Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas kviečia pažinti ir išmokti panaudoti išskirtinius augaluose slypinčius turtus.

Kaip teigia Botanikos sodo mokslininkai, šios įgytos žinios yra svarbios kasdien - ne tik tuomet, kai susiduriame su sveikatai pavojingomis ligomis.

Verta paminėti, kad VDU Botanikos sode iš viso pasaulio surinktos augalų rūšys, nokinančios vertingus vaisius, tiriamos ne vienerius metus.

Būtina išsiaiškinti ne tik vertingąsias vaisių chemines savybes, bet kiekvienos naujos rūšies auginimo galimybes mūsų šalyje.

Ankstyvieji Žiedai ir Jų Savybės

Pavasaris skubina ypatingus vaisius vedančių augalų prabudimą.

Dabartinių įvykių kontekste jaučiame pareigą supažindinti su šiais be galo vertingais augalais.

Šiemet ankstokai žiedus skleidžia melsvauogis sausmedis (Lonicera caerulea L.).

Tiesa, jis jau buvo prabudęs ir gruodžio mėnesį.

Tiesiog tuo metu vyravę šilti orai apgavo, ir melsvauogis sausmedis bandė žydėti dar prieš Naujųjų metų sutikimą.

Juk tai tikras Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose užgrūdintas augalas - ten natūraliai auga ir nokina uogas miškuose.

Augalas nėra reiklus: pumpurai jau skleidžiasi, kai vidutinė paros temperatūra pakyla vos iki +3°C.

Šis uoginis augalas populiarus sodininkų mėgėjų tarpe, net pradedama jį auginti ir didesniuose plotuose.

Krūmų derlingumas labai priklauso nuo apšvietimo sąlygų, todėl VDU Botanikos sode gausi melsvauogio sausmedžio veislių kolekcija auga atvirame, saulės apšviestame plote.

Atrodo, kad šiemet jo uogas ragausime gana anksti, gal net nuo gegužės vidurio.

Ypač daug jose yra geležies, o jodo rasta 10-12 kartų daugiau nei burokėliuose ar vynuogėse.

Jau ir uogų spalva rodo, kad tai ypač vertingų augalinių dažų - antocianinų, o taip pat ir kitų polifenolių šaltinis.

Vitamino C jose nėra daug, bet 100 g uogų patenkins suaugusio žmogaus dienos poreikį.

Melsvos uogos puikia malšina troškulį, mažina nuovargį.

Rytų šalių liaudies medicina jas vertina kaip organizmo gynybines jėgas stiprinančią ir tonizuojančią priemonę.

Taigi pavasarį, kai būsime pavargę nuo siautėjusių virusų, kai pritrūksime būtiniausių vitaminų, sauja sausmedžio uogų tikrai atgaivins.

Geltonžiedė Sedula ir Gausiažiedis Žilakrūmis

Gausiai žiedais aplipę ir geltonžiedės sedulos (Cornus mas L.) šakutės, nors lapų dar augalai ir neišskleidė - tai visiškai įprasta šios rūšies augalų vegetacijos tvarka.

Geltonžiedė sedula - vertingas daugiametis dekoratyvus medis ar krūmas, užaugantis iki 2-5 metrų aukščio.

Šio augalo mediena labai kieta ir tvirta.

Vaisiai vartojami maistui tiek švieži, tiek perdirbti, tačiau jų derliaus dar teks palaukti iki rugpjūčio ar net rugsėjo mėnesio.

Geltonžiedės sedulos vaisiai tinka uogienėms, džemui ar marmeladui gaminti.

Ten, kur šis augalas paplitęs natūraliai - Kaukaze, Ukrainoje, Moldavijoje, Mažojoje Azijoje - šviežiais ar džiovintais vaisiais gardinami įvairūs mėsos patiekalai, plovas.

Liaudies medicina rekomenduoja geltonžiedės sedulos vaisius valgyti sergant žarnyno, skrandžio ligomis, o moksliniai tyrimai rodo, kad juose esantys fitoncidai sunaikina įvairias ligas sukeliančias pavojingas bakterijas.

