Šiame straipsnyje aptarsime žuvų rūšis, aptinkamas Gaujos upėje ir kituose Lietuvos vandens telkiniuose, jų ypatybes, paplitimą ir svarbą.
Auksaspalvis Kirtiklis (Sabanejewia baltica)
Auksaspalvis kirtiklis arba šiaurinis auksaspalvis kirtiklis (lot. Sabanejewia baltica) - karpžuvių (lot. Cypriniformes) būrio, vijūninių (lot. Cobitidae) šeimos gėlavandenė žuvis. Anksčiau buvo manyta, kad šiaurinis auksaspalvis kirtiklis (lot. Sabanejewia baltica) yra auksaspalvio kirtiklio (lot. Sabanejewia aurata) porūšis ir mokslinėje literatūroje lotyniškai buvo vadinamas sabanejewia aurata baltica.
Savybės ir Gyvenimo Būdas
Auksaspalvis kirtiklis auga lėtai, jo kūno ilgis sudaro 5 - 9 cm, dažniausiai 6 - 8 cm, kūno masė dažniausiai 3 - 5 g. Auksaspalviai kirtikliai neršia pavasarį, gegužės - birželio mėnesiais, esant ne žemesnei kaip +20 °C vandens temperatūrai upės dugne tarp vandens augalijos ant smėlio, žvyro, akmenukų, išleisdami apie 900 lipnių 1,1 - 1,2 mm skersmens ikrelių.
Auksaspalviai kirtikliai gyvena pavieniui. Aktyviausi vakare ir naktį. Jie slėpdamiesi nuo priešų, upės dugne įsirausia po smėliu, rečiau po žvyru. Auksaspalviai kirtikliai gyvena iki 4 - 5 metų.
Mityba ir Paplitimas
Šiauriniai auksaspalviai kirtikliai dažniausiai minta planktonu ir kai kurių vabzdžių - uodų, apsiuvų, lašalų, žirgelių lervomis, smulkiomis kirmėlėmis, dumbliais. Auksaspalviai kirtikliai savaime paplitę Dauguvos, Nemuno, Desnos, Vyslos, Odros, Dniestro, Dniepro, Dono upėse ir jų baseinuose.
Suaugę šiauriniai auksaspalviai kirtikliai gyventi pasirenka nedideles lygumų upes ir upelius. Kalvotame regione gyvena upėse ir su didesne srove. Gyvena skaidraus, švaraus vandens upėse su smėlingu ar žvyro dugnu, bet vengia klampaus, dumblino upių dugno.
Auksaspalvių Kirtiklių Būklė Lietuvoje
Lietuvoje auksaspalviai kirtikliai klasifikuojami kaip savaiminė rūšis, pirmą kartą buvo pagauti Ventos upės baseine. Tai naujas rūšies arealui baseinas, atskiras, nesusijęs su kitais rūšies apgyventais baseinais. Per visą 2002 - 2008 m. tyrimo laikotarpį auksaspalvis kirtiklis sugautas 5 upėse iš dviejų atskirų baseinų - Ventos ir Nemuno, viso buvo sugauta 130 individų.
Ventos baseine šiaurinių auksaspalvių kirtiklių populiacijų tankis yra didžiausias, jos stabilios ir pastovios. Lietuvoje auksaspalviams kirtikliams renkantis gyvenamas buveines lemiantis veiksnys yra vandens temperatūra. Jie renkasi buveines su labiau apibrėžtais fizikiniais parametrais, jis sutinkamas tik švariose, neeutrofikuotose, srauniose upėse su švariu smėlio ir žvyro gruntu bei pakankamai, ne mažiau +20 °C įšylančiu vandeniu.
Upėse, kur aptinkamas auksaspalvis kirtiklis, aukščiausia metinė temperatūra patikimai aukštesnė nei tose, kur ši rūšis nesutinkama (+21 +23,8 °C). Itin svarbus fizikinis rodiklis yra vandens srovės greitis. Nors kitose arealo vietose auksaspalvis kirtiklis gyvena gana įvairiuose pagal srovės greitį biotopuose, Lietuvoje jis aptinkamas tik srauniose upėse.
