūra“, akivaizdu, kad bus ištarta ir „Viktorija Daujotytė“. Šiandien visiems tai taip savaime suprantama, kad, atrodo, kitaip būti nė negalėtų. Bet juk galėjo nutikti ir kitaip - galėjome turėti Viktoriją Daujotytę ūkininkę, „aptiekorienę“ ar, tarkim, vienuolę… Jei ištariama „Viktorija Daujotytė“ - natūralu, kad tuoj pasigirs: „lietuvių literatūra“.
Ir tik to, kas buvo lietuviška, „patriotiška“: didieji kunigaikščiai, ypač Vytautas, aišku, jo motina Birutė, Palangos Lurdas, kur ji esanti palaidota. Mamos literatūra - Jurgis Zauerveinas, Vincas Kudirka, Maironis. „Lietuviais esame mes gimę…“, ypač Mikalojaus Šeižio-Dagilėlio „Aš žinau, man sakė ne sykį mamaitė, kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė…“ Esu jau tai minėjusi, pakartoju; ką daryti, juk ir mažiausias, asmeniškiausias mitas laikosi pakartojimu.
Prigimtinės Patirtys ir Literatūros Žodis
Bandau pasakyti, kas buvo ten, kur lyg ir nieko nebuvo, ką galėčiau sieti su menu, literatūra. Bet buvo gyvenimas, ir tai, ką vadiname menu, o ypač literatūra, galėjo ir tebegali prasidėti lyg iš nieko. „Tenai nebuvo jokio meno“, - kaip ištarta Jono Strielkūno. Kad ten, kur nėra to, ką įprastai vadiname literatūra, daugiau to, kas žmogų pasiekia iš nežmogiškosios erdvės, iš gyvūnų, augalų, iš dangaus ir žemės. Kaip yra prasidėjęs, kad ir Vido Morkūno atveju, kažkokioje Naujojoje Akmenėje, kažkokiame kaime. Tirštesnės, natūraliau, tad ir lengviau perduodamos prigimtinės patirtys.
Gyvenimo Kelias ir Pasirinkimai
Gyvenimas parinko, pakreipė ten, kur ir turėjau būti. Nežinau, kaip to paklausti, bet man labiau rūpi, kaip Jūs tapote tuo žmogumi, kuris apibrėžiamas ne profesija ir ne titulais, o misija ir bekompromisiu pasišventimu jai. Suprantu, kad „vardan Tos“ skamba pompastiškai, bet ar buvo gyvenime tokia pasiryžimo akimirka, po kurios jau nebe Jūsų likimas Jums tapo svarbiausias, o šis tas didesnio už jį? Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė.
Ir mintis, kurią seniai galvoju, bet tik dabar bandysiu suformuluoti: geras gimtosios kalbos kūrinys yra iš to paties branduolio kaip ir pasaulinė literatūra. Lituanistika pirmiausia man yra kelias į tai, kas sukurta lietuvių kalba; toliau tik atsišakojimai. Kai lietuvių kalbos lyrika pasiekė savo brandą, o tai įvyko su Maironiu, atsivėrė keliai ir į pasaulio lyrikos suvokimą. Gal labiausiai lyrika.
Šiandienos kontekste, kai nuolat skubame ir siekiame vis daugiau, prisiminti posakį "Ieškodamas pyrago, duonos neteksi" yra ypač svarbu. Tai priminimas apie būtinybę išlaikyti pusiausvyrą, vertinti tai, ką turime, ir nepamiršti esminių dalykų siekiant trumpalaikių tikslų.