Romualdas Granauskas (g. 1939 m. balandžio 18 d.) - lietuvių rašytojas, kurio kūryba apima apsakymus, apysakas ir esė. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m.
Kūrybos bruožai
R.Granauskas - lietuvių rašytojas, kurio svarbiausias meninio pasaulio objektas - Lietuvos kaimas. Jis vaizdavo senojo kaimo irimą, tradicijų, vertybių nykimą pokario metais. Pagal tematiką Romuoaldas Granauskas - tradiciškiausias rašytojas. Jo kūriniuose atskiriami jauno ir seno žmogaus pasauliai.
Rinkiniuose „Medžių viršūnės” (1969 m.), „Duonos valgytojai” (1975 m.) kalba apie išeinančią senąją žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralinį kodeksą.
Tačiau kūrėjas kalba ne tik apie tai, kas nyksta kaime negrįžtamai, prie ko daugiau nebus prisiliesta, bet ir apie tai, kodėl šiuolaikinis žmogus dvasiškai serga, kodėl nejaučia harmonijos su gamtos pasauliu, kodėl daiktai jam tėra tik materijos išraiška, o darbas - priemonė įgyti tuos daiktus.
Apysaka "Gyvenimas po klevu"
Bene svarbiausias R. Granausko kūrinys buvo apysaka „Gyvenimas po klevu” (1988 m.), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį.
Gyvenimo kelias
„Turėdamas gražaus laiko, mokiau save išminties, taip pat nuoširdumo ir teisybės. Sukūrė šeimą, turėjo dvi dukras: Gintarę ir Ingą.
Kai gimė antroji dukra, R.Granauskas mokėsi Klaipėdos jūreivystės mokykloje (laivo mechaniku). Sužinojęs apie dukters gimimą, prašė leisti aplankyti artimųjų. Negavęs leidimo pėsčias parėjo iš Klaipėdos į Mosėdį. Per naktį sukorė apie 60 km.
Mosėdyje, kuriame dirbo matematikos mokytoju, prasidėjo rimtas kūrybinis darbas: naktimis rašomi kūriniai. Po kurio laiko rašytojas atvyksta į Kauną. Bet nėra kur gyventi - ne tik šeimai, bet ir jam vienam. O šeimą reikia žūtbūt surinkti į vieną vietą, nes vaikai, išdalyti giminaičiams, auga atskirai.
Ryžtasi įsikurti Vilniuje, nors neturi nei darbo, nei būsto. Pradžia labai sunki. Žmona su dukromis prisiglaudžia pas draugę. Ir tik 1973 m., jau įstojęs į Rašytojų sąjungą, Granauskas gauna butą Smėlio gatvėje, kur pagaliau apsigyvena visa šeima.
Vilnius - paskutinė rašytojo stotelė, kur jis sakosi apsistojęs visam gyvenimui, nes daugiau nebėra kur bėgti. Sovietmečio Vilnius nebuvo itin draugiškas neramiam žemaičiui. Ne vieną kartą prievarta, tiesiog iš gatvės, gabentas į psichiatrinę ligoninę, po gerą mėnesį atitinkamai „gydytas“, kad praeitų noras viešose vietose, gurkšnojant vynelį, nederamai kalbėti, demonstruoti savo politinį nesąmoningumą, t.y. nelojalumą sovietinei valdžiai.
Rašytojas taip ir neprisitaikė, neparašė nė vieno žodžio, palaikančio socializmą. Yra prasitaręs, kad, pritrūkęs pinigų cigaretėms, jis nesigėdytų pasilenkti gatvėje prie numestos nuorūkos, bet niekados nesutiktų tarnauti okupantams, skleisti jų propagandą.
Vilniuje rašytojas nesijaučia visai prigijęs, miestą sunku „užgyventi“, prisijaukinti kaip namus, nes tik gimtinė atpažįsta, palaiko savą. Internetiniame Žemaičių rašytojų puslapyje, kur pateikti Granausko atsakymai žemaičių tarme, galima rasti jo skaudų prisipažinimą: „Niekur žmogus nesijauti toks vienišas, kaip mieste“.
Jo dvasios namai - gimtosios Žemaitijos kalneliai, jos medžiai, jos vandenys, jos dubenėtieji akmenys, jos sodybos ir svarbiausia - jos žmonių kalba, kurioje užkoduota visa jo genties praeitis; o ir jame pačiame ji užkoduota. Mirė 2014 m. spalio 28 d. Vilniuje.