Vidutinis srovės greitis šios rūšies buveinėse buvo nuo 0,3 iki 1,2 m/s ir patikimai skyrėsi nuo stočių, kur šiaurinis auksaspalvis kirtiklis nesutinkamas. Šiaurinių auksaspalvių kirtiklių buveinėse buvo stipriai apibrėžtas pH rodiklis: 8,1 - 8,34.
Auksaspalvis kirtiklių nykimo priežastys gali buti kelios. Jo populiacijos mažėjimas sutapo su intensyvia upių melioracija ir vandens taršos didėjimu XX a. antroje pusėje.
Nėgės
Nėgės buvo svarbus maisto šaltinis tiek Šiaurės Amerikoje, tiek Japonijoje, tiek Europoje. Už Atlanto jas aktyviai žvejojo ir vartojo indėnų gentys, o Didžiojoje Britanijoje nėgės nuo viduramžių laikų buvo karališkas patiekalas. Kalėdoms ar svarbių jubiliejų proga monarchai, tokie kaip Henris III ir karalienė Elžbieta II gaudavo dovanų nėgių pyragą.
Mažosios Lietuvos senųjų gyventojų teigimu, vertingiausia žuvis prieš kelis dešimtmečius šiose vietovėse taip pat buvęs ne ungurys, o nėgė. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, jog nėgių laimikio sulaukę restoranai iškeldavo vėliavą su devyniais ar septyniais taškais, nes tiek ertmių nėgės turi ant kūno.
Šie apskritažiomeniai gyviai buvo kepami ant labai mažos ugnies, saugant jų riebalus, o parūkytos ar marinuotos acte nėgės galėjo būti transportuojamos ilgesnį atstumą (pavyzdžiui, iš Lietuvos į Vokietiją, Prūsiją). Latvijoje prie Gaujos upės vis dar kasmet organizuojama nėgių šventė, o vos kelis tūkstančius gyventojų turinis miestelis, Carnikava, vadinamas „Nėgių karalyste“, sutraukia gurmanus iš visos Latvijos.
Apskritai nėgės sudaro iki trečdalio visų Latvijos vidaus vandenyse sugaunamų žuvų, šios šalies žvejai sugauna daugiausia upinių nėgių Europoje. Be to, ši šalis iš Europos Komisijos yra išsiprašiusi išimtį, kad galėtų vartoti nėges, net jei jose aptinkamas didesnis nei leidžiama dioksinų (kancerogeninių teršalų) kiekis.
Nėgių Žvejyba ir Vartojimas
Šiuo metu upinių nėgių verslinė žvejyba vykdoma Švedijoje, Suomijoje, Rusijoje, Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, tačiau tik Latvijoje ir Suomijoje šios žuvys turi aukštą ekonominę vertę. Jūrinės nėgės gaudomos Prancūzijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje. Šiose šalyse kilogramas jūrinių nėgių sezono metu gali kainuoti iki 40 eurų.
Daug jūrinių nėgių sugaunama Jungtinėse Amerikos valstijose, tačiau Europos sąjunga jų neįsileidžia dėl žuvyse esančios per didelės teršalų koncentracijos. Latvijos nėgių sugavimai praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje viršydavo ir 400 tonų per metus, tada tolydžio menko ir prieš kelerius metus smuko iki mažiau nei 50-ies tonų per metus.
Lietuvoje nėgių žvejyba niekuomet nebuvo viršijusi net 20-ies tonų ribos. Šiuo metu kasmet sugaunama iki 5 tonų šių apskritažiomenių gyvūnų, nors jų kaina pastaraisiais metais tolydžio kyla. Latvijoje kilogramas nėgių šiuo metu kainuoja 25 eurus. Lietuvoje viena rūkyta nėgė kainuoja tiek, kiek sezono metu kepta stinta - 1 eurą, o kilogramas šviežių - apie 6 eurus.