Senovės Graikijoje geltonžiedės sedulos vaisius netgi sūdydavo kaip alyvuoges.

Auginami ir kaip dekoratyviniai augalai.

Gražiai atželia nugenėjus, todėl tinka gyvatvorėms.

Geltonžiedė sedula vertinama ne vien dėl maistinių ir vaistinių savybių, bet ir dėl tvirtos, kietos medienos, iš kurios gaminamos tvirtos lazdos, įrankių rankenos, sagos.

Šiemet anksti bunda ir dar vienas Lietuvoje kol kas mažiau žinomas vaisinis augalas - gausiažiedis žilakrūmis (Elaeagnus multiflora Thunb).

Prieššventinę savaitę stebėjome jo ūglių augimo pradžią, o gelsvų ar kreminių malonaus kvapo žiedų sulauksime gegužės mėnesį, o gal ir anksčiau.

Šis augalas vertas didelio sodininkų dėmesio.

Jis išskirtinai dekoratyvus ne tik dailios lajos formos, bet ir dėl įdomių lapų: jų viršutinė pusė yra žalia, o apatinė - sidabriška, padengta rusvais žvyneliais.

Tad ir dabar, pradėdamas vegetaciją, augalas skleidžia įdomius pirmuosius „raibus“ lapelius.

Žiedų aromatas privilioja daug vabzdžių apdulkintojų, tame tarpe ir bičių.

Raudoni, kartais oranžiniai vaisiai sunoks liepos-rugpjūčio mėnesį.

Jų odelė žvilga nubarstyta sidabriniais taškeliais, tai irgi pateisina augalo vardą.

Žilakrūmis yra artimas šaltalankio giminaitis, tad ir vaisių cheminė sudėtis verta dėmesio.

Juose randama nemažai askorbo rūgšties, karotinoidų, polifenolinių, pektinų ir mineralinių medžiagų.

Žilakrūmis pas mus atkeliavo iš Rytų šalių, natūraliai ši rūšis yra aptinkama Kinijoje, Korėjos pusiasalyje ir Japonijoje, tad jis taip pat užima svarbią vietą Kinijos medicinoje.

Vaisiai naudojami kaip gydanti ir profilaktinė priemonė, jie pasižymi tonizuojančiu ir organizmą stiprinančiu poveikiu, gerina kraujotaką.

Kinijoje vaisiai dėl didelio rauginių medžiagų kiekio yra naudojami sergant žarnyno ligomis.

Plėšrūs Augalai: Vabzdžiaėdžių Fenomenas

Koks gamtos fenomenas yra augalai plėšrūnai?

Šiuos augalus dar vadina vabzdžiaėdžiais, nes vabzdžiai - pagrindinis jų grobis, nors kartais jis gali būti ir stambesnis.

Jie augalų pasaulyje sudaro mažumą: tarp šimtų tūkstančių visų augalų rūšių šių augalų yra tik šimtai.

Dažniausiai šie augalai auga pelkėse, kur dirvožemis rūgštus, tad, kadangi šaknimis jie negauna maisto medžiagų, per ilgą laiką jų lapai įvairiai pakito ir pavirto gaudymo įtaisais, išmoko virškinti ir net įgijo fermentų, sandara panašių į mūsų virškinimo fermentus.

Taigi savo sandara, dauginimosi ir gyvenimo būdu tai yra augalai, bet jie gali suvirškinti grobį panašiai kaip gyvūnai.

Kam augalams reikalingas gebėjimas gaudyti gyvūnus?

Augalams reikia aminorūgščių, tad, pagavę ir suvirškinę vabzdį, jie gauna įvairių cheminių medžiagų, pvz., fosforo, kalio ir kitų, kurių negauna su šaknimis.

