Ugnis ir Duona lietuviams yra gyvybės, namų, tėvynės simboliai iki pat šių laikų. Gilioje senovėje duona buvo suasmeninta ir sudievinta. Dabar ji taip pat yra maisto, gerovės metafora („Sava duona gardesnė už svetimus pyragus“), nors gyvename pertekliuje ir kartais jos, kepamos jau masiniam vartojimui, nevertiname.
Ugnies deivė Gabija ir duonos aukojimas
Ne veltui vasario 5 d. minima ugnies deivės Gabijos diena, per kurią aukota duona. Mūsų protėviai, garbinę namų, vandens, ugnies dievybes, joms dažnai aukodavo duoną. Vasario 5-ąją ugnies deivės Gabijos garbei kepdavo apeiginę duoną. Pranė Dundulienė knygoje „Duona lietuvių papročiuose ir buityje“ rašo, kad dar 1924 m. Pilypų kaime (Švenčionių r.) kepant duoną pirmiausiai padarydavo mažą kepalėlį, kuriame pirštu įspausdavo žymę. Kepalėlį pagarbiai kepdavo priekrosnyje ant žarijų. Iškepusį šaukšto galu raikydavo į riekeles ir dalydavo visiems šeimos nariams.
Vėliau, jau krikščioniškaisiais laikais, Gabijos diena pakeista šv. Agotos vardinėmis. Tešlos užraugimas ir duonos kepimas senovėje turėjo sakralinę prasmę - jis tarsi atkartojo pasaulio sukūrimą. O kepalėlis yra tarsi pasaulio modelis, kryžiaus ženklu padalytas į keturias pasaulio šalis. Dauguma baltų genčių žmonių senovėje pradėdami valgyti duoną pirmus kąsnius mesdavo į ugniakurą ugnies deivei ir prie židinio gyvenančioms protėvių vėlėms ar namų dievybėms.
Šv. Agotos duona
Gabijos dienai virtus šv. Agotos vardinėmis, duona pradėta šventinti bažnyčiose. Iš ten parsinešta laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais arba padedamas ant krosnies - kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Apskritai laikyta, kad Šv. Agotos duona apsaugo nuo visokiausių negandų - gaisrų, vagysčių, ligų.
Taip pat atkeri blogosios akies nužiūrėtus žmones ir gyvulius. Nužiūrėtomis laikytoms karvėms prie ragų buvo pririšamas drobinis maišelis su šventintu duonos gabalėliu, o einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę taip pat visuomet įsikišama šv. Agotos duonos.
Šv. Agota: Krikščionybės simbolis
Krikščionė Agota yra kilusi iš Katanijos (Sicilija) ir gyvenusi III amžiuje. Ji priklausė turtingai ir kilmingai kataniečių šeimai, ją auklėjusiai krikščioniškai. To meto Romos imperijoje krikščionys buvo persekiojami. Agota, būdama 15 metų, pajuto pašaukimą tarnauti Kristui. Pasirinkimo nepalaužė net bandymai ją įtraukti į Katanijos prokonsulo Kvinciano ir kurtizanės Afrodizijos organizuotas amoralias linksmybes ir vulgarius pobūvius. Dėl to Agota buvo žiauriai kankinama ir galiausiai sudeginta, nesudegė tik jos tuo metu dėvėtas nuometas.
Lygiai po metų, 252 m., išsiveržė ugnikalnis Etna. Žmonės tai palaikė bausme už Agotos nukankinimą, daugelis bėgo prie jos kapo, paėmę stebuklingą nuometą nešė jį prie įkaitusios lavos, kuri liovėsi veržtis. Nuo tada šv. Agota tapo ne vien Katanijos globėja, bet ir gelbėtoja nuo ugnikalnių išsiveržimų, o vėliau - ir nuo gaisrų.
Duona: Vienas seniausių valgių
Duona apskritai yra vienas iš seniausių žmonių valgių, pradėtų vartoti augalinio maisto rinkimo laikais, kai žmonės dar nemokėjo dirbti žemės. Žinoma, kad raugintą duoną kinai vartojo jau III, egiptiečiai - II tūkstantmetyje pr. m. e. Lietuvoje seniausia duona (o jos archeologams rasti sekasi nedažnai), tiksliau suanglėjusių gabalų, drauge su grūdais rasta Gabrieliškių-Naukaimio piliakalnyje (Raseinių r., II-III a.). Iš tų gabalėlių matyti, kad to meto duona buvo dviejų rūšių: rauginta ir nerauginta. Abiejų rūšių duonoje rasta miežių ir sorų priemaišų.
