Mokykla jau buvo pabodusi, joje tvyroję dirbtinumas ir falšas - atgrasūs. Mūsų klasei vadovavo rusakalbė mokytoja Roza Glinterščik, puiki rusų literatūros žinovė, bet jos familiarus bendravimo būdas, lindimas į sielą man buvo nepakenčiami. Nors Rozos (taip ją vadinom) protėviai kilę iš Lietuvos, lietuvių kalba ir mūsų kraštas, atrodo, jai visai nerūpėjo. Ji buvo tikra „kominterno“ atžala.
Per išleistuves jai įteiktą laukinių gėlių puokštę (nenorėjom dovanoti banalių išleistuves lydinčių pinavijų) po kuklių iškilmių radom numestą po laiptais - ji mūsų nesuprato.
Anuomet mane tikrai jaudino du dalykai - dailė - ypač įvairiausių kraštų senoji - ir muzika. Dažnai lankydavausi Konservatorijos didžiojoje salėje, klausydavausi pianistų ir dainininkų stojamųjų ir baigiamųjų egzaminų, mačiau visus jų diplominius spektaklius.
Kaip dabar regiu rimtą, orią Jadvygos Petraškevičiūtės Tatjaną iš „Eugenijaus Onegino“, apsiavusią baltomis drobinėmis basutėmis „ant platformos“ (tai buvo populiariausias, pigus ir patogus pokario panelių ir ponių apavas), nes geresnių batelių neturėjo, taip pat žaismingą ir koketišką Nechamos Lifšicaitės Roziną „Figaro vedybose“, Vacį Daunorą, dainuojantį liaudies dainas, Edmundą Gedgaudą stojamajame su Šopenu…
Laiminga jausdavausi ir Filharmonijos kairiajame balkone, maždaug ties pirmąja eile, iš kur puikiai matydavau ir orkestrą, ir dirigentą. Puikiai pamenu šaltą ir kruopštų Abelį Klenickį, romantišką ir įtaigų Balį Dvarioną.
Įprotis stebėti iš viršaus išliko nuo paauglystės, kai su dosniai dalinamom kontramarkėm patekdavom į iš Kauno perkelto Operos ir baleto teatro spektaklius, užimdavom tuščias vietas salėje ir visas operas ir baletus „mokėjom atmintinai“.
Pastebėdavom, kuriai iš balerinų nubėgusi triko akis, kurios atiręs pasijonis, nusitrynę, pajuodę ir apspurę puantai. Juk pokariu teatrai skurdo! Žinojom, kuris dainininkas gali „pagauti gaidį“, kuris - nepaiso dirigento, o kuris bijodamas suklysti neatitraukia nuo jo akių…
Lėtai gėriau visus įspūdžius ir patirtis, niekur neskubėjau. Kai mečiau muzikos mokyklą (negalėjau lankyti solfedžio, nes ten reikėjo dainuoti ir klysti prie berniukų!), pradėjau daug groti namuose mūsų gražiai skambančiu vokišku pianinu.
Greitai išmokdavau kūrinius atmintinai, bet skambindama įveikdavau tik lėtąsias Mocarto ar Bethoveno sonatų dalis… Norėjau net pasiruošt privačiai ir stoti į Konservatoriją.
Bet Mama išmintingai atšaldė: „Ar norėtum būti muzikos mokytoja?“ - „Kodėl - mokytoja?“ - „Į solistus tik retas pakyla. O tu dar ir publikos bijai, jaudinies“, - priminė, kaip iš jaudulio per mokyklos koncertą sugrojau tik du Dvariono valsus, o paskelbti buvo trys… Mamos žodžiai mane stipriai paveikė.
O važiuoti į Leningradą studijuoti dailės neleido Tėtis gydytojas: „Važiuok kur nori, tik ne į tą drėgną, tamsų miestą - tavo plaučiai ir sąnariai neatlaikys.“ Dailėtyra Maskvoje buvo dėstoma nevykusiai ir mažai kas į ją stojo. Dera pripažinti, kad dailės ir muzikos dalykus aš anuomet išmaniau nepalyginti geriau nei teatrą.