Žinoma, dauguma tų augalų nežūtų ir taip, nes yra žali, turi chlorofilo, bet vabzdžiaėdystės fenomenas leidžia jiems užaugti didesniems ir stipresniems, išskleisti daugiau žiedų, pasisėti ir konkuruoti su gentainiais.

Koks gali būti šių augalų grobis?

Tarkim, atogrąžų šalyse augančių ąsotenių grobis gali būti ir pelytė, netgi žiurkė, paukštelis, varlė.

2000 m. misionieriai, keliaudami po pietryčių Azijos salyną, pamatė keistą augalą.

Vėliau botanikai nustatė, kad tai nauja rūšis ir pavadino ją gamtininko Davido Attenborough vardu - Attenborough ąsoteniu.

Šis augalas labai keistai minta.

Savo išskyromis, panašiomis į nektarą, jis vilioja tupajas (tai - žiurkės dydžio gyvūnėliai), bet ne jas pačias gaudo, o surenka jų ekskrementus.

Taip šių augalų ąsočiuose prisirenka mėšlo ir augalas pats pasitręšia.

Mokslininkus labai domina būtent tokie augalai, dažnai jie tiriami?

Kad augalai gaudo grobį, suvokta tik XVIII a.

Tada ėmė sklisti visokios legendos, senose knygose yra aprašymų ir piešinių, kaip Madagaskaro salos augalai virškina pagautą ožką.

Bet daugiausia šioje srityje nusipelnė Charlesas Darwinas, kuris, susidomėjęs vabzdžiaėdžiais augalais, daugiausia tyrinėjo saulašares, atliko daugybę bandymų.

Tyrinėjami šie augalai iki šiol.

Prieš du dešimtmečius teko vartyti monografiją, kurioje buvo nurodyta 550 rūšių, bet dabar jau atrasta kone 100 naujų rūšių.

Štai ir Kuboje, pradėjus tyrinėti atogrąžų miškų drėgnus medžių kamienus, neseniai rasta gana daug rūšių, kai.

Pasirodo, ant tokių kamienų įsikuria tuklės, turinčios, atrodytų, riebius lapus ir gaudančios mažus vabzdelius.

Vabzdžiaėdžių augalų yra ir Lietuvoje?

Taip, yra ir Lietuvoje, mes dažniausiai jų randame pelkėse, paprastai aukštapelkėse, taip pat nedideliuose vandens telkiniuose, tvenkinėliuose.

Pelkėse auga saulašarės, tuklės, o vandens telkiniuose galima rasti skendenių.

Skendenis - augalas, į kurį nežydintį retas atkreipia dėmesį, nes jis visai neišvaizdūs, atrodytų, net lapų neturi, panašus į maurus.

Bet kai skendenių grupė pražysta, savo geltonais žiedais jie atrodo įspūdingai.

Retų rūšių mūsų šalyje yra?

Yra ir kelios retos rūšys.

Pirmiausia reikėtų paminėti paprastąją tuklę, augančią auga šiaurės ir vakarų Lietuvos pelkėse.

Mažalapė saulašarė iš keturių saulašarių rūšių, augančių Lietuvoje, pati rečiausia.

Dažna yra apskritalapė saulašarė, kuri nuvilia daugelį pirmą kartą ją matančių, nes paprastai žmonės tikisi plėšrūno, o ji mažytė, nedidelė, lapeliai kuklučiai.

Auga ir pūslėtoji aldrūnė, labai reta visoje Europoje ir apskritai pasaulyje, Lietuvoje rasta tik keliose vietose.

Fotosintezė ir Augalų Pritaikymas

Mokslas - tai gamtos procesų pažinimas.

Žmonija pastebėjo gamtoje esančius dėsningumus.

Pats pagrindinis iš jų yra tas, kad visoms gyvoms būtybėms reikia maisto ir vandens.

Šviesa yra augalų maistas.

Jie ją naudoja gyvybiškai svarbiame procese, vadinamame fotosinteze.

