Materialinės gėrybės nepripildo gyvenimo, tai gali tik meilė, pažymėjo popiežius Pranciškus. Jis dalijosi mintimis apie Jėzaus pastabų šio sekmadienio Mišių Evangelijos skaitinyje reikšmę.
Jėzus - Gyvoji Duona
Pas Jėzų susirinkusi minia norėjo dar vieno duonos padauginimo stebuklo, tačiau Jėzus jiems paaiškino, kad jis yra gyvoji duona, kuri nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.
Minia sočiai pavalgė dalydamasi tuo, ką atnešė vaikas. Tai buvo ženklas, kad, jei kiekvienas dalysis su kitais tuo, ką turi, su Dievo pagalba, net ir turint nedaug, visi galės kažkiek turėti. Tačiau minia nesuprato. Jiems atrodė, kad Jėzus yra magas, todėl sugrįžo tikėdamiesi, kad jis dar kartą pakartos stebuklą. Jie nepastebėjo, kad šis stebuklas buvo tik įrankis, per kurį Tėvas, juos pasotindamas, atskleidė kažką labai svarbaus, t. y. nesibaigiančio gyvenimo kelią ir skonį duonos, kuri pasotina be ribų: tikrąją duona, kuri yra Jėzus, jo mylimas Sūnus, tapęs žmogumi, atėjęs, kad pasidalytų mūsų neturtu, kad per jį nuvestų mus iki bendrystės su Dievu ir broliais džiaugsmo pilnatvės.
Materialinės gėrybės nepripildo gyvenimo, tai gali tik meilė. O kad meilė pripildytų gyvenimą reikia eiti meilės keliu, kuriame nieko nepasilaikoma sau, o viskuo dalijamasi - meile, kuri viskuo dalijasi, - sakė popiežius Pranciškus.
Ar ne taip yra šeimose, klausė Šventasis Tėvas, kalbėdamas apie tėvus, kurie vargsta visą gyvenimą, kad užaugintų gerus vaikus ir paliktų ką nors jų ateičiai. Labai gražu, kai vaikai tai supranta, yra dėkingi ir tampa solidarūs kaip broliai. Kita vertus, liūdna, kai jie ginčijasi dėl palikimo ir galbūt metų metus nebesišneka.
Brangiausias tėvo ir motinos palikimas būna ne jų paliekamas pinigas, o meilė, kai jie savo vaikams dovanoja visa, ką turi, - būtent taip, kaip daro Dievas su mumis, - ir pamoko mus, kaip reikia mylėti, pažymėjo Pranciškus melsdamas, kad Marija, padovanojusi visą savo gyvenimą Jėzui, išmokytų mus, kaip kiekvieną dalyką paversti meilės įrankiu.Jėzus pats sakė:
- "Aš esu gyvenimo duona!"
- "Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos-gyvens per amžius."
- "Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!"
Gyvoji Duona Jono Evangelijoje
Trečią Velykų savaitę pamažu skaitome ilgą Jėzaus mokymą apie gyvybės duoną. Evangelisto Jono evangelijoje aprašytas mokymas vyksta Kafarnaumo miestelyje, Galilėjos ežero pakrantėje. Buvo pavasaris. Artėjo žydų Velykų šventės. Žmonių minios ieško Jėzaus, nes dieną prieš tai įvyko nuostabus dalykas: Jėzus su penkiais kepaliukais miežinės duonos ir dviem žuvimis pamaitino didelę gausybę žmonių.
Tačiau Jėzus tuo nesitenkina ir žmogaus poreikių neapriboja vien žemiška duona, kūniškais poreikiais, nes „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (plg. Mt 4, 4). Žydai, išgirdę, kad Jėzus save vadina duona, nužengusia iš dangaus, ir kad jis siūlo valgyti jo kūną ir kraują, ima ginčytis: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ Jėzaus atsakymas ir vėl apstulbina: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus“ (Jn 6, 51). Apie kokią duoną kalbama? Jėzus mums kalba apie „Dievo duoną, [kuri] nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.
