Gyvūnų pasaulis yra pilnas netikėtumų, o kai kurie iš jų gali būti ne visai malonūs. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairius aspektus, susijusius su gyvūnais ir smirdančia mėsa, pateiksime informaciją apie tai, kodėl taip atsitinka ir ką daryti tokiais atvejais.
Literatūros apžvalga
Taip norėčiau pavadinti Giedros Radvilavičiūtės trečiąją eseistikos knygą „Tekstų persekiojimas“ (2018 m.). Pirmoji esė rinktinė - „Suplanuotos akimirkos“ (2004 m.), antroji - „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2010 m.).
Giedra Radvilavičiūtė (g. 1960) už eseistiką apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija už „skvarbią visuomenės analizę, už eseistinio teksto kokybę“ ir Europos Sąjungos literatūros premija už knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ (2010 m.).
Trečiosios knygos motto „Tik grožinis pasaulis atrodo rožinis“. Manyčiau, kad motto ironiškas, nes čia pasirinkti analizuoti „tekstai“ nerodo gyvenimo „rožinio“. Nėra ir to vaizdingumo, teksto patrauklumo, kuris buvo knygoje „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ ir malonaus dėmesio skiriamo Kęstučiui Navakui („Kęstučio Navako ekspreso išimtys“). Kiekvienos esė prasmė pritemdyta, atrodo, kad autorė tyčia tarsi klaidina, nori kažką įteigti, ko tu niekaip nepagauni, tad ir „skaitymo malonumą“ pameti, ko niekada nebuvo skaitant „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“.
Susipažinkime su poeto, eseisto „Literatūros ir meno“ redaktoriaus Gyčio Norvilo ketvirtąja poezijos knyga „Grimzdimas“ (2017 m.). Pirmoji - „Akmen-skeltės“ (2002 m.) apdovanota Jaunojo jotvingio premija, antroji - „Skėrių pusryčiai“ (2006 m.), trečioji - „Išlydžių zonos“ (2012 m.) apdovanota LLTI premija už kūrybiškiausią metų knygą.
O ši - ketvirtoji nominuota 2017 m. geriausiai poezijos knygai. Ji išties išradinga, šmaikšti, provokuojanti, sudaryta iš keturių dalių: 1-oji „manevrai“ (10 eilėraščių), 2-ji „dykros“ (9 eilėraščiai), 3 dalis - „kelio žymėjimas. ritualai“ (tai paties autoriaus piešti šmaikštūs ir grakštūs komiški piešiniai, jų 21), 4-oji dalis „dugnas“ (8 eilėraščiai).
Emocingas klausimas mito mergelei: „... į kokius tvartus tave nusitempė jautis?“ (p. 40). Daugybė išskaičiavimų - tikra litanija: „Europa - vilkas, iškimštas dinamito dešrelėmis <...> Europa - tautų draugystė išmuštais dantim <...> Europa - lėktuvai, lėktuvai, lėktuvai / Europa - ėsti, ėsti, ėsti“ (p. 40). „Europa - baimės akis, baimės širdis, baimės šnervės / mergele, mirki už mus“ (P. 41). Čia „sakrum“ susipynę su „profanum“, kaip ir viskas šiame mūsų pasaulyje.
JAUKI, ŽAISMINGA ERUDICIJA - taip norėtųsi pavadinti Eugenijaus Ališankos eilėraščių rinkinį „Stuburo tik punktyrai“ (2016 m.). Skaityti turėtume nuo paskutiniojo eilėraščio „Poezijos dekalogas“, kur išvardyti reikalavimai poetui, norinčiam kurti originalią, „nemeluojančią“, „nevergaujančią“, nebijančią atkaklaus darbo poeziją. Šito dekalogo griežtai laikomasi, nemeluojama rimais.
Jų nėra. Eilėraščiai rimti, ilgi, paremti autentiška patirtimi, savais išgyvenimais. Ir visi turi prabangų „pamušalą“ - garsių pasaulio poetų citatas - aforizmus. Tų kitų poetų mintys medituojamos, žaismingai supinamos su savo paties patirtimi. Įdomios ir stiprios eilėraščių pradžios.
