Šventasis Augustinas (354-430) Velyknakčio liturgiją pavadino mater omnium vigiliarum - „visų vigilijų motina“.
Jis sakydavo, kad tai pati svarbiausia Bažnyčios šventė per visus liturginius metus, o visos kitos - iš jos kilusios.
Žodis vigilija kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „budėjimą, sargybą“.
Šis naktinis maldos budėjimas siekia Bažnyčios pradžią.
Krikščionys, norėdami sekti Kristumi, besimeldžiančiu naktį, rinkdavosi į naktinę maldą.
Pasak Bažnyčios istoriko Euzebijaus Cezarėjiečio (265-340), krikščionys Viešpaties prisikėlimo iškilmę šventė vieną, dvi, net ir daugiau dienų, prieš tai pasninkaudami, praleisdami naktį maldos budėjime, o pabaigoje švęsdami Eucharistiją.
Panašiai aiškina ir ankstesni rašytiniai šaltiniai iš III a.: „Penktadienį ir šeštadienį išlaikomas griežtas pasninkas, nieko nevalgoma.
Visi privalo dalyvauti naktiniame budėjime, kur meldžiamasi, maldaujama, skaitomi pranašai, Evangelijos ir psalmės… iki po šeštadienio nakties trečios valandos: tada pasibaigia pasninkas… Po visų tų aukų jūs valgote, linksminatės ir džiaugiatės, nes mūsų Kristus prisikėlė.
Ir tai bus jums įstatymas visada ir iki pasaulio pabaigos“ (Didascalia apostolorum, 189).
IV a. prie Velykų šventimo dar prisidėjo kelios prasmingos apeigos - Krikšto sakramento šventimas, Velykų žvakės uždegimas, naujos ugnies šventinimas.
Per istorijos šimtmečius šios esminės apeigų dalys, nors ir patyrė įvairių variacijų, iš esmės nepakito.
Trumpai apžvelkime, kokių akcentų vertėtų nepražiopsoti Velyknakčio liturgijoje.
Šiuose apmąstymuose mus lydės tikėjimo ir prasmės kupini a. a. prel. S. Žilio žodžiai.
ŠVIESA
Ji išsklaido nakties tamsą.
Pirmoji Velyknakčio vigilijos dalis - Šviesos liturgija - prasideda prie uždegtos ugnies priešais bažnyčią.
Kunigas laimina naują ugnį - Kristaus simbolį, o šį vakarą įsižiebusi kibirkštis reiškia Jo išėjimą iš kapo į perkeistą gyvenimą.
Tai iškilmingo budėjimo pradžia, nes Kristus savo prisikėlimu šiandien apsireiškia kaip pasaulio šviesa - šventumas nugali nuodėmę, gyvenimas nugali mirtį.
Kunigas ant Velykų žvakės žymi kryžių ir einamųjų metų skaičius, nes laikas ir visa amžinybė priklauso Kristui.
Taip primenama senovinė Bažnyčios tradicija, kai per Velykas prasidėdavo nauji metai.
Uždegta nauja ugnimi ir paženklinta Kristaus penkių žaizdų simboliais, Velykų žvakė įnešama į tamsią bažnyčią, ji pradeda procesiją.
Kaip Izraelio sūnūs, išėję iš Egipto ir keliaudami naktį per dykumą sekė paskui ugnies stulpą, taip krikščionys seka Prisikėlusio Kristaus pėdomis, Kristaus šviesa!
Prel. S. Žilys: Šviesa padeda įžiūrėti skirtingus pavidalus, lyg atskiria juos vienus nuo kitų.
Tik šviesoje galima pažinti daiktus ir visa, kas yra aplinkoje.
Todėl šviesa lyg atskleidžia tiesą.
Šviesos šaltinis - saulė - žemės gyventojams yra gera motulė, kuri atgaivina, kas sušalę.
Be saulės ateina sustingimas ir mirtis.
Šviesai priešingas pradas - tamsybės - išreiškia siaubą, kančią, piktybę, šėtoniškumą, pragarą.
Todėl yra šviesybių ir tamsybių karalystė, šviesos ir tamsos vaikai, šviesybių ir tamsybių darbai, ginklai.
Kvietimas nušvisti reiškia priimti dieviškąjį apreiškimą.