Novelės "Duonos valgytojai" analizė
Novelė „Duonos valgytojai“ - skaudus ir talpus pasakojimas, iškeliantis ilgaamžę senųjų patirtį, išmintį ir liūdesį, jaunųjų beviltišką egzistavimą bei suritualintos tikrovės pasiilgimą. Apsakyme „Duonos valgytojai“ rašytojas vaizduoja ne tik kartų konfliktą, bet labai subtiliai, jautriai atskleidžia gražų senųjų gyvenimą, pagrįstą tradicija, tikėjimu, šventumu.
Susitelkimas, ramybė, ateinanti iš pasąmonės, iš tvirto žinojimo, kad taip turi būti, lydi senosios R.Granausko kartos atstovų veiksmus. Šiais laikais kito žmogaus dvasios nujautimas, įsiklausymas į ją, vienas kito supratimas be žodžių dažnai pragmatikai žiūrinčiam, hedonistiškai gyvenančiam žmogui atrodo juokingas, nieko vertas.
Ištraukos analizė
Ištrauka pradedama tiesioginės kalbos sakiniu. Tai senojo Rimkaus kreipimasis į žmoną, kurią jis vadina motina. Tai vienintelis ištraukos sakinys, baigiamas šauktuku: išreiškiamas tyras džiaugsmas, kad jau renkasi svečiai, artėja šventė. Kreipinys „motina“ atveria šio žodžio prasmę: motina - kaip gyvybės davėja, kaip žemė maitintoja.
Žodis „motina“ yra šventas. Šventumo motyvas atsiskleidia visoje ištraukoje.
Pabaigos analizė
Novelės „Duonos valgytojai“ pabaiga - duonos valgymo ritualo aprašymas. Senieji Rimkai ir jų kaimynai iš lėto, ramiai „paima po riekę ir artina prie veido, traukdami giliai į save visaapimantį duonos kvapą“.
Tai atskleidžia, jog šis duonos valgymas nėra eilinis, veiksmai yra kupini rimties, pagarbos, tai ritualas, kurio kiekviena dalis turi savo simbolinę prasmę. Kaimynai valgo duoną ir užsigeria ją pienu. Šie du maisto produktai tampa vyriškojo ir moteriškojo pradų simboliais, kurie abu iškilmingai susijungia valgymo rituale.
Analizuojamas sakinys yra paskutinėje novelės pastraipoje ir eina po kulminacinio kūrinio epizodo, vaizduojančio sakralinį duonos valgymą. Sakinio tema - vyro ir moters pasaulėžiūra bei pasaulėjauta, paskirtis mūsų kultūroje.
Trumpas tekstas susideda iš dviejų dalių, sintaksiškai atskirtų kabliataškiu. Pirmoji atskleižia vyro, o antroji - pagrindinius moters gyvenimo, pasaulėjautos bei pasaulėžiūros ženklus. Susijungusios šios dvi dalys tampa vienuma, kuri rodo skirtumus tarp vyro ir moters, tačiau nepaneigia to, kad jie negali būti atskirti vienas nuo kito, nes gyvenimas prasideda ir yra gyvas iš dviejų: iš moters ir vyro.
Iš dviejų sąjungos, santarvės. Iš tikrųjų gyvenimas skirtas dviem. Tik iš dviejų gali prasidėti gyvybė, o gyvenimas taip prasmingas. Žmogus turi kažkuo dalytis savo egzistencijos vaisiais, ir nesvarbu, ar tai gėris, ar blogis, laimė ar skausmas. Vienas žmogus negali tapti priemone tęstinumui.
Į sakinio centrą iškeliamas ne žmogus, o daiktai - duona, pienas. Žmogus tarsi užgožiamas, atstumiamas į antrą planą. Iškeliami daiktai jau pasižymi ne fizinėmis, o maginėmis reikšmėmis bei galiomis, jie suriša šiapus ir anapus. Pirmoje sakinio dalyje duona siejama su vyriškąja energija, o antros dalies pradžioje pavartotas daiktavardis pienas virsta moteriškumo simboliu.
Taip yra todėl, kad duona - tai ne tik pragyvenimo šaltinis, maistas, stiprinantis fizinį kūną, tenkinantis biologinį poreikį, bet ir simbolinis kultūros vaizdinys, sietinas su sielos stiprybe, ženklinantis peną ir artumą su protėviais, Dievu.