Žinduõliai (Mammalia) yra chordinių (Chordata) tipo, stuburinių (Vertebrata) potipio gyvūnų klasė. Apie 5500 rūšių, kurios skirstomos į 18-29 būrius, 153 šeimas ir 1229 gentis.
Žinduoliai yra aukščiausios organizacijos stuburiniai gyvūnai, turintys dideles galvos smegenis. Visi žinduoliai (išskyrus kloakinius) yra gyvavedžiai. Kvėpuoja plaučiais, yra šiltakraujai (išskyrus ilgaamžiškiausią graužiką - plikąjį smėlrausį). Jauniklius maitina pienu.
Sausumos žinduolių kūnas nuo 3,5 cm ilgio, 1,5 g masės (muskusinio etruskų kirstuko, kiaulianosio šikšnosparnio) iki 7,5 m ir 5-7,5 t (savaninio dramblio) bei jūrinių žinduolių - iki 33 m ilgio, 150 t masės (mėlynojo banginio).
Beveik visų žinduolių (išskyrus banginius) oda apaugusi plaukais; dalis plaukų pakitę į vibrises (juntamuosius plaukus), šerius, dyglius. Kai kurie žinduoliai greta plaukų dar turi ir raginių žvynų (pvz., žiurkės ir pelės ant uodegų). Kiti raginiai odos dariniai: nagai, ragų makštys, kanopos.
Kaukolė su pirmuoju kaklo slanksteliu jungiasi 2 pakaušio krumpliais. Apatinis žandas susideda tik iš dantikaulio, kuris tiesiogiai jungiasi su kaukole. Yra 3 klausomieji kauleliai (plaktukas, priekalas ir kilpelė). Dantys heterodontiniai (skirstomi į kandžius, iltis, prieškrūminius ir krūminius), glūdi alveolėse. Dantų neturi kloakiniai, bedančiai banginiai, skujuočiai, skruzdėdos.
Kitaip negu kiti stuburiniams, žinduoliams kvėpuoti padeda diafragma. Joje yra raumenų, kuriems susitraukus diafragma suplokštėja, todėl krūtinės ertmė padidėja. Raumenims atsipalaidavus diafragma darosi iškilesnė, krūtinės ertmė sumažėja.
Burnos ertmę nuo nosies ertmės skiria gomurys, jos šonuose yra minkšti raumeningi skruostai, dugne - liežuvis. Į burnos ertmę atsiveria 4 poros seilių liaukų. Skrandžio dydis ir sandara priklauso nuo mitybos būdo.
Vieni žinduoliai (pvz., vilkai) gyvena tam tikroje teritorijoje, kurios ribas žymi kvapiųjų liaukų išskyromis, šlapimu, ekskrementais, saugo ją nuo kitų tos pačios rūšies individų; kiti (šiauriniai elniai), ieškodami maisto, atlieka sezonines migracijas; dar kiti (lemingai), kai jų daug prisiveisia ir trūksta maisto, masiškai migruoja už arealo ribų ir žūsta.
Vieni (pvz., neporanagiai, plėšrieji) juda sausumoje remdamiesi 4 galūnėmis, kiti (šokliai, kengūros) šokuoja užpakalinėmis galūnėmis, dar kiti (beždžionės, tupajos, voverės) gyvena medžiuose, turi stveriamąsias galūnes, kabią uodegą.
Šunys: Mitybos ypatumai
Šunys yra artimi vilkų giminaičiai. Tie, kas šunį mato kaip mėsėdį (angl. Carnivores), dažnai yra linkę koncentruotis į artimiausią šuns giminaitį - vilką. Priešingai tie, kurie šunį priskiria prie visaėdžių (ang. Omnivores), kurie valgo ir mėsą ir augalus, tiki šuns kaip maitėdos prigimtimi ir gebėjimu vartoti, ir virškinti daug skirtingų, įvairių maisto produktų.
Moksliniu požiūriu atrodo, kad sumaištis prasideda ir kyla dėl nevienareikšmio žodžio “Mėsėdis” (carnivore) vartojimo. Šis terminas naudojamas tiek taksonomijos klasifikacijoje, tiek ir aprašant gyvūnų mitybos elgseną ir maistinių medžiagų poreikį.