Taigi - „vėl“ į Maskvą, kur praleidome karo metus, tik šįkart - lietuvių pramintais takais, į Valstybinį teatrinio meno institutą - GITIS’ą, ten dar visai neseniai studijavo būsimasis Kauno dramos teatro žvaigždynas - Kęstutis Genys, Birutė Raubaitė, Regina Varnaitė, Leonardas Zelčius, Laimonas Noreika ir kiti.
Pirmajame kelyje stovi traukinys „Vilnius-Maskva“; vyrai su bagažo vežimėliais niūrūs, nes jų paslaugų niekam nereikia; pavakario saulėje pilkuoja dulkini stoties langai, cementinės šiukšlių dėžės su tautiniais tulpių raštais aplipusios spjaudalais. Į vagoną ropščiasi bagažu apsikrovę Lietuvoje atostogavę maskviečiai.
Viena išlydinčioji šaukia: „Катя, Катя, помидоры под ботинками, не забудь!“ Moteris lange: „Да ладно, спасибо“.
Mane lydi Tėvas, brolis Vytautas ir mūsų namų geroji dvasia - Ancė. Mama, vengdama graudžių, jausmingų scenų, pasiliko namuose. Palydovė tuoj visus suleis vidun ir užkais arbatos. Šaižus traukinio švilpukas.
Tėvelis ištraukia iš švarko kišenės saldainį ir citriną: kai bus pernelyg linksma, suvalgyk citriną, o kai liūdna - saldainį… Vėjas blaško vagone užkurtų pečiukų dūmus. Įlipu į kupė vagoną Nr. 6, kuriuo paskui daug metų važinėsiu trasa Vilnius-Maskva.
Atitraukiu švarias užuolaidėles, padabintas melsvais spausdintais lietuviškais tautiniais raštais. Maskvoje Lietuvos atstovybės pusrūsyje veikė kuklus švarus viešbutukas, kuriame apsistodavo komandiruotieji iš Lietuvos; ten, kol ruošiausi ir laikiau stojamuosius, gyvenau ir aš.
Kai pabosdavo pjeses skaityti, su malonumu rusų kalba skaitinėdavau Tėvo dovanotą iš tadžikų kalbos išverstą Omaro Chajamo „Rubajatų“ tomelį. (Beje, daug vėliau pasirodęs Lino Brogos vertimas man atrodo kur kas grakštesnis.) Pro pusrūsio langą vakarais krisdavo rugpjūčio saulės spinduliai; melsvais aliejiniais dažais išdažytame kambaryje buvo drėgna ir netoliese kvepėjo bufetėlis, kuriame atvykėliai pusryčiaudavo.
Kelių lovų kambaryje apsistodavo vis nauji žmonės. Pamenu, trumpam buvo atvykusi jaunystės grožiu spindinti, linksma ir gyvybinga aktorė Irena Leonavičiūtė. Ji man padėjo atsakyti į kelis stojamųjų programos klausimus. Kartkartėmis pusbalsiu recituodavo mano Chajamą. Susidraugavom. Tuos maskvietiškus epizodėlius ji vėliau dažnai prisimindavo, paskutinį kartą - kai susitikome A.
GITIS'as: Valstybinis teatrinio meno institutas
Institutas buvo įsikūręs viename jaukiame Arbato skersgatvyje, Sobinovo Nr. 4, kuris vedė link Majakovskio teatro. Šiame pastate po revoliucijos 3-iojo dešimtmečio pradžioje buvo įsikūręs GITIS’o (Valstybinio teatro meno instituto) teatras, susijęs su Mejerholdo ir kitų teatro įžymybių veikla. Atrodo, gana kuklus pastatas, „osobniakas“, kokių Maskvoje iki šiol daugybė, XIX a. pabaigoje priklausė kažkokiam pirkliui.