Nederliaus metais mūsų protėviai valgė bėralinę (nevėtytų rugių) duoną, kurią valstiečiai kepė jau baudžiavos laikais (XVI a.). Kasdienę duoną kepė iš rugių miltų, o šventinę - iš pagirnių miltų, arba iš maltų malūne, sumaišytų su valcuotais. Tokią duoną dar vadindavo pusragaišiu. Pavasario šventėms kepdavo tokią pačią kaip ir žiemos šventėms, bet į tešlą dėdavo išplaktų kiaušinių.
Dabartinėje juodoje viso grūdo ruginėje duonoje yra riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, baltymų, cukrų, druskos, skaidulinių medžiagų.
Tautinio paveldo duona
Nerijus Kriaučiūnas, Ukmergės r., Mikėnų kaime, kepa tautinio paveldo ruginę duoną. Ji - iš ekologiškų ūkyje užaugintų senųjų veislių rugių, be pridėtinio cukraus ir priedų, kildinta raugu mediniuose kubiluose, rankomis minkyta ir apglostyta, kepta malkomis kūrenamoje krosnyje. Pats Nerijus su žmona Ugne ir ūkininkauja. Jų ūkis mišrus, ekologinis.
Derliaus šventės Lietuvoje
Jau ne vienerius metus, besibaigiant spaliui, mūsų rajono žemdirbiai susirenka į būrį, kad pasidžiaugtų derliumi, aptartų kilusius sunkumus, pabendrautų ir gražiausiai besitvarkančiuosius apdovanotų.
Ruduo - dėkingas laikas padėkoti už derlių, susitikti vieniems su kitais, pasidalinti duona, mintimis, geru žodžiu, skambia daina. Vyko žemdirbių šventė, kur svarbiausias dėmėsys buvo skirtas Stakliškių seniūnijos ūkininkams. Žemdirbius pagerbti atvyko rajono vadovai ir kiti garbūs svečiai.
Savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas pagerbė darbščiausius ūkininkus, įteikdamas Prienų rajono savivaldybės mero padėkos raštus. Per žemdirbių šventę buvo pagerbti ir pačių gražiausių sodybų šeimininkai. Jiems padėkos žodžius ir dovanas įteikė Stakliškių seniūno pavaduotoja, pavaduojanti seniūną Nijolė Ivanovienė. Padėkos įteiktos:
- Palmirai ir Romui Kukliams, gyv. Pieštuvėnų k.
- Romai ir Antanui Grinkevičiams, gyv. Žalioji g. 16, Stakliškių k.
- Linai ir Juozui Vislavičiams, gyv. Liepų g. 19. Vyšniūnų k.
- Nijolei Ruočkuvienei, gyv. Beržų g. 1, Stakliškių k.
- Reginai ir Tautvydui Gelžiniams, gyv. Gelužio g. 40, Užukalnio k.
- Reginai ir Gintarui Jurčiukoniams, gyv. Kalvių g. 23, Alšininkų k.
- Neringai ir Vygintui Zmejauskams, Alšios g.
Telšių r. ūkininkų sąjunga konkurso „Metų ūkis“ šventinį renginį organizavo jau 28-tą kartą.Šventindamas duonos kepalą, Viešvienų klebonas Romas Gečas sakė: „Daugelis iš jūsų prieš tris dešimtmečius žengėte pirmuosius ūkio kūrimo žingsnius. Kiekvienas galėtumėte papasakoti daugybę istorijų, kaip kūrėte savo ūkį, kaip puoselėjote laukus, kad jūsų darbo vaisiai atsispindėtų duonos kepale. Šis duonos kepalas primena kiekvieno jūsų namus. Tegul Dievo palaima lydi kiekvieno šio krašto žemdirbio darbą ateityje“.Ūkininkų darbais džiaugėsi Telšių savivaldybės meras Kęstutis Gusarovas. „Dėkoju jums už meilę savo kraštui, jo puoselėjimą. Džiaugiuosi, kad yra jaunų žmonių, kurie pasuko ūkininkavimo keliu“, - ūkininkams linkėdamas kantrybės ir susitelkimo, sakė jis.Padėkos žodžius už darbštumą, nuoširdų triūsą, kantrybę, meilę žemei, kurioje gyvena ir dirba, išsakė, neprarasti optimizmo, bendrystės linkėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Marijus Kaktys, Telšių r. ūkininkų sąjungos pirmininkė Zita Dargienė, Lietuvos Respublikos Seimo narys Valentinas Bukauskas, Telšių r. savivaldybės vicemeras Mantas Serva, Europos parlamentaro Broniaus Ropės padėjėja Daiva Puplauskienė, generalinės renginio rėmėjos - kredito unijos „Germanto lobis“ valdybos pirmininkas Vytautas Barsteiga, Telšių r. savivaldybės Kaimo plėtros skyriaus vedėja Vilma Lukoševičienė. Dauguma kalbėjusių akcentavo, kad džiugina jaunų žmonių pasirinkimas ūkininkauti, plėtra ir naujovės, diegiamos ūkiuose. Telšių r. ūkininkų sąjungos pirmininkė Z. Dargienė subūrusi komandą ir rėmėjus, pasistengė, kad šventė būtų ypatinga.