Nėgių Perspektyvos Lietuvoje
Klaipėdos universiteto jaunesnysis mokslo darbuotojas Robertas Staponkus vylėsi, kad galbūt nėgės galėtų „nuimti naštą“ nuo ungurių, menkių ir kitų žuvų, kurių populiacijos šiuo metu yra nualintos, joms reikia duoti laiko atsikurti. Jūrų muziejaus atstovas Remigijus Dailidė svarstė, jog nėgių, kurios gyvena Lietuvoje, nevartojame, o mėgaujamės, pavyzdžiui, skumbre, kuri tiekėjų į Lietuvą atgabenama išbuvusi užšaldyta tiek, kiek tik higienos reikalavimai leidžia laikyti užšaldytą žuvį.
Nėgių apskritai negalima užšaldyti - tuomet paruoštos jos turės kartų skonį. Šį gyvūną reikia iškart kepti arba išrūkyti. Dar vienas variantas - laikyti vandens baseinėlyje, kol atsiras klientas, norintis patiekalo iš nėgės.
Nėgių Vartojimo Tradicijos ir Perspektyvos
Žvejai diskutavo, jog kepamos nėgės skleidžia aitroką specifinį kvapą - galbūt tai ir yra viena priežasčių, kodėl nėgių nesiūlo pajūrio, Palangos, Klaipėdos ir Šilutės bei Rusnės žuvies restoranai. Jis svarstė, jog ir Latvijoje dėl to egzistuoja nėgių vartojimo tradicija - nuo mažens pripratę prie šio skonio kaimynai jo ieško ir šiandien.
Beje, lietuviškas žuvies restoranas „Šturmų švyturys“ atkūrė „Nėgių dienas“ ir jų metų norinčiųjų paragauti šio neįprasto vandens gyvūno restorane netrūksta. Tačiau kitus restoranus nuo nėgių įsigijimo vis dar atbaido ir kaina. Nėgės kaina siekia 6-9 eurus už kilogramą. O jei jį įsigijus neatsiras norinčiųjų paragauti?
Žuvies restoranų atstovai dalinosi mintimis, kad nors nėgės šiandien nėra paklausios, jų paklausą galima kilstelėti. Klaipėdos kultūros ir informacijos centro atstovė ir Ana Timonina Mickevičienė pabrėžė, jog turistai dažnai teiraujasi, ką tradicinio klaipėdietiško galima paragauti. Būtų galima jiems rekomenduoti nėgių patiekalą, o šiandien tenka atsakyti: „Pabandykite cepelinų“.
Diskusijos dalyviai pradėjo svarstyti, kokiomis informacinėmis priemonėmis paskatinti turistus ir Klaipėdos svečius paragauti nėgių.
Nėgių Išteklių Valdymas
Projekte „Lat-Lit Interreg“ „Tarpsieninis nėgių išteklių vertinims ir valdymas Lietuvoje ir Latvijoje“ mokslininkai ketina kurdami tvarią nėgių vartojimo strategiją, pasiūlyti Lietuvos politikams riboti ne sugaunamų nėgių kiekį (šiuo metu jų galima pagauti 4 tonas per metus), o jų žvejybos įrankių skaičių - tokie apribojimai šiandien galioja kitose šalyse: Latvijoje, Estijoje.
Lietuvoje nėgės šiuo metu yra gaudomos tik keliose vietose: Šventosios upėje, Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje. Praktiškai 100 proc. sugauto laimikio parduodama latviams. Nemune nėges gaudantis Rokas Radzvilavičius turi 25 virves su nuo kelių iki dešimties ant jų pririštų pintų bučiukų (gaudyklių).