Pagrindinis triaukštis namas stovėjo atokiau nuo gatvės, o pagalbiniai pastatai - kiemo gilumoje. Tai buvo tyli, romantiška vieta, nes instituto rūmą nuo gatvės skyrė nedidelis, geležine tvorele aptvertas sodelis, kuriame dar galėjai įžiūrėti buvusius centrinės klombos ir ją juosiančio tako kontūrus.
Nei rožių krūmų, nei skiepytų alyvų ar puošnių akacijų, kurios sodininko prižiūrimos tikriausiai augo čia prieš kokius keturiasdešimt metų, jau nebebuvo; kiemelį supo dideli, prastos rūšies topoliai, kokių gausiai prisodinta Maskvoje, ir pavasarį jų pūkai sklandydavo ore, skverbėsi į visus plyšius ir užkaborius.
Sodelyje stovėjo keli lenkti apšiurę mediniai suolai, ant kurių susigrūdę per pertraukas mėgdavo ilsėtis studentai. Jie repetuodavo dialogus ar mažas sceneles, mokydavosi tekstus, lavindavo balsus, kartodavo greitakalbes, kaip antai: „Карл у Клары украл коралы.
Kai pirmą kartą atėjau į institutą įteikti dokumentų, pravėrusi sunkias duris patekau į fojė su baltų senoviškų koklių grindimis; iš kairės prie durų už nediduko stalelio sėdėjo skara apsigaubusi stamboka moteris. Netrukus paaiškėjo, kad tai budinti teta Mania su širdutės formos sidabriniais auskarais nutįsusiose ausyse; ant stalelio stovėjo elektrinis „samovaras“, o virš budinčiosios galvos ant aliejiniais dažais nudažytos rusvos sienos - lenta su auditorijų raktais ir dar kažin kokiais daikteliais.
Šalia budinčiosios, įsitaisiusios ant taburetės, kabojo cinkuotas vandens bakelis su grandine prirakintu metaliniu puodeliu. Ji rūsčiai paklausė, kur aš einanti, o kai paaiškinau, kad norėčiau įteikti dokumentus, mostelėjo ranka dešinėn, pirmojo aukšto koridoriaus pusėn.
Tirštai prirūkytoje kanceliarijoje apsivertusi popieriais sėdėjo pagyvenusi pilka moteris su papirosu kairėje rankoje. Dokumentus priėmė, įregistravo, liepė pasirašyti. Pakėlusi pilkas vandeningas akis įdėmiai mane nužvelgė ir burbtelėjo: „Опять литовцы“ (tuo metu vyresniuose kursuose mokėsi aktorius Audrius Chadaravičius, kritikas Jonas Marcinkevičius ir muzikologas Vytautas Mažeika) ir pridūrė, kad stojamųjų egzaminų tvarkaraštis - fojė ant sienos. Paaiškėjo, kad dalį egzaminų laikysime kitame, kuklesniame korpuse.
Stojamieji egzaminai
Stojimas į institutą įsiminė visiems laikams. Konkursas buvo didžiulis. Intelektualūs maskviečiai su žymių artistų pavardėmis (pavyzdžiui, Kniper) išdidžiai vaikštinėjo po GITIS’o kiemelį ir arogantiškai svaidėsi replikomis apie praeito sezono spektaklius, stebindami mus, provincialus, savo žiniomis. Atrodė, kad jie viską žino, visus pažįsta. Tačiau keisčiausia, kad būtent jie po sesijos liko „už borto“.
Prisiminusi tą metą, kartais juokiuosi balsu. Pavyzdžiui, kad ir iš gando, esą instituto direktorius pirmenybę teikė visai jauniems, žaliems, pilkiems studentėliams (su tokiais esą lengviau dorotis), arba iš to, kad stojamąją recenziją rašiau ne apie dramos spektaklį, o apie Juliaus Juzeliūno baletą „Ant marių kranto“, kurį buvau neseniai mačiusi.