Abu - ir ŠUO, ir KATĖ taksonomijos grupėje klasifikuojami kaip mėsėdžiai - “carnivora”. Daug gyvūnų iš šios grupės medžioja ir minta mėsa, tačiau ne visi yra plėšrūnai ir ne visi yra mintantys mėsa.
Pavyzdžiui, visos kačių veislės, įskaitant mūsų prijaukintas kates - felis catus - yra privalomai mėsėdžiai. Priešingai, meškos ar meškėnai minta tiek augalinės, tiek gyvūninės kilmės maistą, o tuo tarpu Pandos įsigudrino būti vegetarėmis. Taigi, nors klasifikavimas rodo, kad mėsėdžių (angl. Carnivores) grupei priklausantys gyvūnai gali ėsti mėsą, jų mityba yra kur kas platesnio spektro.
Dauguma šuninių šeimos žinduolių grupei (angl. Canis) priklausančių rūšių, įskaitant ir prijaukintą šunį, yra labiau universalūs, ne tiek priklausomi nuo mėsos kaip katė. Laukinėje gamtoje vilkai ir kojotai medžioja ir jų grobiu tampa bet koks gyvas padarėlis, kuris netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje.
Papildomai jie minta sumedžioto gyvūno vidaus organais (skrandis, žarnos), kurie savyje turi dalinai apvirškintų augalinės kilmės medžiagų. Šuninių šeimos žinduoliai taip pat yra ir maitėdos, nes minta dvėseliena ir įvairiomis šiukšlėmis, tarp kurių randa vaisių, uogų, grybų bei kitokių augalų.
Šuo natūraliai nori maitintis platesniu maisto asortimentu nei katė. Šuo gali sau tai leisti, nes geba išgauti reikalingas maistines medžiagas iš augalinės kilmės produktų daug efektyviau nei tai daro katės.
Katės vs. Šuo: Pagrindiniai mitybos skirtumai
“Mėsėdis be pasirinkimo” (angl. True or obligate carnivore) - toks būtų verdiktas katei. Jis reiškia, kad katė neišgyventų jei jos mityboje būtų tik augalinės kilmės maistas. Katei yra būtina mėsa - bent jau kažkiek mėsos jos racione. Vien tik augalinės kilmės mityba negali katei suteikti visų jai reikalingų maistinių medžiagų.
Trys pagrindinės medžiagos, kurios jūsų murkliui būtų probleminės, jei katinukui taikytumėte vegetarinę dietą yra: Vitaminas A, amino rūgštis - Taurinas bei Arachidono rūgštis. Visi šie komponentai yra mėsoje tokios formos, kokią katės gali įsisavinti. Ir, kaip bebūtų, augalinės kilmės maiste šių komponentų tokiomis formomis nerasta.
ElementasKatėŠuoVitaminas ABūtinas paruoštas, aktyvus Vitaminas A (retinolis), kuris randamas mėsoje.Gali konvertuoti beta-karotiną gaunamą iš augalų į Vitaminą A (retinolį)TaurinasBūtinas didelis kiekis medžiagų apykaitai, randamas mėsoje, alternatyvos naudojamos būti negaliDažniausiai nebūtinas didelis kiekis, gali būti naudojamos alternatyvos Taurino poreikiui patenkintiArachido rūgštisBūtinas elementas mityboje, randamas tik mėsojeNebūtinas elementas mityboje.
Taip pat paminėtina, kad anatominiu požiūriu šuns virškinimo traktas - nuo burnos iki žarnų - yra atitinkantis kitų grobuoniškų rūšių sandarą, kurie taip pat minta įvairiu maistu (visaėdžiai). Taigi sprendžiant iš šuns vartojamų maistinių medžiagų, virškinimo ir anatominių savybių, matome, kad šuo patenka labiau į visaėdžių (angl. Pagal mitybą ir taksonomiją, šuo nėra vien mėsėdis, jis klasifikuojamas kaip visaėdis, kuris minta IR mėsa, IR augalinės kilmės produktais.