Fotosintezė - tai procesas, kurio metu žalieji augalai sugeria šviesos energiją, asimiliuoja anglies dioksidą ir vandenį, gamina organines medžiagas ir išskiria deguonį.

Augalo gebėjimas paslinkti šviesos kryptimi vadinamas fototropizmu.

Kuo daugiau šviesos augalas gauna, tuo greičiau jis auga.

Šviesos ir augalų ryšio atradimas leidžia pagerinti pasėlių kokybę ir derlių.

Augalai yra labai svarbūs žmogui.

Jie yra pagrindiniai maisto šaltiniai, ir jie gamina deguonį.

Taip pat jie gali valyti orą.

Miestų planuotojai turėtų sodinti medžius, gyvatvores, augalus, kad kuo efektyviau mažintų automobilių keliamos taršos poveikį.

Pvz., kaulenis yra "super augalas", kuris gali padėti sugerti taršą judriuose keliuose.

Tik keletas rūšių atiminėja maistą iš šalia esančių augalų.

Tokie vadinami parazitais.

Norėdami gyventi, gauti pakankamai šviesos maisto gamybai, augalai savo forma prisitaiko prie konkrečių sąlygų ir vietos.

Ir auga draugiškai, grupėmis, vieni kitiems padėdami, tapdami atrama, užuovėja, šešėliu nuo kaitrios saulės.

Kaip atrodo Lietuvos ir panašaus klimato augalai, matome pažvelgę pro langą.

O su šiltų kraštų - atogrąžų, paatogrąžių augalais galime susipažinti oranžerijose ir žiemos soduose.

Žinoma, čia šviesos spektras, dienos ilgis, oro drėgnumas yra kitokie, negu natūralioje gamtoje.

Daug augalų rūšių tolerantiškos nukrypimams nuo normos, todėl sėkmingai auga pas mus.

Daugiausiai augalų gamtoje tarpsta drėgnuosiuose atogrąžų miškuose.

Ten visada šilta, šviesu ir pakanka vandens.

Kaip tik to reikia augalams.

Norinčių augti yra labai daug ir jie nebetelpa ant žemės paviršiaus.

Tiksliau pasakius, žemės paviršiuje nebeužtenka šviesos.

Todėl augalai įvairiausiais būdais kyla aukštyn.

Jeigu tai žolės, jos yra labai aukštos.

Sunku patikėti, bet iki 14 m aukščio užaugantys bananai yra žoliniai augalai.

Kardemonai žemesni, jie siekia tik 3 m.

Bet landžioti tarp jų tikrai gera, mat judinami lapai išskiria malonų aromatą.

Ir dabar iš jo vaisių gaminami prieskoniai yra trečioje vietoje pagal brangumą po šafrano ir vanilės.

Kitos žolės padarė dar protingiau - ,,sulipo“ į medžius ir auga ant jų šakų.

Tai įvairios bromelijos, echmėjos, tilandsijos.

Jų šaknys nesiekia žemės paviršiaus, tad maistą ir vandenį jos pasiima iš oro.

Įgaubti lapai gaudo kiekvieną vandens lašelį ir jį nukreipia į sandarią ertmę skrotelės centre.

O kur susikaupia vanduo, ten apsilanko gyvūnai atsigerti ir savo išmatomis patręšia augalus.

Drėgnieji miškai garsėja lianomis.

Šie augalai turi labai ilgus, plonus ir lanksčius stiebus.

Iš jų augančios orinės šaknys lipnaus skysčio dėka prisiklijuoja prie medžio kamieno.

Tokiu būdu šie augalai gali pakilti iki pat viršūnių, kur pakanka šviesos.

Iš sėklos išaugęs daigas žūva, jeigu nesugeba atsiremti į medžio kamieną, nes žemės paviršiuje kitų augalų lapų šešėlyje jis nesugebėtų pasigaminti maisto.

Amazonės miškuose buvo išmatuotas vieno laipiojančio filodendro stiebas.

Jo ilgis siekė daugiau kaip 300 m.