Nežinojau, kad stojant reikės rašyti apie savo respublikos spektaklį; iš matytų dramos spektaklių nė vienas man neatrodė įdomus. Pasirinkau baletą! Rusiškai rašiau be klaidų, todėl buvau neblogai įvertinta. Savo rašinio tiksliai neatsimenu, tik kad stengiausi pabrėžti spektaklio tautinę dvasią ir lyrizmą, atsispindinčius muzikoje bei scenovaizdyje.
O lemtingo pokalbio su priėmimo komisijos nariais sėkmę man tikriausiai lėmė atvirumas ir… Čechovas. Buvau mačiusi spektaklių pagal Čechovą (tarp jų - Maskvos dailės teatro „Tris seseris“), skaičiusi jo prozos ir kelias pjeses, o kas svarbiausia, buvau skaičiusi jo įspūdingą susirašinėjimą su žmona Olga Kniper-Čechova. Du tomeliai jų laiškų Mamos knygų spintoje visuomet būdavo po ranka.
Paklausta, apie kurį autorių rinkčiausi kalbėti, apie Gorkį ar Čechovą, pasakiau, kad nemėgstu Gorkio (jį siejau su mokykloje peršamu romanu „Motina“) ir renkuosi Čechovą. Pamenu, komisijos nariai susižvalgė, nusijuokė, o vienas jų neslėpdamas ironijos pasakė: „Vargšas Gorkis.“
Paklausta, ką esu skaičiusi Čechovo, paminėjau ir susirašinėjimą. Vienas profesorius susidomėjo, kas man labiausiai įsiminė iš tų laiškų. Atsakiau, kad labiausiai įsiminė tai, jog Olga Kniper nemylėjo Čechovo. Tada jis paklausė: „Имеет ли это отношение к театру?“ - „Да, конечно. Это сложные отношения между людьми. Драма“.
Instituto kasdienybė
Pagrindiniame instituto korpuse į viršų palei sieną kilo gana platūs laiptai, o nuo sienos iš didžiulės freskos į mus „tėvišku žvilgsniu“ žvelgė Josifas Visarionovičius Stalinas, Sovietų šalies generalisimas baltu kiteliu, nusagstytu didvyrio ordinais; jis šypsojosi mergytei, nuo laimingos motinos rankų tiesiančiai jam margą gėlių puokštę, pavasariško dangaus fone šypsojosi ir kiti vadą sveikinančios minios veidai… Buvo pats šeštojo dešimtmečio vidurys, dveji metai po Stalino mirties!
Kitą rudenį atvykę mokytis freskos jau neberadome. Nepasidomėjome, nugramdyta ji buvo ar tik uždažyta. Nenustebčiau, jeigu dabar kas nors ją atgaivintų.
Štai prieš keletą metų su drauge užsukome į jos alma mater - į Pedagoginį literatūros institutą Mažojoje Pirogovkoje, kuriame mokėsi ne vienas mano pažįstamas. Ten tuščioje pirmojo aukšto rūbinėje prie langų į gatvę ant neaukšto postamento stovėjo Stalino biustas.
Vaizduotė kuždėjo, kad minėtieji mūsų instituto laiptai kyla į buvusią dvarelio šokių salę, virtusią instituto mokomuoju teatru. Čia studentai repetuodavo ir vaidindavo savo diplominius spektaklius. Šiame aukšte buvo ir dekanatas, ir išsikerojusia palme papuoštas marksizmo-leninizmo kabinetas, kuriame išmintingasis filosofijos ir estetikos dėstytojas Kirilas Šochinas rūkydavo per paskaitas, gesindamas papirosus į didelį vazoną, visai prie pat egzotiško augalo kamieno…
Didžiojoje salėje, skendinčioje juodų perkelinių kulisų tamsoje, po poros metų bus pašarvotas vienas žaviausių dėstytojų, skaitęs mums paskaitas apie senąją Vakarų literatūrą, mėgdavęs cituoti nepadorias scenas iš viduramžių meilės romanų ir Renesanso literatūrinių opusų, profesorius Konstantinas Loksas, atėjęs pas mus iš XIX amžiaus pabaigos.