Asociacijos „Pamarėnas“ vadovas Giedrius Griciūnas perspėjo, kad suteikus leidimą nėges žvejoti kitose upėse, nei šiuo metu numatytos (Nemunas, Šventoji, Akmena, Minija ir Kuršių marios), jas užplūs latviai - jis pats yra girdėjęs juos žadant atvykti. Nėgės Lietuvoje kol kas yra saugomas gyvūnas, tačiau jų populiacijos dydis yra tik numanomas, apskaičiuojamas pagal žvejų sugavimus.
Nėgių Šventė ir Vartojimo Kultūra
Salos etnokultūros ir informacijos cetro vadovė Birutė Servienė patvirtino, jog nėgės anksčiau buvo tradicinis patiekalas, tačiau nėra išsilaikiusios jų gaminimo tradicijos - kepimas ant durpinių briketų. Latvijoje ant Kalėdų stalo privalo būti nėgės patiekalas - tai tokia pat griežta taisyklė, kaip kad mes laikomės dvylikos patiekalų skaičiaus. Jei norime nėgę iš naujo atrasti, jei norime, kad ją tiektų restoranai - reikia švenčių, populiarinančių šį patiekalą.
Ji pridūrė, kad nėgių sezonas yra labai trumpas - po pirmųjų šalnų jos migruoja vos porą mėnesių. „Vartojimo kultūros nėra, o rinka diktuoja sąlygas: latviai pasiūlo brangiau ir visa mūsų nėgė iškeliauja pas kaimynus. Nėges reikia vartoti - jas visą laiką vartojome. Ši žuvis yra šito krašto turtas - tačiau, žinoma, reikia vartoti tiek, kiek priklauso“, - sakė B. Servienė.
Vijūnas
Vijūno kūno šonai tamsiai geltoni, išilgai šonų eina po vieną plačią, tamsiai rudą juostą ir po dvi siauras juosteles, nugara durpių spalvos. Aplink žiotis yra dešimt ūselių, tuo jie ir skiriasi nuo kitų vijūninių žuvų. Užauga iki 25-30 cm.
Gyvenimo Būdas ir Paplitimas
Gyvena lėtos tėkmės upėse, upių senvagėse, dumblinguose ežeruose, tvenkiniuose, netgi laikinai išdžiūstančiuose vandens telkiniuose, kuriuose gausu detrito ir vandens augalų. Laikosi pavieniui, būriuojasi tik neršto metu. Aktyvūs tamsiuoju paros metu, dieną mėgsta tūnoti užsikasę į dumblą ar pasislėpę tarp augalų.
Subręsta antraisiais-trečiaisiais gyvenimo metais, užaugę iki 14-16 cm ilgio ir 25-30 g svorio. Absoliutus vislumas siekia 100-150 tūkst. ikrelių. Neršia porcijomis ant vandens augalijos gegužės-liepos mėn., vandens temperatūrai pakilus iki 14-19 oC. Minta smulkiais bestuburiais ir detritu.
Vijūnas jautrus oro slėgio pakitimams - slėgiui keičiantis, pasidaro labai neramus.
Populiacijos Gausumas ir Grėsmės
Daugelyje vietų vijūnų gausumas nėra didelis. Pastaruoju metu gausiau jų aptinkama Nemuno deltos polderiuose: Tulkianagio - 400-583 ind./ha, Šyšos ir Leitės - 359-364 ind./ha, Sausgalvių - 105-226 ind./ha. Vidutinis vijūnų gausumas Nemuno žemupio polderiuose siekia apie 175,5 ind/ha, o aptinkamumo dažnis - apie 67 proc.
Nepaisant didelio atsparumo deguonies trūkumui, šios žuvys yra jautrios taršalams, ypač sintetiniams (žemės ūkyje naudojamiems pesticidams), sunkiesiems metalams, kurie kaupiasi dugno nuosėdose ir su maistu gali patekti į žuvų organizmą. Taip pat vandens telkinių hidrologinio režimo pokyčiai, dirvų sausinimas, upių vagų tiesinimas, hidroelektrinių statyba ir eksploatacija bei įvairių plėšrūnų gausa yra svarbūs veiksniai, nulemiantys vijūno populiacijos gausumą.