Netinkama mityba šunims: problemos ir sprendimai
Maisto ieškojimas atliekose yra natūrali šunų elgsena ir gavę progą, šunys ims naršyti šiukšlių dėžėse ar kitose atliekose. Tačiau tai yra didelė socialinė benamių šunų problema. Išsivysčiusiose visuomenėse maisto ieškojimas atliekose yra viena pagrindinių priežasčių kodėl šunims neleidžiama laisvai bėgioti.
Toks maitinimosi būdas šunims gali būti mirtinas nes atliekos gali būti nuodingos. Taip pat šunys gali praryti tokius daiktus kaip žvejybiniai kabliukai, ar plastikiniai maišeliai, kuriuose būta mėsos. Šunys gali pradėti ėsti įvairias medžiagas, kurias šuns savininkas laiko nepriimtinomis, pvz. šunų, kačių ar kitų gyvūnų (ypač žolėdžių) išmatas (koprofagija). Tokia elgsena yra labai dažna šunims ir gali būti laikoma normalia.
Koprofagiją demonstruoja pakankamai maitinami šunys, neturintys jokių virškinimo trakto sutrikimų požymių. Jei šuo ėda viduriuojančių veršelių išmatas, tai gali sukelti infekcinį gastroenteritą, taip pat suėdus daug arklio išmatų gali išsivystyti gastroenteritas.
Pikacizmas - nenormalus potraukis ir prarijimas nevalgomų daiktų. Gali turėti psichologines ir fiziologines priežastis. Žolės ėdimas yra normalus elgesys, tačiau to priežastis nėra aiški. Kai kurie šunys įpranta kramtyti ir (ar) praryti akmenis - kompulsinis elgsenos sutrikimas. Šunys gali tapti anoreksikais dėl medicininių ar elgsenos priežasčių.
Didžiąją dalį žmonių bendravimo su šunimis istorijos šunys maitinosi daugiausiai atliekomis ir išmatomis. Namų ūkio atliekų maistinė vertė daugiausiai yra žema. Dauguma šunų norėdami išsimaitinti, turėjo klajoti. Praeityje tik turtingų žmonių šunys buvo pakankamai šeriami.
20 a. Didžiausias šunų mitybos pasiekimas buvo skirtingų racionų pritaikymas skirtingiems šunų amžiaus periodams, o taip pat įvairių ligų prevencijai ir gydymui. Yra specializuotas ėdalas augantiems šuniukams, didelių ir gigantiškų veislių šuniukams, suaugusiems, aktyviems, seniems šunims ir pan.
Be to - jautrios odos ar skrandžio šunims, nutukusiems šunims, ėdalas specialiai dantų priežiūrai. Taip pat egzistuoja racionai seniems šunims su kognityvinės disfunkcijos sindromu, lėtinėmis inkstų ir kepenų ligomis, širdies problemomis, vėžiu, alergija ir gastrointestinalinėmis problemomis ir t.t.
Tuo tarpu prastos kokybės ėdalas, kurį gali gaminti mažiau žinomos kompanijos ar patys savininkai namuose, gali sukelti specifinių mineralų ir vitaminų trūkumą ar net apsinuodijimą. Egzistuoja didelis ėdalo formų pasirinkimas - sausas granulėmis ar sausainėliais, drėgnas skardinėse ar dešrų pavidalu, didelė skonių įvairovė.
Šėrimo vien sausu pirktiniu ėdalu trūkumas yra tas, kad toks ėdalas šunims pabosta. Šuo visą savo gyvenimą mintantis sausu ėdalu patiria menką gastronominę įvairovę, kas nėra gerai gyvūnui, kuris iš esmės yra visaėdis. Dauguma šunų ir ima demonstruoti koprofagiją ar pikacizmą dėl nuobodaus raciono.
Ankstyvieji šunų ortopediniai susirgimai, pasitaikantys didelių veislių šuniukams, gali būti sukelti netinkamos mitybos - kalcio ir energijos pertekliaus racione. Tinkamas šėrimas - racionas turi atitikti šuns amžių.
