Gal ir sunku patikėti, bet ir jie kažkada buvo maži berniukai ir vaikščiojo be akinių ir su balionėliais rankose.Atsiverčiau šią knygą, nes buvo įdomu, kodėl ji tokia garsi, kodėl ją pirkti skuba viso pasaulio vaikai.Šiandien jau suprantu.
Knyga patraukia įtemptu siužetu.Vienas po kito pasipylę pagrindinio herojaus Hario gyvenimo nuotykiai neleidžia atitraukti akių nuo gėrio ir blogio deginamų puslapių, kurie lyg nevartomi verčiasi, kad tik skaitytume.Tačiau tikiu, kad daugelis vaikų skaito šią knygą, nes nenori atsilikti nuo draugų.
Juk ir šie daro tą patį.Vis dėlto kas pastūmėjo jaunuosius lietuvius skaityti knygą?Manau, jog taip yra dėl puikios reklamos ir viliojančio, spalvingo viršelio.Be abejonių, nepamiršta ir autorė.Prieš metus perskaičiau visas knygos „Haris Poteris“ dalis.
Šiandien aš drąsiai rašau: knyga įdomi, tačiau vis dar nesuprantu, kodėl būtent ji tapo garsiausiu šių laikų kūriniu.Tikiuosi, kad suprasiu vėliau.Man įdomiausia skaityta knyga yra J. K. Rowling „Haris Poteris ir Fenikso brolija“.
Daug kas mano, kad „Haris Poteris“ ‒ tiesiog pasakelė mažiems vaikams, bet man atrodo, kad tokiai knygai parašyti reikia išskirtinio talento, tad tiesiog būtina ją perskaityti, o ne nusiteikti prieš ją iš anksto.Iš visų „Hario Poterio“ knygų labiausiai patiko naujausia ‒ penktoji.Pirmosios keturios knygos buvo tiesiog linksmi Hario nuotykiai.Jas skaitant per daug susimąstyti nereikėjo.O penktoji knyga jau daug rimtesnė, ir manau, kad mažesni vaikai kai ko ten nesuprastų.
Knygoje yra daug rimtų įvykių, tokių kaip Sirijaus mirtis, Ronio tėčio užpuolimas, Voldemorto bandymai užvaldyti Harį ir taip toliau.Skaitant šią knygą, kartais reikia labiau susimąstyti, kad kai kurias vietas suprastum.Ir šiaip naujausios knygos stilius skiriasi iš kitų.Bet gal taip yra tiesiog dėl to, kad dabar J. K. Rowling daug laimingesnė: turi vyrą, du vaikus, užtektinai pinigų.Nors ji to tikrai verta.
Kaip pastebėjau, „Fenikso brolijoje“ pasikeitė ir Hario charakteris.Anksčiau jis buvo tiesiog geras berniukas, gal ne visada (netgi labai ne visada) paklusdavo taisyklėms, bet beveik su niekuo nesipyko, nešaukė ir t. t.Penktosios knygos pradžioje Haris man pasirodė kažkoks truputį isterikas ir per daug geros nuomonės apie save.
Haris mano, kad jo niekas nesupranta, bet kartais ir pats nė nesistengia suprasti kitų.Hario nuomone, jeigu jam liūdna, tai gali elgtis kaip šauna į galvą, ir niekas neturi teisės jam priekaištauti, bet aš abejoju, ar galima pateisinti šaukimą ant gerbiamiausio šių laikų burtininko Dumbldoro, direktoriaus kabineto niokojimą ar sėdėjimą kelias dienas kambaryje pasislėpus nuo visų.Šiaip „Fenikso brolijos“ siužetas labai geras.
Nuo pat pirmųjų puslapių skaitytojas įtraukiamas į veiksmą, kuris nenutrūksta ir tęsiasi iki knygos pabaigos.O įtampa laiko prikausčiusi nuo pat įvykių pradžios iki paskutinių puslapių.Pats ramiausias man pasirodė paskutinis skyrius, kuriame įtampa nuslūgsta, o naujas nuotykis neprasideda.Ir man labiausiai patiko tai, kad neįmanoma nuspėti nė vienos J. K. Rowling knygos pabaigos, nes ten būtinai atsitiks kas nors, ko visiškai nesitikėjai.Penktojoje knygoje netikėčiausias įvykis buvo Pranašystė.