Vijūnų Paplitimas Lietuvoje
Rūšis paplitusi Europoje nuo Šiaurės Prancūzijos iki Nevos upės, rytuose - iki Volgos. Vijūnų nėra upėse, įtekančiose į Arkties vandenyną, taip pat Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijoje, Kryme, Italijoje ir Graikijoje. Anksčiau vijūnas Lietuvos vandenyse buvo labai dažna žuvis, tačiau praėjusio šimtmečio pabaigoje jų gausumas ir paplitimas sumažėjo.
Pastaruoju metu vijūno populiacijos būklė stabilizavosi, o jų paplitimas pradėjo didėti. Jų randama įvairiose Lietuvos teritorijos vietose - gausiai Nemuno deltos polderiuose, gana stabilios populiacijos yra Buveinių ežere (Tauragės r.), Bevardžio ežerėlyje (Verkiai, Vilnius). Dažnai aptinkama žuvininkystės tvenkiniuose (gausu Arvydų tvenkiniuose). Nemuno, Uošnos, Šatos, Dumblės, Lakajos, Meros, Gaujos, Bezdonės ir kt. upėse jų gausumas dažniausiai yra nedidelis.
Bizonžuvė
Žuvies kūnas: ilgas, apvalus, rusvai pilkas. Šonai tamsiai alyviniai arba pilki. Įprastai yra 38-64 cm ilgio ir 450-900 g svorio. Galva ilga ir su atsikišusiu šnipu. Žvynai smulkūs. Plaukiojamoji pūslė sudaryta iš dviejų kamerų. Žiotys apatinės, pusmėnulio formos. Lūpos storos, duobėtos. Viršutinė lūpa ištisinė, apatinė - dviskiautė. Paplitimas: vienintelė bizonžuvių rūšis Europoje, čia patekusi iš Šiaurės Amerikos. Paplitimas Lietuvoje: Lietuvoje labai reta introdukuota žuvis, veisiama žuvivaisos įmonėse.
Nerštas: Lytiškai subręsta 5-6 metų. Neršia pavasarį po ledonešio, ant žvyringo dugno, kai vandens temperatūra siekia 8°C. Vislumas 17-60 tūkst. ikrų. Jie apvalūs, lipnūs, skaidrūs bei šviesiai gelsvi.
Žuvies Vartojimas Lietuvoje
Jungtinių tautų duomenimis žuvies vartojimas visame pasaulyje auga ir 2016-aisiais išskaičiuota, jog vienas pasaulio gyventojas per metus suvartoja apie 20 kilogramų žuvies ir jūros gėrybių. Labiau pasiturintys europiečiai suvartoja maždaug 24 kilogramus per metus, lietuviai - apie 16-18 kilogramų žuvies per metus.
Klaipėdos universitetas prieš kelerius metus atliko tyrimą, ar lietuviai mėgsta žuvį. Gautos išvados, jog mūsų tautiečiai žuvį vartoja apie 1-2 kartus per savaitę, Klaipėdos kraštas šiuo požiūriu neišsiskiria iš likusios Lietuvos dalies. Lietuviai labiausiai mėgsta Baltijos jūroje sugaunamas žuvų rūšis.
„Padaryta išvada, jog visi apklaustieji norėtų vartoti daugiau žuvies, bet juos ribojantis veiksnys yra kaina“, - sako Klaipėdos universiteto vyresnysis mokslo darbuotojas Nerijus Nika. Reikia užmegzti kontaktą su žvejais, tuomet žuvį galima įsigyti tiesiai iš žvejybinio laivo, vos parplaukus į krantą. Net pačioje Klaipėdoje sunku rasti šviežios žuvies.
Apibendrinimas
Gaujos upė ir kiti Lietuvos vandens telkiniai pasižymi įvairių žuvų rūšių gausa. Svarbu rūpintis jų išsaugojimu ir skatinti tvarią žvejybą.