Vegetariškas racionas gali būti subalansuotas pasinaudojant kiaušiniais ar pieno produktais, tačiau veganiškas racionas gali neturėti pakankamai arginino, lizino, metionino, taurino, triptofano, geležies, kalcio, cinko, vitamino A ir kai kurių B vitaminų.
Kūno įmitimo indeksas: kaip įvertinti šuns būklę
Fizinė apžiūra padeda nustatyti ar šuo pakankamai maitinasi, tačiau verta žinoti ir šuns istoriją, kad parekomenduoti tinkamą racioną. Dauguma vidutiniškai įmitusių šunų žiūrint iš viršaus turi turėti šiek tiek įdubusią taliją už krūtinės, o žiūrint iš šono - nedidelę klostę ant pilvo. Labai svarbus yra šuns svoris lyginant su tipišku svoriu tai veislei, tipui ar šuns dydžiui (%).
Šuns kūno įmitimo indeksas gali apibudinti riebalų susikaupimą ir galbūt raumenų masę. Jis matuojamas apčiuopiant poodinius riebalus, ypač ties šonkauliais, einant į kūno galą, ties uodegos pagrindu ir ventraliai ties pilvu. Egzistuoja iliustruotos kūno įmitimo indekso lentelės, padedančios tiksliai įvertinti šunį. Indeksai turi 5 ar 9 kategorijas.
- Normalaus svorio šuo turėtų turėti 3 balus pagal 1-5 balų skalę. Šonkauliai turėtų būti lengvai užčiuopiami per ploną riebalų sluoksnį. Dubens išsikišimai taip pat turėtų būti lengvai užčiuopiami.
- 1 balas: Šonkauliai lengvai matomi, taip pat ir uodegos pagrindas. Kaulai neturi riebalinio sluoksnio ir yra lengvai užčiuopiami.
- 2 balai: Šonkauliai lengvai užčiuopiami, turi nežymų riebalinį sluoksnį Uodegos pagrindas yra iškilus, nedaug audinio tarp odos ir kaulo. Kaulų gumburai lengvai užčiuopiami, minimalus riebalinis sluoksnis tarp odos ir kaulo.
- 3 balai: Šonkauliai užčiuopiami, turi nestorą riebalinį sluoksnį. Uodegos pagrindas neryškaus kontūro, storesnis. Kaulų struktūra užčiuopiama per ploną dengiančių riebalų sluoksnį.
- 4 balai: Šonkauliai sunkiai užčiuopiami, turi vidutinio storumo riebalinį sluoksnį. Uodegos pagrindas turi vidutinį kiekį audinio tarp kaulo ir odos. Kaulų struktūra užčiuopiama ir išsikišimai yra padengti riebalų sluoksniu.
- 5 balai: Šonkauliai sunkiai užčiuopiami po storu riebalų sluoksniu. Uodegos pagrindas storas ir sunkiai užčiuopiamas per riebalų sluoksnį. Kaulų gumburai padengti storu riebalų sluoksniu. Vyresni nei 6 mėn. amžiaus šunys neturi pilvo klostės, pilvas nukaręs. Žiūrint iš viršaus nesimato juosmens, nugara ryškiai plati.
Badavimas gali būti ūmus, negauna beveik jokio maisto ištisomis dienomis - dėl ligos, maisto trūkumo, nešėrimo. Lėtinis badavimas - nepakankamai maisto kiekis per ilgą laikotarpį.
Per pirmą ūmaus badavimo savaitę smarkiai pasikeičia angliavandenių apykaita. Pirmas dvi badavimo dienas gliukozės lygis yra išlaikomas dėka glikogenolizės ir gliukoneogenezės. 3-čią dieną sumažėja medžiagų apykaitos intensyvumas kad sulėtinti riebalų ir raumenų katabolizmą - tai yra pastangos išgyventi ilgai trunkanti badavimą.
Maitinant badavusius šunis racionas iš pradžių turi būti sudarytas daugiausiai iš riebalų ir baltymų bei turi palaipsniui keistis nuo paprastų į sudėtinius ingredientus. Iš pradžių reikia vengti šerti dideliu kiekiu angliavandenių, nes tai gali sukelti apykaitos problemų.