Tai ne paprasta, kasdienė duona, bet Dievo duona. Dar daugiau: ši duona yra amžinasis Dievo žodis, nužengiantis iš dangaus ir ateinantis pas žmones. Ši duona teikianti gyvybę, tai pats Jėzus. Trokšdamas dalytis savo paties gyvenimu, kiekvienam, kas jį tiki, jis dovanoja save patį. Jėzus mus kviečia ne tik priimti jį duonos pavidalu, bet ir valgyti ją. „Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius“ (58b). Kaip galima maitintis Dievu, juo gyventi? Kaip jis gali tapti mūsų gyvenimo duona?
Prieš tapdamas Duona ir prabildamas į mus žmogiškais žodžiais, Dievo Žodis pirma prisiima žmogaus kūną. Dievas tampa vienu mūsų, jis tampa regimas, prieinamas, bet kartu silpnas ir pažeidžiamas. Jėzus tampa žmogumi, idant save atiduotų ir savo auka pakeistų Senojo Testamento aukas. Tačiau tapti žmogumi nepakanka, būtinas dar vienas žingsnis: Jėzus net tik Dievo Žodis, apšviečiantis žmonių širdis ir protus. Jis - Žodis, tapęs kūnu, trokštantis atiduoti jiems visą save. Graikiškas žodis sarx, į lietuvių kalbą verčiamas kaip „kūnas“, biblinėje kalboje reiškia ne vien kūnišką žmogaus dalį, bet žmogų kaip visumą. Kai Jėzus sako, kad jis duoda savo kūną už pasaulio gyvybę, tai reiškia, kad jis aukoja visą save. Kas trokšta gyventi, turi jos valgyti. Ši iš dangaus nužengusi duona ne tik pasotina kūną, bet ją valgančiajam suteikia gyvenimo pilnatvę, tai yra amžinąjį gyvenimą.
Jono evangelijoje amžinasis gyvenimas yra ne tik gyvenimas po mirties, ne vien tai, kas siektina ateityje (paskutiniąją dieną), bet pirmiausia tai, kas jau dabar dovanojama tikinčiajam. Amžinasis gyvenimas - tai gyvenimas vienybėje su Kristumi jau šioje žemėje. Kita vertus, amžinasis gyvenimas yra susijęs su gyvenimo duona. Tas, kuris tiki, ir tas, kuris valgo šią duoną, turi amžinąjį gyvenimą. Koks nuostabus pažadas ir viltis: gyventi amžinai mylinčioje Dievo širdyje. Žinoma, galime pasotinti savo kūną duona, galime pasotinti savo protą kieno nors mintimis, bet Jėzus kviečia mus pasisotinti jo dievišku asmeniu. Maitindamiesi žemiškąja duona mes ją perkeičiame. Ji tiesiog tampa mūsų kūno dalimi. O štai dangiškoji duona mus pačius perkeičia į tai, kas yra ji. O ji yra gyvasis Dievas.
Kitaip tariant, maitindamiesi dangiškąja duona, mes nenutraukiame Dievo žemyn paversdami jį savo kūnu. Atvirkščiai, esame pakeliami prie jo, sudievinami. Kai maitinamės dangiškąja duona, jau šiame gyvenime prasideda galutinis mūsų prigimties perkeitimas. Kiekvienas žmogaus alkis galiausiai yra Dievo alkis, nes mūsų prigimtis trokšta būties pilnatvės atbaigimo, kurį dangaus duona mums teikia jau šiame gyvenime. Esame gyvi tiek, kiek maitinamės dangaus duona, sulig Jėzaus žodžiais: „Aš esu gyvenimo duona, nužengusi iš dangaus.
Kad galėtume gyventi ir augti Dievo dvasioje, mums reikalingas maistas. Eucharistijoje Jėzus dovanoja mums ypatingo maisto, teikiančio gyvenimo pilnatvę. Eucharistijoje Jėzus dovanoja ne ką nors, bet save. Dovanodamas save, jis dovanoja mums Dievą. Jis dovanoja gyvenimą, amžinąjį gyvenimą.
