Romualdas Granauskas savo kūriniuose aprašo senojo Lietuvos kaimo žmones, jų papročius, buitį. Jis - lietuvių prozininkas, dramaturgas, eseistas, rašęs apie kaimo žmonių gyvenimą, nenutrūkstamais ryšiais susietą su gamtos ritmu.
Rašytojas vaizdavo senojo kaimo irimą, tradicijų, vertybių nykimą pokario metais. Apsakyme „Duonos valgytojai“ rašytojas vaizduoja ne tik kartų konfliktą, bet labai subtiliai, jautriai atskleidžia gražų senųjų gyvenimą, pagrįstą tradicija, tikėjimu, šventumu. Pagal tematiką Romuoaldas Granauskas - tradiciškiausias rašytojas. Jo kūriniuose atskiriami jauno ir seno žmogaus pasauliai.
Rinkiniuose „Medžių viršūnės” (1969 m.), „Duonos valgytojai” (1975 m.) kalba apie išeinančią senąją žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralinį kodeksą.
Novelėje „Duonos valgytojai“ - skaudus ir talpus pasakojimas, iškeliantis ilgaamžę senųjų patirtį, išmintį ir liūdesį, jaunųjų beviltišką egzistavimą bei suritualintos tikrovės pasiilgimą. Novelėje "Duonos valgytojai" rašytojas pasakoja apie duonos kepino ritualą.
Ištrauka pradedama tiesioginės kalbos sakiniu. Tai senojo Rimkaus kreipimasis į žmoną, kurią jis vadina motina. Tai vienintelis ištraukos sakinys, baigiamas šauktuku: išreiškiamas tyras džiaugsmas, kad jau renkasi svečiai, artėja šventė. Kreipinys „motina“ atveria šio žodžio prasmę: motina - kaip gyvybės davėja, kaip žemė maitintoja. Žodis „motina“ yra šventas. Šventumo motyvas atsiskleidia visoje ištraukoje.
Novelės "Duonos Valgytojai" Ištraukos Analizė
Šioje ištraukoje rašoma: kaip ateina kaimynai į svečius, kaip ruošiamasi valgyti duoną.
Novelės „Duonos valgytojai“ pabaiga - duonos valgymo ritualo aprašymas. Senieji Rimkai ir jų kaimynai iš lėto, ramiai „paima po riekę ir artina prie veido, traukdami giliai į save visaapimantį duonos kvapą“.
Tai atskleidžia, jog šis duonos valgymas nėra eilinis, veiksmai yra kupini rimties, pagarbos, tai ritualas, kurio kiekviena dalis turi savo simbolinę prasmę. Susitelkimas, ramybė, ateinanti iš pasąmonės, iš tvirto žinojimo, kad taip turi būti, lydi senosios R.Granausko kartos atstovų veiksmus.
Kaimynai valgo duoną ir užsigeria ją pienu. Šie du maisto produktai tampa vyriškojo ir moteriškojo pradų simboliais, kurie abu iškilmingai susijungia valgymo rituale. Analizuojamas sakinys yra paskutinėje novelės pastraipoje ir eina po kulminacinio kūrinio epizodo, vaizduojančio sakralinį duonos valgymą.
Sakinius c e n t r ą i š k e l i a m a s ne ž m o g u s, o d a i k t a i - duona, pienas. Žmogus tarsi užgožiamas, atstumiamas į antrą planą. Iškeliami daiktai jau pasižymi ne fizinėmis, o maginėmis reikšmėmis bei galiomis, jie suriša šiapus ir anapus.
Pirmoje sakinio dalyje duona siejama su vyriškąja energija, o antros dalies pradžioje pavartotas daiktavardis pienas virsta moteriškumo simboliu. Taip yra todėl, kad duona - tai ne tik pragyvenimo šaltinis, maistas, stiprinantis fizinį kūną, tenkinantis biologinį poreikį, bet ir simbolinis kultūros vaizdinys, sietinas su sielos stiprybe, ženklinantis peną ir artumą su protėviais, Dievu.
Sakinio tema - v y r o ir m o t e r s p a s a u l ė ž i ū r a bei p a s a u l ė j a u t a, p a s k i r t i s m ū s ų k u l t ū r o j e. Trumpas tekstas susideda iš dviejų dalių, sintaksiškai atskirtų kabliataškiu. Pirmoji atskleižia vyro, o antroji - pagrindinius moters gyvenimo, pasaulėjautos bei pasaulėžiūros ženklus.
Susijungusios šios dvi dalys tampa vienuma, kuri rodo skirtumus tarp vyro ir moters, tačiau nepaneigia to, kad jie negali būti atskirti vienas nuo kito, nes gyvenimas prasideda ir yra gyvas iš dviejų: iš moters ir vyro. Iš dviejų sąjungos, santarvės. Iš tikrųjų gyvenimas skirtas dviem. Tik iš dviejų gali prasidėti gyvybė, o gyvenimas taip prasmingas. Žmogus turi kažkuo dalytis savo egzistencijos vaisiais, ir nesvarbu, ar tai gėris, ar blogis, laimė ar skausmas. Vienas žmogus negali tapti priemone tęstinumui.
Šiais laikais kito žmogaus dvasios nujautimas, įsiklausymas į ją, vienas kito supratimas be žodžių dažnai pragmatikai žiūrinčiam, hedonistiškai gyvenančiam žmogui atrodo juokingas, nieko vertas.