Tokioms ilgoms lianoms neužtenka vieno medžio - jos lipa, pasiekusios viršūnę, svyra žemyn, vėl lipa į kitą medį ir t.t.

Prie tokios stiebų raizgalynės dar prisideda ir orinės šaknys.

Jos nuo stiebų kabo žemyn ir iš oro ima vandenį.

Mat žemėje esančios šaknys nepajėgios tokius didžiulius augalus aprūpinti vandeniu.

Nepamirškime, šis veiksmas vyksta drėgnosiose atogrąžose, kur aplinka prisotinta vandens garų ir santykinis oro drėgnumas gali siekti 80 - 95%.

Taip susiformuoja neperžengiamos džiunglės.

Šviesiose vietose augalams reikia saugotis saulės kaitros.

Bananų giminaitės - didžiulės madagaskarinės ravenalos lapus išdėsto labai tvarkingai - jie nulinkę į priešingas puses - vieni tiksliai į pietus, kiti - į šiaurę.

Tokie augalai vadinami kompasiniais.

Suradus juos gamtoje, galima tiksliai nustatyti geografinę kryptį.

Tokiu būdu jie saugo lapus nuo perkaitimo - vieni lapai slepiasi kitų šešėlyje.

Karštuose ir sausuose Žemės rajonuose augalai labai taupo vandenį.

Drėgnuoju metų laiku stengiasi kuo daugiau jo pasiimti iš aplinkos ir ,,rezervuoti“ lapuose, stiebuose ar šaknyse.

Tokius augalus vadiname sukulentais.

Jie turi sustorėjusius stiebus, lapus arba šaknis.

Jų lapai gali būti padengti vaško sluoksniu arba apaugę plaukeliais, kad atspindėtų šviesą ir išgarintų kuo mažiau drėgmės.

Kaktusai visai lapus prarado, vietoje jų liko tik aštrūs dygliai.

Taip šie augalai saugojasi - sausoje dykumoje sultingas kaktusas būtų gaivaus vandens gurkšnis bet kuriam gyvūnui.

Patys ištvermingiausi kaitriai saulei yra Afrikos pietuose augantys litopsiai.

Jie turi du storus, sultingus, žvyre pasislėpusius lapus.

Tik jų buka viršūnė matosi žemės paviršiuje.

Jie dar vadinami ,,gyvaisiais akmenėliais“.

Vieną kartą botanikas keliavo per dykumą.

Atsirišus batų raišteliui, jis pasilenkė ir tarp žvyro akmenėlių pamatė mažus, storus, savo spalva nuo aplinkos nesiskiriančius augalėlius.

Šiems augalams, kaip ir kai kuriems gyvūnams, būdinga mimikrija - aplinkos pamėgdžiojimas.

Augantys žvyre jie yra rudi, o šalia kitų žolių - žalsvi.

Taip užsimaskavę jie tampa nematomi.

O šviesa į šių augalų ląsteles patenka tik per skaidrių ląstelių telkinėlius, esančius lapų viršūnėse, kurie sudaro smegenis primenantį piešinį.

Augalų Dauginimasis ir Paslaptys

Augalų tikslas - ne tik išlikti gyviems, bet ir pasidauginti, išplisti didesnėse teritorijose.

Tam skirti įvairiausių formų, spalvų ir dydžių žiedai, kuriuose sunoksta sėklos.

Kartais gyvūnų, kurie apdulkina žiedus, dėmesį atkreipia spalvoti lapai.

Tačiau viskas gamtoje racionalu.

Tarkime, jeigu žiedai ryškūs, tai lapai kuklūs.

Jei lapai itin spalvoti, žiedai neišraiškingi.

Per milijonus metų augalai prisitaikė prie kintančios aplinkos ir vieni prie kitų.

Stebėdami, tyrinėdami augalus, mes atrandame dėsningumus, kuriuos įvardijame matematinėmis sąvokomis - Fibonačio skaičiais, aukso pjūviu, fraktalais.

---