Duona ir Vynas: Eucharistijos Simboliai
Toliau skaitome Jono evangelijos 6 skyrių. Iki tol girdėjome Jėzų kalbant apie duoną, nužengusią iš aukštybių. Dabar atsiranda nauja detalė: prie Jėzaus kūno, dovanojamo duonos pavidalu, pridedama vyno, kuris per šv. Mišias virsta jo krauju, dovana. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 54-56). Tokia ištarme mokymas apie Eucharistiją pasiekia savo pilnatvę.
Kodėl Jėzus savo eucharistiniu krauju pasirinko vyną? Ar todėl, kad raudono vyno spalva panaši į raudoną kraują? Ką reiškia žmonėms vynas? Duona nurodo paprasto kasdienio gyvenimo kuklumą, o vynas - džiaugsmo šventę. Vynas skirtas ne vien gerti, bet ir pasakyti tostą. Duona - būtinybė, Jėzus padaugina duonos alkstančiai miniai (Jn 6, 11-13), o vynas yra malonumas, todėl Kanoje jis padaugina vyno, kad vestuvių svečiai nepristigtų džiaugsmo (Jn 2, 6-10). Biblija sako, kad vynas linksmina žmogaus širdį, o duona stiprina gyvastį (Ps 104, 15).
Jei Jėzus būtų pasirinkęs Eucharistijai duoną ir vandenį, tai būtų įkūnijęs vien tik skausmo, kasdienės rutinos pašventinimą (išties duona ir vanduo yra pasninko ir atgailos sinonimai). Pasirinkdamas vyną, jis norėjo parodyti džiaugsmo, už kurį dėkojama (gr. „eucharistia“) Dievui, svarbą žmogaus gyvenime. Dievo buvimas ir žvilgsnis neaptemdo mūsų dorų pasilinksminimų, bet priešingai - sustiprina.
Be to, vynas leidžia šiek tiek nujausti galutinę Dievo ir žmonijos šventę, į kurią krypsta Izraelio lūkesčiai: „Galybių Viešpats surengs šiame kalne [Sionas, arba Jeruzalė, dangiškosios Jeruzalės simbolis] visoms tautoms [...] puotą su rinktiniais vynais, [...] grynais, geriausiais vynais“ (Iz 25, 6); „Tikrai ateis dienos, [...] kai kalnai lašės saldžiu vynu ir visoms tautoms jis tekės“ (Am 9, 13).
Ieškojimo Motyvacija
Po stebuklingo duonos padauginimo (plg. Jn 6, 11) Jėzus pasitraukia pats vienas į kalną, nes žmonės ruošėsi jį paskelbti karaliumi (plg. Jn 6, 15). Tačiau minia taip lengvai nenusileidžia - lieka toje dykvietėje iki kitos dienos, nes yra įsitikinusi, jog Jėzus neišvyko iš tos vietovės. Vis dėlto dabar, išaušus rytui, Jėzaus nebegalima surasti; nebėra ir mokinių, tačiau jie bent jau buvo pastebėti, kad išplaukia be Mokytojo (plg. Jn 6, 22). Jėzus pasitraukia nuo minios nesuvokiamu būdu. Atplaukus kelioms valtims iš Tiberiados, kyla mintis jo ieškoti Kafarnaume (plg. Jn 6, 23).
Iš tiesų ten jis pagaliau surandamas ir pirmasis klausimas, kuriuo jis prakalbinamas, išduoda juos pačius - atskleidžia jų smalsumą: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ (Jn 6, 25). Taip, jie jo ieško, tačiau ne tam, kad suprastų jo slėpinį, bet norėdami turėti jį prie savęs ir nestokoti veltui dalijamos duonos.Minios smalsumas nėra patenkinamas: Jėzaus atsakymas paaiškina žodžio „ieškoti“ prasmę. Jis kviečia žmogų būti nuoširdų su pačiu savimi. Būna įvairių ieškojimo priežasčių, bet jos gali būti klaidingos.