Kvietimas palikti tamsybes reiškia atsisakyti klaidų, piktosios dvasios, blogų darbų.
Gamtoje saulės užtekėjimas ir laida primena Kristaus, teisingumo saulės, atėjimą į pasaulį.
Panašiai kiti, mažesni šviesos šaltiniai, ar žvakės, ar lempos, ar žibintai nuo seniausių laikų buvo naudojami liturgijoje kaip reikšmingi ženklai.
Senajame Testamente Dievo palapinėje degė gryno aliejaus liepsnelė septynšakiame auksiniame žibinte.
Per sinagogą paprotys atėjo į Bažnyčią.
Džiaugsmo, šventumo ir maldos ženklas, negęstanti lempelė pasirodo ant kankinių kapų, bazilikose, ant altorių ir prie paveikslų, o pagaliau ir prieš Švenčiausiąjį Sakramentą.
Bažnyčia garbina Dievą šviesoje.
Net ir šviesiausią dieną pamaldų metu bažnyčioje dega žvakės - šviesos simboliai.
ŽODIS
Prasideda Exultet - Velykinis šlovinimas.
Tai senovinė giesmė, priskiriama šv. Ambraziejui.
Dabartiniu pavidalu ji žinoma nuo VII a.
Po jos - ilgiausia Žodžio liturgija per visus liturginius metus.
Septyni skaitiniai iš Senojo Testamento, du iš Naujojo; juos lydi psalmės ir maldos.
Tai tarsi vienas, intriguojantis ir netikėtumų kupinas pasakojimas apie žmogaus išgelbėjimą, kurį įvykdo Kristus.
Nuo pasaulio sukūrimo, per nuopuolį ir išrinktosios tautos išlaisvinimą iš Egipto iki naujosios Paschos - pérėjimo Jėzuje.
Senojo Testamento skaitiniai baigiami iškilmingai giedant giesmę „Garbė Dievui aukštybėse“.
Tuo metu bažnyčioje įjungiamos šviesos, pirmą kartą nuo Paskutinės vakarienės liturgijos pradeda skambėti varpai ir vargonai.
Prel. S. Žilys: Mišiose ir kitose liturginėse apeigose susitinka Dievas su savo tauta.
Pirmasis prabyla Dievas, prabyla žodžiais ir darbais.
Jam atsako tauta, kaip moka.
Atsakymui ji renka gražiausius žodžius: juos išsako malda ir giesmėmis.
Ji vykdo, ką Dievas liepia.
Dievo žodžio branginimas nenuvertina sakramentų.
Sakramentams reikia pasirengti, atsiverti: čia ypač padeda Dievo žodis.
Dievo kalba pastiprina tikinčiųjų tikėjimą, kviečia pasitikėti pažadais ir pasiduoti Dievui, veikiančiam sakramentuose.
Mišiose Dievo žodis nėra prieangis, perėjimas, vedąs į aukštesnę, sakramentinę liturgiją, bet stovi šalia sakramento, lygiagrečiai su juo.
VANDUO
Trečioji Velykų vigilijos dalis - Krikšto liturgija.
Ji prasideda giedant Visų šventųjų litaniją - šaukiamės užtarimo tų, kurie jau džiaugiasi prisikėlusio Kristaus šlove.
Tuomet kunigas laimina vandenį sakydamas maldą.
Joje Bažnyčia prisimena, kaip Dievas ruošė vandenį Krikšto malonei išreikšti.
Girdime apie vandenį nuo pasaulio pradžios, tvano, Raudonosios jūros ir Jordano vandenis, apie kraują ir vandenį, tekančius iš Kristaus šono, ir galiausiai - apie apaštalams duotą įsakymą krikštyti.
Jei yra katechumenų (suaugęs asmuo, kuris rengiasi Krikštui), jie dabar krikštijami.
Jei katechumenų nėra, visi tikintieji atnaujina Krikšto pažadus.
Stovėdami su uždegta žvake rankose, atsižada nuodėmės ir šėtono, išpažįsta tikėjimą.
Pasibaigus maldai kunigas apšlaksto žmones palaimintu vandeniu.
Prel. S. Žilys: Jonas Krikštytojas rengė žmones Kristui vandens ir atgailos krikštu, pabrėždamas, kad po jo ateisiantis galingesnis už jį, „krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mt 3, 11).