Konkurso „Metų ūkis“ tikslas - išrinkti geriausius ūkius ir paskatinti kitus ūkininkus imtis pažangaus ūkininkavimo, siekti efektyvumo. Taip pat tai ir galimybė artimiau susipažinti su žmonėmis, kurie yra arčiau žemės, daugiau išgirsti apie jų rūpesčius ir džiaugsmus. Šiais metais ūkių vertinimo komisijoje darbavosi Telšių r. ūkininkų sąjungos pirmininkė Z. Dargienė, Telšių r. savivaldybės vicemeras M. Serva, kredito unijos „Germanto lobis“ valdybos pirmininkas V. Barsteiga, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Telšių r. biuro vadovė Rima Skiotienė, Telšių r. savivaldybės Kaimo plėtros skyriaus vedėja Vilma Lukoševičienė ir praėjusiais metais šiame konkurse I vietą laimėję Andrius ir Rasa Akučkai.
I vietą laimėjusieji ūkininkai Andrius ir Ramunė Domarkai iš Degaičių seniūnijos apdovanoti už entuziazmą ir kūrybiškumą plėtojant įvairiapusišką ekologinį gyvulininkystės ūkį. Pagal Jaunojo ūkininko programą 2004 m. pradėję ūkininkauti nuo 20, Andrius ir RamunėDomarkai dabar dirba apie 278 ha, laiko apie 120 galvijų iš kurių 40 melžiamų karvių. Ūkyje auginamos avižos, rugiai, kviečiai, miežiai, rapsai, kvietrugiai. Ūkininkai dalyvauja paramos programoje „Investicijos į žemės ūkio valdas“, planuoja praplėsti fermą, atnaujinti melžimo įrangą.Viešvėnų seniūnijoje ūkininkaujantiems Palmirai ir Jonui Šilingiams už ilgametį triūsą, sėkmingą ūkinę veiklą kelių kartų šeimos ūkyje atiteko II vieta. Jų ūkis ekologinis gyvulininkystės. Ūkininkaujantys nuo 2002 m., jie plečia ne tik dirbamos žemės plotą - pastatyti grūdų bokštai, silosinės, praplėsta galvijų ferma, planuojama investicija į melžimo aikštelės atnaujinimą. Kartu su tėvais ūkininkauja dukra, sūnus, žentas. Ūkininkai dalyvauja programoje „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Dirbama apie 300 ha, pusę ploto sudaro pievos, o apie 150 ha sėjami grūdiniai augalai. Laikoma apie 140 galvijų, iš kurių 53 melžiamos karvės.Albinas ir Virginija Butikiai iš Luokės seniūnijos džiaugėsi III vieta, skirta už stabiliai tvarkomos sodybos erdvę ir draugišką požiūrį į gamtą. Ūkininkaujantys jau daugiau kaip 30 m., ūkininkai dirba 130 ha žemės. Ūkis mišrus. Auginami grūdiniai augalai, 40-ies galvijų bandoje yra 23 melžiamos karvės. Ūkis po truputį plečiamas, puoselėjama sodyba.
Šventės metu padėkota visiems kitiems ūkininkams, dalyvavusiems konkurso „Metų ūkis“ atrankoje. Už tvarkomas sodybos erdves, pasirinkimą kurtis ir dirbti kaime dėkota Almai Žilevičienei, jos dukrai Aušrai Kesminienei, taip pat Martynui ir Simonai Mažeikiams, už optimizmą ir svarbų ūkio proveržį - Tomui ir Dovilei Radeckiams, už išskirtinumą sėkmingai plėtojant didžiausią šilauogyną Lietuvoje - UAB „Blueberry Baltic“, už meilę ir prieraišumą savo augintiniams gyvulininkystės ūkyje karves, žąsis, vištas ir kiaules auginantiems Svetlanai ir Valdui Burbams. Andriui ir Mildai Papinigiams, auginantiems šilauoges ir aktinidijas, dėkota už netradicinės žemės ūkio šakos vystymą, o Birutei Šepikienei, šeimos ūkyje auginančiai braškes, už idėjos turėjimą ir jos įgyvendinimo siekį.
„Dar pamenu, kai močiutė mokė pabučiuoti duoną, jai nukritus ant žemės. Ant scenos esanti duona nuėjo ilgą kelią, kol čia atsirado. Visą kelią lydėjo jūsų sunkus darbas. Ne tik už ją, ir už visas kitas gėrybes, kurios atsiranda ant mūsų kasdienio stalo, norėjosi šį vakarą jums padėkoti. Auginkite, aukite ir būkite. Skleiskite gerą žinią apie savo rajoną“, - tokiais žodžiais šventinį renginį vainikavo jo vedėja Agnė Miliauskienė.