Viešpaties ieško pirmieji du mokiniai (plg. Jn 1, 38), taip pat Magdalena (plg. Jn 20, 15), jų ieškojimas nuoširdus. Jo ieškojo ir Nikodemas (plg. Jn 3, 1); tik nežinia, ar tai buvo tikėjimo poreikis, ar tik savo kultūrinio išsilavinimo kėlimas. Per Palapinių šventę žydai jo ieškojo smalsumo skatinami: „O kur tasai?” (Jn 7, 11). Tad mus gelbsti ne tiek Dievo ieškojimas, kiek šios paieškos motyvacija: kodėl ieškau? Ko noriu iš jo? Ko tikiuosi iš susitikimo su juo? „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27). Nuoširdaus tikėjimo atrastas Kristaus slėpinys tampa maistu, gyvenimo prasme.
Minia neatlyžta: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Čia pavartotas graikiškas žodis ergazesthai reiškia „pelnyti darbu“. Klausimas atskleidžia judėjišką mentalitetą, susietą su darbų verte. Klausytojai pasirengę dirbti, veikti, daryti „darbus“, kad gautų šios duonos. Tačiau jos negalima „pelnyti“ žmogaus darbu, savo pastangomis. Ji gali mums tekti tik kaip Dievo dovana, Dievo darbas. Todėl Jėzus pasipriešina šiam mąstymui ir pateikia Dievo Karalystei paveldėti vieną būtiną darbą: tikėti į jį, Jėzų Kristų.
Šiame dialoge glūdi visa apaštalo Pauliaus teologija: Įstatymo darbais Dievo akivaizdoje nė vienas žmogus negali būti nuteisintas (plg. Rom 3, 20); išties esame nuteisinami ne darbais, bet vien tikėjimu į Jėzų Kristų (plg. Rom 3, 27-28; Gal 2, 16; 3, 5). To, kas aukščiausia ir tikriausia, negalime pasiekti savo išgalėmis; turime leistis apdovanojami ir įsitraukti į to, kas dovanota, dinamiką. Pirmutinis darbas yra tikėti į Tėvo siųstąjį Jėzų Kristų, kuris trokšta mumyse tapti meile, ir tik po to seka kiti geri darbai. Tikėjimu priėmę šią Tėvo dovaną, tampame gebantys atlikti kažką gero.
Prisiminkime palyginimą apie paslėptą lobį: žmogus pirmiau atrado paslėptą lobį dirvoje ir tik tada viską pardavė (plg. Mt 13, 44), taip sakant, tik atradęs meilę Kristuje, sugebėjo kažko atsisakyti dėl Dievo Karalystės, išsilaisvinti iš senojo, nuodėmingo žmogaus. Tik susitikę asmeniškai Viešpatį Jėzų, esame perkeičiami ir su meile bei džiaugsmu gyvename pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Šis susitikimas įvyksta tikėjimo dėka, kreipiant savo gyvenimą į Jėzų Kristų. Žinoma, čia kalbama apie gyvą tikėjimą, kuris kuria meilę Dievui ir artimui, ugdo mūsų gyvenimą pagal evangelines vertybes. Taigi darbas, kurį turime atlikti šiame gyvenime ir kuris įprasmina mūsų visas kitas veiklas bei pasotina mūsų giliausius troškimus, yra tikėjimas į Jėzų Kristų, Tėvo siųstąjį.
Toliau Jėzaus klausytojai prašo ženklo: kaip Viešpats buvo davęs maną, savo buvimo tautoje ženklą (plg. Sk 11, 6), taip ir Jėzus turi padaryti ženklą, kuris suteiktų tikrumo jo žodžiams. Žmogišku požiūriu Jėzus atsako gana keistai: jei vieną dieną Dievas davė duonos jūsų tėvams, keliavusiems per tyrus į Pažadėtąją žemę, tai šiandien jis duoda jums mane kaip duoną, nes „aš esu gyvybės duona; kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35).
