Nuo seno žmonės duonai priskyrė ypatingų, kone magiškų galių. Ji buvo itin gerbiama, garbinama.
Tad neatsitiktinai senovės lietuviai šventė ir Duonos dieną, kuri, atėjus krikščionybei, buvo sutapatinta su Šv. Agotos vardinėmis, kurios švenčiamos vasario 5 dieną.
Anot liaudies išminties, duona simbolizuoja stiprybę, protą, susivaldymą, ištikimybę, gerumą, nuolankumą. Ir, žinoma, pirmiausia, svarbiausią kasdienį maistą. Todėl ji tiek apdainuota, tiek stebuklingų galių jai priskiriama.
Visas duonos kelias nuo javo bėrimo dirvon iki kepalo ant stalo padėjimo primena žmogaus gyvenimo, jo dvasinio tobulėjimo kelią, todėl duona mums tokia sava. Apie ją ne tik liaudies kūryboje kalbama taip, lyg ji būtų pusiau žmogus.
Ji - savotiška tarpininkė tarp dviejų pasaulių, padedanti žmonėms palaikyti ryšį su protėvių vėlėmis. Juk pasėtas grūdas pirmiausia turi numirti, kad ankstų pavasarį vėl atgytų, iš jo išaugtų daigelis, kuris subrandintų sėklas, o vėliau jau duonos pavidalu pasiektų mūsų stalą. Todėl anksčiau buvo manoma, kad rugio daigas atneša žinią iš mirusiųjų pasaulio.
Senovėje, kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, kuriai atstovavo lietuvių garbinta ugnies deivė Gabija. Bažnyčioje jau krikščionybės laikais pašventinta duona taip pat turėdavo gelbėti nuo gaisro, saugoti nuo ligų, nuo nužiūrėjimo. Namus saugodavo po trobos pamatais pakištas šventintas duonos gabalėlis. Pagal lietuvių papročius kiekvienas šviežiai kepamos duonos kepalas buvo pažymimas kryžiaus ženklu.
Duona Juozo Nekrošiaus poezijoje
Jau ne viena vaikų karta yra skaičiusi Juozo Nekrošiaus eilėraščius. Jauniausiai kartai - dar viena jo knygelė Malūno ūsai*. Jos viršelyje geltoname fone šypsosi pasakų pilaitę primenantis malūnas, tarsi kviesdamas į margaspalvį pasaulį, stebuklų šalį, kur laukia daug šviesių, džiaugsmingų akimirkų. Psichologai teigia, jog ankstyvoje vaikystėje labiausiai akį traukia ryškios, šiltos spalvos, o knygos dailininkė, atrodo, tai puikiai žino. Eilėraščiai, parašyti lengva, sklandžia kalba, taip pat skiriami pačiam mažiausiam skaitytojui, gal net raidžių nepažįstančiam. Jis kartu su tėveliais ar auklėtoja atverčia pirmą puslapį ir pasiruošia stebuklui…
Tačiau ką gi šiuolaikinis vaikas gali laikyti stebuklu? Ne, sako poetas. Technikos pasaulyje labiausiai stebina ne mašinos ar raketos, o paprastas grūdas, žiedas, riešutas, tikros avietės ant krūmų… „Kas sukonstruos drugelį ar sraigę?“ - retoriškai klausia J. Nekrošius.
Poeto kūrybos centre - eilėraščiai apie duoną, keptą krosnyje. Ta krosnis personifikuota, raudoną burną pražiojusi, matyt, tai ne vien paprasta metafora - vaikui toks daiktas iš tikrųjų turėtų atrodyti tarytum pasakų būtybė, kaip ir čiaudintis miltais vėjo malūnas, kurį dar ir išdykėlis vėjas patampo per panosę kviečio šiaudu perbraukdamas… Čia ir tradicinis brolis artojas, jo neatskiriamas palydovas vyturėlis. Eilėraščiai rikiuojami maždaug pagal metų ciklą: knygelės pradžioje - apie pavasarinį arimą, dygimą, paskui regime grudų aruodus „kaip gintaro pilis“, duonos kepimą, o galiausiai padvelkia žiemos šalčiais…
Duona, atkeliavusi ant stalo tokiu keliu, vis dar verta didžiausios pagarbos, ji šlovinama (Būkim geruoju), jai net meldžiamasi: „Pabučiuokime duoną, / Nusilenkime / Duonai“ (Maldelė duonai). Kadangi, anot poeto, „žodyje žmogaus esmė“, šalia žodžio „duona“ būtinai atsiranda „dirbanti ranka“, „saulė“, „žydinti gėlė“… Konkretūs regimojo pasaulio daiktai perauga į simbolius.
Taigi J. Nekrošiaus poezijoje dažnai girdimas pamokomas autoriaus tonas aiškiai atspindi didaktines tendencijas. Nepaisant gal kiek per dažnai peršamos sausokos didaktikos ir jau lietuvių vaikų poezijoje poetinėmis klišėmis tapusių pasakymų bei situacijų, su kuriomis reikėtų elgtis ypač atsargiai, J. Nekrošiaus eilėraščių herojus vaikas žavi nepaprastu gyvybingumu, aktyvumu, nuotaikų kaita.
Šios knygos turinys dar neįprastas tuo, kad kai kur greta eilėraščių didžiosiomis raidėmis išspausdinta lakoniškų eiliuotų klausimų („KAIP? Kaip paukšteliai nepaklysta? / Kaip suranda savo lizdą?“), pamokymų („NEBŪK UODAS. Gal karksėk kaip varnas juodas, / Tik nezysk, kaip zyzia uodas“), net mįslių ( KAS? Piktas, mielas, geras, margas / Saugo mus budriausias sargas?). Mįslių atsakymų nėra, jų reikėtų ieškoti šalia esančiuose piešinėliuose - matyt, tai bandymas pasiekti teksto ir iliustracijų vienovę, tačiau kyla įtarimas, kad jei būtų tik pats mįslės tekstas, sunku būtų atspėti, jog tas „mielas, geras, margas“ budrusis sargas - muilas… Pernelyg jau nekonkrečios tos mįslės.