Perskaičiau Tomo Vaisietos romaną „Orfėjas. Kelionė pirmyn ir atgal“ (2016 m.) ir Viktorijos Ivanovos recenziją „Kelionė į asmeninį pragarą“ („Metai“, Nr. 11). Recenzija puiki, romanas išradingas, keliantis daugybę prieštaringų jausmų ir minčių. Tomą Vaisietą jau pažįstame iš jo apsakymų rinkinio „Paukščių miegas“ (2014 m.).
Knyga buvo nominuota kaip viena išradingiausių tų metų knygų. Tas neįgalumas tarsi bausmė lepšiškam vyrui, išnaudojusiam moterį, apgaudinėjusiam ją su kita ištekėjusia, dviejų vaikų motina. Nepamilom pagrindinio veikėjo, nepajutom jam užuojautos, bet mus prikausto vyro psichologijos subtilus piešinys: keistas meilės moteriai jausmas susijęs ir su dar keistesne neapykanta, negalėjimu pakęsti jos artumo.
Tomas Vaisieta - meistras vaizduoti, kur nėra gražu. Jis įrodo, kad grožis gali būti bjaurus, ar kad bjaurumas gali būti gražus... Įdomūs peizažai. Ypač daug debesų paveikslų - tikra debesų enciklopedija. Kas gražu - negražu. Kas negražu - gražu. Taigi, romaną skaityti įdomu.
Kalėdos - stebuklų metas. Man toks stebuklas - nauja pažintis su puikia poezija ir gražiu, išlakiu poetu, išleidusiu jau aštuonias knygas, Baliu Jakubausku. Esu skaičiusi tik keletą jo knygų recenzijų, bet kažkodėl nesusidomėjau pačiais eilėraščiais.
Bet prieš Kalėdas, belaukiant vizito prie gydytojos kabineto, netikėta pažintis ir mažos knygelės „Esu“ (2004 m.) dovana maloniai nustebino, nudžiugino ir paskatino ne tik perskaityti visą jo kūrybą, bet ir supažindinti su ja visą mūsų skaitytojų auditoriją.
Vieno sakinio anotacijoje teigiama, kad tai „ažūrinės miniatiūros - nustebina šviesiu, brandžiu pasaulio pamatymu ir čiurlionišku tapybiškumu“. Ir tikrai nustebina. Kiekvienas sakinys trumpučio eilėraščio - išradinga, talpi, spalvinga metafora, piešianti gamtos, o kartu ir žmogaus būties mirksnį. Nuolat derinama visuma ir dalis, didybė ir smulkybė, makro ir mikro pasaulių paslaptis ir grožis.
Just. Marcinkevičius sako, kad metafora sujungia dangų ir žemę. Tai tikrai matome Balio Jakubausko poezijoje. O štai koks netikėtas tokio galingo vyro „trapus autoportretas“: „Koks aš / trapus, nežmoniškai / trapus, iš sielos / permatomo krištolo. / Išsisklaidau gyvenimo / pašvaistėje, vilties / apkvailintas.“ (p. 10).
Prieštaringų jausmų blaškoma, kokia graži žmogaus siela! „Esu, kad mirčiau <…> Smilksta / viltis kitaip / gyventi, bet / abejonėse paklystu / kai nesk...
Vilkų daroma žala ūkininkams
Jei kažkam labai norisi vilkų gausybės Lietuvoje, tai nereiškia, kad ūkininkai privalo tuos vilkus maitinti. Ir kodėl ūkininkas turi kankintis gydydamas sužalotus gyvulius, o po to (jei pasveiks) auginti nepilnaverčius invalidus? Juk tai irgi nuostolis ūkiui ir bereikalingos sąnaudos, kurios taip pat turėtų būti atlygintos.