Kristaus asmenyje baigiasi duonos istorija: baigėsi įvaizdis, nes atėjo tikrovė; manos įvaizdis yra baigtas, nes žmogaus alkis gauna Jėzuje galutinį ir visiškai aiškų atsakymą. Velykų kontekste (plg. Jn 6, 4) Jėzus duoda ir dalija duoną, kuri visiškai įveikia alkį, sunaikina mirties patirtį, nes ji taps prisikėlimo ir gyvenimo duona, jo kūnu už „pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).
Gyvoji Duona ir Kasdienybė
Paprastai visos mūsų kalbos apie Dievą, tikėjimą, dvasingumą yra daugiau ar mažiau abstrakčios. Aišku, galime sakyti, jog tai yra tikrovė, kurios siekiame, tačiau nesame pajėgūs iki galo suvokti, kad ji prašoka žmogiško proto galias. Deja, drauge pasirodo ir kita medalio pusė: visi tie aiškinimai galiausiai baigiasi tuo, kad mes juos suvokiame, kaip kažką svetimo, tai, ko niekaip nesugebame sutalpinti savo žemiškoje tikrovėje. Visa tai dangaus, o ne žemės mintys ir jausmai. Mums reikia, kad bet kokios idėjos neliktų vien žodžių sąvokomis, bet kad rastų savo išraišką mūsų kasdienybėje.
Ko gero neatsitiktinai apaštalas Jonas ragino tikinčiuosius: „Vaikeliai nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“. Kuomet žydai savo kelionės iš Egipto metu dykumoje primą kartą pamatė maną, jie klausė: „Man hu - Kas tai?“ Tai buvo netikėta ir dosni Dievo dovana savo tautai, kurios ši iki galo nepriėmė ir nesuvokė to maisto prasmės. Iš tiesų karta žydų, besimaitinusių mana dykumoje, mirė, dar nepasiekusi kelionės tikslo.
Kaip tik todėl Jėzus, kalbėdamas su žydais, savotiškai atsiriboja nuo „jų tėvų“, kurie maitinosi Dievo dovana, nesuvokdami jiems suteiktos malonės, ir todėl „mirė“. Be abejo ir mums kyla pavojus, matant šią Duoną, apsiriboti vien išore, nesistengiant suvokti gilesnės prasmės. Gal ir todėl tenka su nuostaba konstatuoti, kad religinės apeigos, rodomas pamaldumas neatneša laukiamų vaisių. Žmonės priima dangaus Duoną, tačiau ši nė truputėlio nepakeičia mūsų tikrovės.
„Gyvosios duonos“ pavadinimas primena tuos laikus, kai duona būdavo kepama namuose laikas nuo laiko ir ilgai saugoma iki kito kepimo. Gyvoji duona - tai šviežia, kvepianti, kelianti apetitą. Valgymas visuomet reiškia gyvybę, maistas tampa mūsų dalimi. Jis atnaujina mūsų kūną ir teikia gyvenimą. Nuo pat Evangelijos pradžios apaštalas Jonas mums pasakoja apie Dievo Žodį, atėjusį į trapią žmogaus prigimtį: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“.
Dievas Sūnus ne vien tapo žmogumi. Įsikūnijimo paslaptyje Kristus pasiekia kiekvieną, net ir silpniausią žmogų, drauge su juo yra paniekinamas ir atmetamas, ir kaip tik todėl yra tikroji pasaulio gyvybė.
Žydų reakcija į Jėzų
Anuo metu žydai ėmė murmėti apie Jėzų, kadangi jis buvo pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus.“ Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Jėzus jiems atsakė: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“.
Jėzus pasitelkė ne samprotavimą ar įrodinėjimą, bet, kaip dažnai darydavo, vaizdinį palyginimą. Duonos palyginimu jis apibendrino visą savo esatį ir misiją, kuri galutinai išryškėjo paskutinės vakarienės metu. Jėzus žino, jog Tėvas jo prašo ne vien pamaitinti žmones, bet ir dovanoti save patį, savo gyvenimą, savo kūną ir širdį tam, kad ir mes galėtume iš tiesų gyventi.