Iš tikrųjų Mesijo įsteigtasis Krikštas įvyksta Šventosios Dvasios ugnyje, tačiau jis neapsieina be vandens, be pojūtinio ženklo.
Kaip pirmomis visatos dienomis iš vandens iškilo žemynai ir visa, kas gyva, taip iš Krikšto vandens - žuvelės, panašios į didžiąją žuvį - Kristų.
Pasinerdami Krikšto vandenyje, krikščionys lyg pasilaidoja su Kristumi.
Vanduo apsemia žmogų ir nugramzdina jį į savo gelmę, tarytum į kapą.
Krikšto vandenyje nuskęsta nusidėjėlis, o iškyla naujas žmogus, teisusis.
PUOTA
Ketvirtoji Velykų vigilijos dalis ir jos kulminacija - Eucharistijos liturgija.
Ant altoriaus vyksta Kristaus perėjimas per mirtį į naują gyvenimą.
Čia taip pat grįžtame prie savo tikėjimo ištakų ir pamatų, kuriuos išpažįstame iškilmingai giedodami atliepą: „Kristus mirė, Kristus kėlės, Kristus vėl ateis!“
Prisikėlęs Viešpats ateina, atnešdamas mums gyvybę ir didelį džiaugsmą dėl savo pergalės prieš mirtį, ir pažadėtą viltį būti su juo šlovėje!
Ši gyvybės dovana įteikiama visiems Velykų šventės dalyviams, besimaitinantiems Kristaus - tikrojo Dievo Avinėlio - Kūnu ir Krauju.
Prel. S. Žilys: Kaip kviečius ir vynmedžius išaugina žemė ir dangus, taip Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentą sukuria dangiškoji malonė, tačiau sukuria žemei, žmonėms.
Eucharistija neatsiskleidžia be aukos, be Kristaus sutraiškymo kančios spaustuve ar be tikinčiųjų išsižadėjimo.
Ženkime džiaugsmingai!
Velyknakčio šventimas baigiasi iškilminga procesija, skelbiančia tiesą apie Viešpaties Prisikėlimą.
Anksčiau procesija eidavo per kapines, kurios dažniausiai būdavo prie bažnyčios, kad praneštų kapuose esantiems, jog Kristus prisikėlė ir nugalėjo mirtį.
Daugelyje parapijų ši procesija perkeliama į sekmadienio rytą.
Prisikėlimo procesija yra asmeninis ir bendruomeninis tikėjimo Prisikėlusiu Jėzumi liudijimas.
Parengė kun.
Didysis šeštadienis
Didįjį šeštadienį nėra nei Eucharistijos, nei Žodžio liturgijos.
Šią dieną švenčiama tik Valandų liturgija.
Mes susikaupiame prisimindami Kristų kape, bet taip pat priglundame prie slėpinio, kurį išpažįstame tikį, kai kalbame Apaštalų tikėjimo išpažinimą: „Tikiu į Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris nužengė į pragarus.“
Kristaus nužengimas į pragarus, tai yra į mirusiųjų buveinę, yra esminis Velykų slėpinio taškas.
Bet Kristaus nužengimas į mirusiųjų buveinę išreiškia ir jo pergalės didybę: į gyvenimą jis pakilo iš bedugnės gelmės.
Tuo pat metu jau prasideda ši pergalė: Kristus Viešpats nužengė pas tuos, kurie jo laukė, kad paskelbtų, jog jų išlaisvinimas arti.
Valandų liturgijoje meldžiamės šiais žodžiais: „Visagali amžinasis Dieve, Tavo vienatinis Sūnus nužengė į žemės gelmes ir iš ten šlovingas pakilo.
Tą naktį niekas netapo tiesioginiu Kristaus prisikėlimo liudytoju.
Šventų moterų ir apaštalų tikėjimas gimsta tik Velykų rytą pastebėjus, kad Jėzaus kapas tuščias.
Velyknaktis įvesdina į pačią išganymo slėpinio šerdį.
Kristus paaukojo savo gyvybę už mūsų nuodėmes.
Dabar Jis prisikelia, atbunda šlovingajam ir amžinajam gyvenimui.
Taip Jis atveria kelią, įgalinantį visus žmones Juo sekti Jo prisikėlime ir šlovėje.
Šios nakties budėjimas turi 4 dalis: žiburių, žodžio, Krikšto ir aukos liturgijas.