Literatūrologas, prancūzų klasikinės literatūros vertėjas, parašęs romaną apie prieškario literatūrinę bohemą, artimas Boriso Pasternako bičiulis… Pasakota, kad kadaise Paryžiuje buvo išrinktas grožio karalium… O mums - nedidukas, sulinkęs, pražilęs, didžiulėm juodom akim žvelgiantis į mus, tokius žalius ir naivius, iš padilbų; atrodė gana abejingas, netikėjo, kad mums gali būti įdomios jo paskaitos, meilė Floberui, Stendaliui ar Merimė. Bet jo mintys pasiekdavo ir veikė mus ne tiesiogiai, o kitu, intuicijos keliu.
Man įsiminė ir toks nedidelis „asmeninio kontakto“ epizodas: pamačiusi profesorių lėtai kopiantį laiptais, pasileidau bėgti į auditoriją, bet man nuo pečių nuslinko šilkinė skarelė, Mamos atvežta iš Lenkijos; trijų prancūzų vėliavos spalvų skarelė buvo išmarginta žodžiais, kurie supo joje pavaizduotą Notre Dame de Paris, Atodūsių tiltą, plaukė Sena.
Profesorius Loksas mikliai pasilenkė jos pakelti. Sustojau, laikydama kitą skaros galą, o jis gražiai skaitė tuos žodžius ir šypsojosi lyg kažką prisimindamas. Paskui paklausė: „Вы откуда?“ - „Из Литвы.“ - „Очень приятно. Будем знакомы…“ Po metų belangėje didžiojoje salėje, mažutis ir visiškai vienišas, profesorius Loksas gulėjo karste ant sustumtų ir juoda marška apdengtų stalų.
Instituto rūmuose turėjome ir kuklesnę peržiūrų saliukę, ir biblioteką. Dar aukščiau - tikriausiai buvusiuose miegamuosiuose - auditorijas, didesnes ir visai mažutes. (Kurse būdavo ne daugiau penkiolikos studentų.) Kiekvienoje auditorijoje stovėjo fortepijonas arba pianinas. Per pertraukas bandydavom pagroti ir net pašokti. Ypač mėgom užtemdytą auditoriją pirmajame aukšte, kurioje dėstytojas Nikolajus Tarabukinas, Mejerholdo bendražygis, rafinuotas dailės ir sceninio kostiumo žinovas, aistringas architektūros mylėtojas, skaitė dailės istorijos paskaitas, primityviu virpančiu ir užsikertančiu aparatu rodydamas mums per gyvenimą sukauptas nespalvotas skaidres.
Anuomet nebuvo geresnės įrangos. Jos netobulumą atstojo mūsų pačių vaizduotė. Pamenu, kaip mane sukrėtė skaidrė su pirmykščio žmogaus, troglaidito, sukurta „skulptūra“. Tai buvo primityvus statinys, sudėtas iš kelių įvairaus dydžio akmenų. Jis priminė plokščią stogą ant kojų arba aukštą dievų stalą. Europoje tas namas, orakulas ar šventykla, vadinamas dolmenu.
Komentuodamas skaidrę Tarabukinas atrodė susijaudinęs, išsitraukė nosinę… Dabar pasakyčiau, kad tada išvydome absoliučiai paprastą ir tobulą kūrinį, panašų kad ir į Mindaugo Navako skulptūras…
Žavingas, bet visiškai kitaip buvo Vakarų teatro istorijos dėstytojas bei vadovėlių autorius Georgijus Narcesovičius Bojadžijevas. Tikras oratorius, artistas, kerintis mus savo gestais, balso intonacijomis, karštais tamsių akių žvilgsniais, gebėjimu atmintinai skaityti ilgiausias ištraukas iš klasikinės dramaturgijos.
Puikiai parengtas, ne vienus metus skaitytas ir tobulintas Šekspyro paskaitų ciklas buvo tikrasis armėno-azerbaidžaniečio Bojadžijevo aistrų teatras!