Todėl Eucharistijos dovana kelia pagarbią nuostabą. Niekas šiame pasaulyje, kad ir kaip mylėtų kitą žmogų, negali tapti jo maistu. O Dievas taip padarė - dėl mūsų.
Tačiau Evangelijoje skaitome, jog žmonės vietoj nuostabos pradėjo piktintis. Jie galvoja: jį pažįstame, pažįstame jo šeimą; kaip jis gali sakyti: aš esu duona, nužengusi iš dangaus?
Galbūt ir mes kartais panašiai pasipiktiname. Mums būtų patogesnis toks Dievas, kuris yra kažkur toli, nesikiša į mūsų reikalus, kuriuos norime tvarkytis patys. Tačiau Dievas tapo žmogumi, įžengė į pasaulio konkretumą, jį domina visas mūsų gyvenimas: jausmai, dienos eiga, darbas, kiekvienas dalykas. Jam galime pasakoti apie visa tai, Jėzus trokšta tokio artimo ryšio su mumis.
Gyvenimo Duona ir Amžinasis Gyvenimas
Jėzus mums kalba apie „Dievo duoną, [kuri] nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“. Tai ne paprasta, kasdienė duona, bet Dievo duona. Dar daugiau: ši duona yra amžinasis Dievo žodis, nužengiantis iš dangaus ir ateinantis pas žmones. Ši duona teikianti gyvybę, tai pats Jėzus. Trokšdamas dalytis savo paties gyvenimu, kiekvienam, kas jį tiki, jis dovanoja save patį. Jėzus mus kviečia ne tik priimti jį duonos pavidalu, bet ir valgyti ją. „Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius“ (58b). Kaip galima maitintis Dievu, juo gyventi? Kaip jis gali tapti mūsų gyvenimo duona?
Jono evangelijoje amžinasis gyvenimas yra ne tik gyvenimas po mirties, ne vien tai, kas siektina ateityje (paskutiniąją dieną), bet pirmiausia tai, kas jau dabar dovanojama tikinčiajam. Amžinasis gyvenimas - tai gyvenimas vienybėje su Kristumi jau šioje žemėje. Kita vertus, amžinasis gyvenimas yra susijęs su gyvenimo duona. Tas, kuris tiki, ir tas, kuris valgo šią duoną, turi amžinąjį gyvenimą. Koks nuostabus pažadas ir viltis: gyventi amžinai mylinčioje Dievo širdyje.
Eucharistija: Jėzaus dovana
Kad galėtume gyventi ir augti Dievo dvasioje, mums reikalingas maistas. Eucharistijoje Jėzus dovanoja mums ypatingo maisto, teikiančio gyvenimo pilnatvę. Eucharistijoje Jėzus dovanoja ne ką nors, bet save. Dovanodamas save, jis dovanoja mums Dievą. Jis dovanoja gyvenimą, amžinąjį gyvenimą.
Atsiskyrimas po duonos padauginimo
Po stebuklingo duonos padauginimo Jėzus pasitraukia pats vienas į kalną, nes žmonės ruošėsi jį paskelbti karaliumi. Tačiau minia taip lengvai nenusileidžia - lieka toje dykvietėje iki kitos dienos, nes yra įsitikinusi, jog Jėzus neišvyko iš tos vietovės. Vis dėlto dabar, išaušus rytui, Jėzaus nebegalima surasti; nebėra ir mokinių, tačiau jie bent jau buvo pastebėti, kad išplaukia be Mokytojo. Jėzus pasitraukia nuo minios nesuvokiamu būdu.
Biblijos eilutės apie duoną
Svarbios Biblijos eilutės, susijusios su duona:
- "Aš esu gyvybės duona." (Jono 6:35)
- "Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitos duonos-gyvens per amžius." (Jono 6:51)
- "Darbuokitės ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!" (Jono 6:27)
- "Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas." (Luko 22:19)