Taigi po žiburių iškilmės šventoji Bažnyčia, pasikliaudama Viešpaties žodžiu ir pažadu, apmąsto tuos nuostabius dalykus, kuriuos nuo pat pradžių jis yra daręs savo tautai; paskui, besiartinant prisikėlimo dienai, su atgimusiais per Krikštą naujais nariais ji pakviečiama prie stalo, kurį Viešpats prirengė savo mirtimi ir prisikėlimu.
Šios ypatingos nakties liturgijoje atsiskleis įvairūs šio slėpinio aspektai.
Žiburių liturgija
Sunku įsivaizduoti, kaip senovės laikais nerimauta kiekvieną vakarą, saulei nusileidus ir užleidus vietą nakties pavojams.
Tačiau titnagu įskelta kibirkštimi įžiebus žvakės liepsną, atrodydavo, jog gyvenimas atgimsta.
Žydai turėjo paprotį uždegdami žvakę kalbėti palaiminimo maldą.
Šį paprotį perėmė ir krikščionys.
Panašia apeiga prasideda Velyknaktis, tačiau čia ji įgauna vis dėlto neprilygstamą matmenį ir reikšmę.
Šventoriuje užkuriamas laužas ir nuo jo užžiebiama prabangiai išpuošta neįprasto dydžio žvakė.
Tarsi gyva jos liepsna tampa prisikėlusio Kristaus simboliu.
Diakonas, iškėlęs šią didžiulę žvakę, procesijos priešakyje žengia vidun į tamsoje tebeskendinčią bažnyčią.
Kylančiu tonu jis tris kartus gieda Lumen Christi - „Kristus mums šviečia“, o tikintieji tuo metu prisidega žvakes nuo jo laikomos žvakės.
Atėjęs prie sakyklos, diakonas palaimina Velykų žvakę puikia malda, kartu iškilmingai skelbiančia Velykų šventę.
Tai Exultet - „Tedžiūgauja“, Biblijos atgarsių kupina poetinė kompozicija; jos autoriumi laikomas šv. Ambraziejus, IV amžiaus Bažnyčios tėvas.
Žodžio liturgija
Velyknaktį tęsia septyni ilgi skaitiniai iš Senojo Testamento, kuriuose jau esama užuominų apie krikštą ir naująjį pakrikštytųjų gyvenimą.
Po kiekvieno skaitinio eina giesmė ir celebranto kalbama malda.
Ypač svarbus tekstas, kuriame pasakojama apie iš Egipto vergovės bėgančių hebrajų Perėjimą per Raudonąją jūrą.
Po skaitinių užgiedama Gloria in excelsis Deo - „Garbė Dievui aukštybėse“.
Toliau skaitomas skaitinys iš Laiško romiečiams (6, 3): „Mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje.
Visi susirinkusieji atsiliepia į skaitinį, giedodami „Aleliuja“.
Šis džiaugsmo šūksnis buvo dingęs per visą gavėnią.
Dabar jis vėl pasirodo Kristaus prisikėlimo garbei, ir bus giedamas visose pamaldose iki Sekminių.
Krikšto liturgija
Prieš pagimdydama Kristui naujų jo mistinio Kūno narių, Bažnyčia litanijoje prašo visų šventųjų užtarimo; paskui palaiminamas krikštyklos vanduo, panardinant į jį Velykų žvakę.
Tada celebrantas krikštija katechumenus ir suteikia jiems Sutvirtinimo sakramentą.
Kiekvienam jų jis duoda po uždegtą žvakę.
Toliau visi dalyvaujantys krikščionys dar kartą uždega savo žvakes, kad atnaujintų savo krikšto pažadus.
Šis atnaujinimo aktas - esminis Velykų vigilijos elementas, atliekamas net tada, kai nėra krikštijamųjų.
Eucharistijos liturgija
Toliau Mišios tęsiamos kaip paprastai atnašų procesija.
Joje dalyvauja ir naujai pakrikštytieji baltais drabužiais, išreiškiančiais jų kaip Dievo vaikų nekaltumą.
Kartu su visais kitais krikščionimis jie priims Eucharistiją, prisikėlusio Kristaus Kūną ir Kraują, ir tai įgalins juos gyventi pasaulyje kaip tikriems Evangelijos liudytojams.