Nutukimas
Nutukimas apibudinamas kaip perteklinis riebalų sukaupimas. Nors kaip požymis gali būti ir per didelis svoris, tačiau per didelį svorį šunims gali sukelti taip pat ir ascitas. Jei šuns svoris už optimalų yra didesnis 1-9 %, tai dar skaitoma normali situacija. Per didelis svoris yra 10-19 % didesnis už optimalų, o daugiau kaip 21 % didesnis svoris jau laikomas nutukimu.
Nutukimas yra dažniausiai pasitaikantis mitybos sutrikimas išsivysčiusiose šalyse. Tyrimai JAV, JK ir Europoje parodė, kad daugiau kaip 25 % šunų yra per didelio svorio ar nutukę. Su nutukimu yra siejama nemažai susirgimų: širdies ir kraujagyslių, plaučių, odos, cukrinis diabetas, sumažėjęs atsparumas infekcijoms, judėjimo aparato problemos.
Nutukę šunys dažniau suserga kraujo apytakos, sąnarių ir judėjimo aparato ligomis, nėra ryšio tarp nutukimo ir reprodukcinių sutrikimų ar vėžio. Nutukimas išsivysto kai šunys gauna perteklinės energijos ilgą laiko tarpą.
Kastruotos patelėms tikimybė nutukti padidėja du kartus, panaši tendencija pastebima ir patinams. Tyrimais nustatyta, kad kai kurios šunų veislės (ilgaplaukiai taksai Labradoro retriveriai, kernterjerai, kokerspanieliai, Šetlando aviganiai, basetai, Kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai ir bigliai) yra linkę į nutukimą, tuo tarpu kitos veislės (Vokiečių aviganiai, greyhoundai, Jorkšyro terjerai, dobermanai pinčeriai, Stafordšyro terjerai, vipetai, lurčeriai) - ne.
Jei šuo sveria per daug 15 %, tada reikia tokį kiekį svorio ir numesti. Tai galima atlikti per 12 savaičių. Racionas turi būti 40 % apskaičiuoto dienos poreikio norimo svorio šuniui. Jei įmanoma, maistas turi būti sušeriamas keliomis mažomis porcijomis ir rekomenduojamas laipsniškas šuns aktyvumo didinimas. Šuo sveriamas kas 2 sav.
Šunys naudojami kaip bandomieji gyvūnai tiriant žmonių atsparumą insulinui ir padidėjusį kraujo spaudimą. Šlaunikaulio displazija ir osteochondrozė - du žymūs susirgimai, kuriuos įtakoja mityba.
Maistą galima paįvairinti specifiniu ėdalu, tokiu kaip dideli kaulai, kiaulių ausys ar kokie kiti skanėstai - padidina ėdimo malonumą. Tačiau jei duodamas toks papildomas ėdalas, jo maistinė vertė turi būti atimama iš įprasto raciono.
Kai gyvūnas gyvena netinkamoje aplinkoje ir ima demonstruoti nenormalią elgseną, įprastai rekomenduojama praturtinti aplinką tuo suteikiant gyvūnui įvairesnės veiklos galimybę. Tai gali būti pasiekiama padarant maistą sunkiau pasiekiamą, kad gyvūnas turėtų įdėti daugiau pastangų, norėdamas gauti ėdalo, taip pat pasiūlant įvairesnį maistą.
Egzistuoja įvairūs įtaisai, kurie priverčia šunį pasistengti norint gauti ėdalo. Tai gali būti įvairūs vamzdžiai ar dirbtiniai kaulai, į kuriuos patalpinamas sausas ar konservuotas ėdalas ir šuo jį išgauna laižydamas ar pan. Sauso maisto dalytuvai, kurie turi būti judinami, ridenami ir tada iš jų iškrinta ėdalo granulės. Kiek šie įtaisai tinka individualiam konkrečiam šuniui, liekaneaišku, tačiau šuns savininkams patinka galvoti, kad jų šunys tokiu būdu „užsidirba“ sau maistą.