Siūlyčiau, kad už nors ir menkiausiai vilkų sužeistus, gyvulius mokėti pilna tos dienos rinkos kaina, už veislinius - bent dešimteriopai daugiau nei už mėsinius, o už jauniklius, kaip už suaugusius (ne ūkininko kaltė, kad jie nespėjo užaugti) iš spec. AM fondo, o sužeistus gyvulius perduoti slaugyti bei gydyti BV vilkų mylėtojams (ES 'ligoninei" lėšų tikrai nepagailės), kad nors kiek, apart isteriškų klyksmų, prisidėtų ir būtų naudingi savo mieliems "pūkuotukams".
Nustips sužeistasis, galės pašerti vilkus, juos "prisikaukę" (p. Gaidamavičius tikrai moka), išgyvens - galės parduoti ir panaudoti pinigus ligoninės veiklai, arba pvz. 15. Vilkams sudraskius vaikingas pateles ar dėl vilkų padarytų sužeidimų ar sukelto streso patelei per dvi savaites po įvykio įvykus išsimetimui, pagal ūkyje tvarkomos buhalterinės apskaitos paskutinių 6 mėnesių vidutinius pirkimo ir pardavimo duomenis už kiekvieną vaisių kompensuojama: už veršelį - 50 proc., už ėriuką ar ožkiuką - 100 proc. 6 mėnesių amžiaus prieauglio pardavimo kainos.
Taigi pasakius visiems suprantamai, jei sudraskyti ar apdraskyti gyvūnai be auskarų (ausyse įsegtų ženklinimo ženklų) žalos niekas net ir neskaičiuoją). O tokių atvejų yra labai daug. Toliau mažų bandų savininkams vet. gyditojai nelabai nori rašyti tų pažymų apie gydimo išlaidas.
O dėl vaikingų patelių išsimetimo aplamai kaip suforminti popierius teisingai nelabai kas žino ir savaime suprantama neformina. Nuo gegužės žalą atlygina aplinkos ministerija, o skaičiuoją savivaldybių atstovai, taigi visokių biurokratinių raštų ir pažymų tik daugėja. Liūdniausia yra tai kad aplinkos ministerijoje jei turi kokių klausimų susijusiu su vilkų daromais nuostoliais ir jų atlyginimo tvarka apart. p. J.U. niekas nieko išlementi negali.
Žalą valstybės vardu atlyginanti institucija, kompensuodama pirminės žemės ūkio produktų gamybos veiklą vykdančioms įmonėms už vilkų ūkiniams gyvūnams padarytą žalą (jei buvo taikytos prevencinės apsaugos priemonės) ir už stumbrų padarytą žalą, vadovaujasi Europos Sąjungos valstybės pagalbos žemės ūkio ir miškininkystės sektoriaus ir kaimo vietovėse gairių 2014-2020 m. (2014/C 204/01) nuostatomis.
Kiti aspektai
Kuomet žmogui siūlai eiti mokytis,kelt savo kvalifikaciją,pažint daugiau,tai anas rėkia,jog ir taip viskas gerai,o visa tai tik nesąmonės.Bet kai išaušta valanda "X",tai rėkia ir burnojasi,kad varganas gyvenimas,nieks nemoka pinigų,skriaudžia.
Jei taip ir toliau, pagal pseudo žaliųjų (ar ekoteroristų - prieš medžioklę) peršamas nuostatas apie "laukinę, nepaliestą gamtą", Lietuvoje, neužilgo, priveisus begalę žvėrių (vilkų, meškų, stumbrų ir daugybę kitų), ŽMONĖMS gali nebelikti nei vietos, nei maisto .
Nuo neatmenamų laikų žmonių ir gyvūnų(medžiojamųjų) gyvenimo trukmės skirtumas nebuvo jau toks ir didelis santykinai,gi kiekybiniu atžvilgiu skirtumai visada buvo gyvūnų naudai,tad gamta tvarkėsi savaip.Gi žmonija "tvarkėsi" nuo neatmenamų laikų iki dabar vis išradingiau,tad ir gavosi tokia "darna",kokią turime dabar - viską žinau,viską mokų,tik kažkodėl nesiseka("Devyni amatai,dešimtas badas",lietuvių liaudies išmintis byloja).
