Juosta „Mano gyvenimo žuvis“ persunkta tikėjimu. Tai filmas apie pasaką, kurią bandė sukurti tėvas sūnui, tačiau sukūrė ją apie save.

Tėvo ir sūnaus santykiai per pasakų prizmę

Williamas (Billy Crudup) vien dėl tų pasakų nepalaiko santykių su tėvu (Albert Finney) jau kelis metus. Žurnalisto keliu pasukusiam jaunuoliui buvo koktu nuo tikriausiai visam pasauliui jo tėvo kelis kartus skiestos istorijos apie jo gimimo dieną ir auksiniu žiedu susiviliojusią milžinišką žuvį.

Pabėgęs kuo toliau nuo namų jaunasis Blumas jų slenkstį vėl peržengia tik sužinojęs, kad jo tėvas guli mirties patale. Tai didžiojo pasakoriaus sūnui paskutinė proga sužinoti, kuri iš vaikystėje girdėtų pasakų yra pramanyta, o kuri turi nors krislą tiesos.

O gal tiesiog dar viena proga išgirsti naujų pasakų arba prisiminti senas?

Panašumai su kitais filmais

Tikėjimą pasaka, stebuklais galima atsiminti ir iš filmų „Gyvenimas yra gražus“, „Amelija iš Monmartro“.

Tačiau juostoje „Mano gyvenimo žuvis“ Edvardas Blumas nesielgia kaip Roberto Benigni personažas ir nesistengia visos sūnų supančios realybės transformuoti į kiek gražesnį, pasakišką pasaulį, ir nekuria, kaip Amelija, apčiuopiamų stebuklų, kad jo sūnus patikėtų visomis jo istorijomis.

Tačiau visi minėti filmai užgauna tą pačią stygą - pabudina suaugusiuose žiūrovuose tą mažylį, kuris bijodavo miegoti tamsoje, tikėdavo nykštukais, o prieš miegą prašydavo pasakos. Nors to mažylio pasaulis buvo labai mažas ir trapus, tačiau pavydėtinai šviesus.

Skepticizmas ir tikėjimas

Tad keista, jog Williamui Blumui, vaikystėje išplėstomis akimis klausiusiam tėvo pasakų, užaugus visos jos atrodo nuobodžios, netikros ir kvailos. O gal taip parodomas kiekvieno suaugusio žmogaus skepticizmas, realumo jausmas, kurie užaugo kartu su juo, ir kurie visai be reikalo blokuoja vaikišką tikėjimą stebuklingąja pasaulio puse?

Timo Burtono režisūra

Filmo režisierius, Timas Burtonas, veik pirmąkart filmą kuria be tam tikro ciniško požiūrio, agresyvumo, kuris buvo būdingas ankstesniems jo filmams - „Vabalų sultys“, “Beždžionių planeta”, “Raitelis be galvos” ir kt.

Ir jis lieka ištikimas pamėgtam siurrealistiniam stiliui.

Pasirinkimas tikėti

Įdomiausia, jog filme herojus pats gali rinktis, kuo jam tikėti - tėvo pasakomis ar realiais faktais. "Ant kelio" jį užveda gydytojas, papasakojęs jam tikrą jo gimimo istoriją, be jokių milžiniškų žuvų ir auksinių žiedų.

„Bet argi nori tuo tikėti? Nejau tavo tėvo istorija nebuvo įdomesnė?“, - klausia jis. Kiekvienas kuriame savo pasaką.

Tai įrodo ir filmo pabaiga. Ir galiausiai apsisprendęs, kuo tikėti, pasakoriaus sūnus.

Filmo elementai

Filmas „Mano gyvenimo žuvis“ - labai šviesus, lengvas ir pasakiškas tiesiogine to žodžio prasme, juk jame pasirodo ir undinės, ir vilkolakis, ir milžinas. Į pasaką juosta panaši ir tuo, jog pamažu ima migdyti.

Tačiau neverta tam pasiduoti - juostos pabaiga labai originali ir stipri.

Tik gaila, kad filme neišnaudojamos puikios aktorės - senojo Blumo žmoną vaidinanti Jessica Lange bei jaunojo Blumo žmoną vaidinanti Marion Cotillard. Juostos pabaigoje jos iš viso tarsi tampa statistėmis.

Tačiau labai taikliai parinkti aktoriai, vaidinantys pagrindinius herojus jaunystėje - jauną Sandy Blum vaidina Alison Lohman, o jauną Edvardą Blumą - Ewanas McGregoras. Pastarasis vaidmeniu sėkmingai įkūnija dar vieną amplua savo nemažoje kolekcijoje. Beje, jis vėl tampa „retro berniuku“, panašiai kaip duete su Renee Zellweger filme „Down with love”.

Moralas

Kaip ir visos pasakos, filmas turi savo moralą - reikia tikėti tuo, kas atrodo nerealu, per gražu. Reikia tikėti pasaka, kurti ją, gyventi joje. O recenzijos moralas - kad juosta „Mano gyvenimo žuvis“ gali puikiai padėti tai daryti.

---