Harį ji labai sukrėtė, nenuostabu, kad Dumbldoras neatskleidė jos anksčiau.Nors ir kaip Haris nekęstų Voldemorto, žmogžudžiu tapti nenori.Dabar visi tik spėlioja, kas galų gale mirs: Haris, Voldemortas, o gal abu.Aš manau, kad tai tik tuščias laiko gaišimas, nes J. K. Vilniaus Abraomo Kulviečio vid.Knygos būna dvejopos ‒ fantastinės ir tokios, kuriose rašoma teisybė.
Fantastines beveik visi skaito laisvalaikiu, o dokumentinės skirtos sužinoti tūkstančiams dalykų.Be to, yra dar viena svarbi knygų rūšis ‒ mokykliniai vadovėliai.Iš jų vaikai mokosi skaityti, rašyti, skaičiuoti ir kitų dalykų, kurių visada reikia gyvenime.Kas būtų, jeigu visi pasaulio gyventojai išmestų knygas į vandenynus ir jūras ?
Ogi daugelis žmonių (žinoma, ir vaikų) netektų mėgstamo užsiėmimo.Mokyklos nedirbtų, nes nebūtų iš ko mokytis, ir vaikai, o vėliau ir suaugusieji pamirštų, kaip reikia skaityti.Dar vėliau beveik niekas nebežinotų, kaip atpažinti nuodinguosius grybus ir valgomąsias uogas.Knyga yra nepakeičiamas informacijos šaltinis, be kurio žmonės tikriausiai niekaip neišsiverstų.Vilniaus Abraomo Kulviečio vid.
esu Šilutės Martyno Jankaus pagrindinės mokyklos bibliotekininkė.Norėčiau nuoširdžiai padėkoti, kad jūs esate.Jūsų žurnalas išties nuostabus, gelbsti kilus įvairių klausimų.Su didžiuliu nekantrumu laukiu pasirodančio vis kito numerio.Labai smagu, kad pastebėjote, perskaitėte mūsų mokyklos moksleivių ir mokytojų laiškus.Norėčiau pasidžiaugti mūsų mokyklos moksleivių ir mokytojų išradingumu, užsispyrimu ir dideliu noru dalyvauti bibliotekos renginiuose.
2003 m. spalio 20 d. šventėme Otfrydo Proislerio gimtadienį.Tądien 5-6 klasių moksleiviai įvairiausiais būdais pristatė rašytojo knygas, daug sužinojo apie jo gyvenimą ir kūrybą.Moksleiviai rengėsi labai intensyviai: skaitė knygas, piešė plakatus, kūrė filmukus, repetavo.6a klasės berniukai, pasinaudodami kompiuterine programa „Multi pulti“, sukūrė filmuką pagal knygą „Vaiduokliukas“.
Jo pabaigoje pristatė ir kitų knygų herojus: Raganiukę, plėšiką Hocenplocą ir t. t.Šios klasės mergaitės suvaidino ištrauką iš knygos „Raganiukė“.Jiems talkino lietuvių kalbos mokytoja Ingrida Gusakova.5a klasės moksleiviai kartu su lietuvių kalbos mokytoja Dalia Šukiene pristatė plėšiką Hocenplocą ir jo draugus: policininką, močiutę, Kaspariuką, Zepuką ir kitus.Turėjome net ir patį Otfrydą Proislerį, kuriuo panoro būti 6a klasės moksleivis Audrius.
Panašiai mes minime ir kitus rašytojus.Lapkričio 20 d. šventėme poetės Violetos Palčinskaitės gimtadienį.5g klasės moksleiviai skaitė ne tik poetės, bet ir savo eiles, domėjosi šios autorės gyvenimu ir kūryba.Ir, savaime aišku, vaikai niekada nepamiršta švedų rašytojos Astridos Lindgren gimtadienio.Lapkričio 14 d. Per užklasinio skaitymo pamokas moksleiviai mieliau būna bibliotekoje negu klasėje.