Aš ir kažkiek suprantu apie medžioklę,tradicijas ir dar kažkiek,tačiau visiškai nesuprantamas ir net nepriimtinas man reiškinys,kuomet patys mušam,patys rėkiam,kad muša. Gero savaitgalio ir gerų medžioklių visiems!
Tiems gyvulių augintojams visiškai nerūpi vilkų kiekis gamtoje. Atvirkščiai, kuo daugiau vilkų, tuo jiems geriau. Jie nereikalauja mažinti vilkų skaičių. Jie reikalauja išmokų! Išmokų nedelsiant, už papjautus, už apdraskytus, už išgąsdintus gyvulius. Juk daug lengviau pasiimti išmoką už kokią nors nupiepusią avį, nei išaugiti tą gyuliuką ir pelningai parduoti.
Ar medžiotojai pajėgūs suprasti, kad biudžetas formuojamas iš visų žmogelių kruvinu prakaitu uždirbtų pinigų??? Ir tik tie, kurie pragyvena iš pavogtų, "įsisavintų", gautų kaip išmokos pinigų, gali rėkti - didinkite išmokas. Nafig nereikalingos ūkininkams tos varganos išmokos, per "kryžiaus kelius" gautos. Jiems reikalingi sveiki, produktyvūs gyvuliai, laisvai (o ne geležiniuose narvuose) besiganantys jų nuosavybėje.
Apmaudu, bet tikrai nesupranti, kad "valstybės" pinigai, tai visų valstybės piliečių, taip pat ir pensininkų, pinigai, sudėti į biudžetą. Pritariantys išmokų politikai už sudraskytus gyvulius arba patys augina gyvulius ir tikis lengvų pinigų, arba yra tikri apuokai, didieji veisliniai šito forumo apuokai.
Pradžiai išsiaiškiname, kiek turime galvijų Lietuvoje. Kaip matote, ūkininkai Lietuvoje augina šimtus tūkstančių įvairių gyvūnų, o kiek jų papjovė per praėjusius metus - berods nepilnus 2000? Ir tai jūs vadinate pašalpų bizniu? Kitas momentas: ūkininko darbas yra rūpintis savo ūkiu, o ne popierizmu užsiiminėti - numanau, kad tas pašalpų prašymui išleistas laikas, skaičiuojant pajamomis valandai, yra totalus nuostolis, o ne uždarbis. Mąstykit, prieš rašinėdami nesąmones.
Vadovaujantis Medžioklės įstatymo 12 str. 2 d. 3 p., kuris medžioklės plotų naudotojus įpareigoja gauti žemės sklypo savininko sutikimą ar valdytojo leidimą arba sudaryti su juo atitinkamą sutartį dėl biotechninių priemonių taikymo ir stacionarių medžioklės įrenginių statymo bei eksploatavimo jo žemėje. Prašome iki š. m. lapkričio 1 d. Mūsų supratimu suteikiant leidimą MPV kartu buvo suteiktas leidimas ten buvusiems įrenginiams. Statyba miško žemėje negalima, tai kokiu pagrindu bus išduodamas leidimas statybai ? Čia nebent senų sovietinių statinių įteisinimas.
Pilnatis kai kuriems paranojikams nepraeina niekad. Normaliose valstybese niekam del to neskauda galva, o pas mus tai baisus baubai. Anonimui, kalanciam stirnas su galsu: cia kaip vaikus musti- lengva, atgal negausi, bet ir laimejus nera pasitenkinimo, vakare vistiek eisi boba musti.
Stirnu daug, nei galso nereikia, pavakare dar matomumas geras, pasedek pusvalandi, islenda durneles stirnos pulkais. Ir mesa neskani, o jei dar ozys senas tai ir kieta, smirdanti. Sernas- kitas reikalas, jis kol visai nesutemo, i palauke neislys, svystelk prozektorium, nespejai taikiklyje suvesti- nesuprasi net i kuria puse pabego.