Vis dėlto norėtųsi pasakyti gerą žodį autoriui už žaismingą knygelės turinį, lakoniškus, aforistinius eilėraščius (juk išmintis dažnai glūdi paprastume…), o dailininkei Aušrai Čapskytei ir leidėjams - už linksmas iliustracijas ir įdomią kompoziciją. Visa tai turėtų patikti auklėtojoms, kurioms nereikės toli ieškoti nei tradicinių posmelių apie duoną, motulę ir tėvynę, mat be jų ir dabar neapsieina vaikų darželių šventės, nei lietuvių liaudies patarlių ir mįslių, kurių pateikta vidinėje viršelio pusėje.
Duona ir grūdas tautosakoje
Labai archajiškų tikėjimų reliktas - jievaro pynimo paprotys. Tai iš paskutinės saujos nenupjautų rugių supinta kasa. Jos viršūnė prilenkiama prie žemės į namų pusę, varpos prislegiamos akmenuku arba kartu su duonos riekute ir druskos žiupsneliu užkasamos žemėje. Iš dirvos išaugęs grūdas tarsi vėl grąžinamas žemei: tegu kartojasi kasmet gyvybės ratas, tegu nuolat „duona su duona susitinka“. Derlių pagimdanti šventoji žemė maitintoja, tai tarsi jievaras - tarsi kokia bambagyslė. Paskutinio pradalgio pjovėjas todėl ir būdavo pravardžiuojamas „bambarėža“.
Dainose jievaras tampa tiltu tarp realiojo ir mitinio protėvių pasaulių, stebuklinguoju Pasaulio medžiu. Rytų Lietuvoje baigdami kirsti rugius, iš didelio jų glėbio padarydavo vadinamą „čiubą“ ar „nivką“. Varpas nupjaudavo ir supindavo į šeimininkams skirtą vainiką, o viršų papuošdavo lauko ir darželio gėlių puokšte, į vidų įmesdavo riekelę duonos.
Šiaudinių skulptūrų pleneras „Degi rasa“
2021 m. gegužės mėn. Zaraso ežero saloje vyko šiaudinių skulptūrų pleneras „Degi rasa“, kurio metu profesionalūs skulptoriai sukūrė penkias įstabias skulptūras, įkūnijančias svarbiausią Joninių šventės simboliką. Skulptūros, įkūnijančios svarbiausią Joninių šventės simboliką, Zaraso ežero saloje 2021 m. gegužės mėn. buvo sukurtos plenero „Degi rasa“ metu. Simbolių aprašymai parengti pagal etnologės Eglės Valentės rekomendacijas ir archeologės ir antropologės, archeomitologijos pradininkės Marijos Gimbutienės tekstus.
Projektą „Degi rasa“ - degančių skulptūrų pleneras Zaraso ežero saloje“ iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Paparčio žiedas - vienas mistiškiausių Rasos šventės, baltų mitologinių simbolių, žmogaus brandos, žinojimo įsikūnijimas. Papartis iš tikrųjų nežydi. Apie tai lietuvių liaudies dainose sakoma: akmuo be kraujo, vanduo be sparnų, papartis be žiedų“. Rasa ir rasmė - rasos atsiradimas šventės metu simbolizuoja savęs atradimą. Iš čia kilęs ir paparčio žiedo ieškojimas.
Kupolė - pasaulio, gyvybės medis, šiuo metu yra pačiame kupėjime, augmens didumoje, po Rasų šventės augimas pereina į brandą, nuo tada einama link derliaus, grūdo, sėklos. Didžiausia žiedų sklaida lemia jų ypatingą galią sveikatinti, stiprinti žmones, iš jų nupinti vainikai skaistina ir stiprina nimbą. Paparčio žiedas nėra vien šventinių pramogų ženklas ar vidinio, dvasinio pasaulio bei gyvenimo metafora. Žiedo paieška - su dvasinėmis vertybėmis, patirtimis susijęs pasaulio pažinimo kelias. Mistinio paparčio žiedo paieška grindžiama racionalumu. Rasti paparčio žiedą - įžvelgti pačias giliausias būties prasmes. Paprčio žiedo radimas - gyvenimo išminties subrandinimas. Sakmė simbolizuoja, kad gėris, išmintis, žinojimas atsiveria tik drąsiam, ryžtingam. Be to, tariamai pražystančio paparčio žiedo sakmė iškelia ištvermę, kaip vertingiausią asmenybės brandos bruožą.
Duona Broniaus Krivicko kūryboje
Bradūno poezijos rinkinys yra giliai suaugęs su senobine tradicija. Tradicija yra persunkusi Bradūno poeziją ir yra viena iš svarbiausių jos žymių. Tai yra žeme suaugusio ūkininko žodis. Tai visur prasmę įmatančio ūkininko pasaulėžiūra. Ūkininko darbas jam yra šventas. Tačiau ir primityvioji religija jam nėra atstumtina. Bradūnas buvo šviesus ir optimistiškas, mažai tepaliestas mirties tragizmo. Bradūnas yra ištikimas tėvų žemei. Poetas čia giliai pagauna gimtosios kalbos paslaptį. pagarba literatūrai. Tai yra naujas motyvas Bradūno poezijoje. belaikę, senovėje šaknis turinčią lietuvio ūkininko galvoseną ir tradiciją.