pints and crafts

Alienum phaedrum torquatos nec eu, vis detraxit periculis ex, nihil expetendis in mei. Mei an pericula euripidis, hinc partem ei est. Eos ei nisl graecis, vix aperiri elit

Get social:

Image Alt

Lėtos kavos kultūra: ritualas, įkvėpimas ir bendruomenės vertė

Sustojus ir atidžiau apsižvalgius pasirodo, kad ši mintis gyvuoja ne tik motyvaciniuose pasisakymuose ir populiariosios psichologijos knygose, bet ir mus supančių žmonių pasirinkimuose. Ir nors greičio kulto reikalavimams paklūstanti brigada vis dar nusveria lėtesnės kokybės siekiančiųjų skaičių, šios filosofijos apraiškų matyti ir mūsų kieme, ne tik kažkur ten, Vakaruose. Maži verslai, jaukios gastronomijos vietelės, kur esi aptarnaujamas savininko, istorijos apie žmones, išmainiusius kapitalistines lenktynes į ramesnį verslą, po truputį kelia galvas ir primena apie bendruomenės vertę ir priežastis sustoti.

Diena biure trumpesnė, nes laukia kelionė pas šios temos pašnekovą Emanuelį Ryklį, į jo įkurtą „Crooked Nose“ kavos barą. Greitai puškuoju į kalną Aguonų gatve, stengdamasi nepavėluoti, ir tuo pat metu mintyse permetinėju klausimus, kurie turės nugulti straipsnyje. Jau stovėdama prie durų pajuntu šiokią tokią situacijos ironiją - lėtumu šis procesas visai nekvepia.

Baras be espreso aparato

Durys atsidaro, užeiname į švarią, mažą erdvę. Mus pasitikęs šeimininkas E.Ryklys ramiai ir draugiškai įspėja, kad turi pabaigti užsisukusį kavos pupelių skrudinimo procesą. Turiu laiko apsidairyti ir, kaip visada, pirmiausia puolu dėliotis darbinius įrankius - kompiuterį, diktofoną. Užtenka poros minučių ir jau uostydama pupeles, iš kurių bus verdama kava prie pokalbio, suprantu, kad galiu nusiraminti - pašnekesys tikrai atitiks temą. Atmosfera pati savaime diktuoja, kad čia nėra nei ko, nei kaip skubėti. Taigi, pirmiausia paklausiu, ką reiškia tas lėtas kavos baras, apie kurį vyras kalba jau penkerius metus.

Kavinės koncepcija ir joje tiekiamos kavos paruošimo būdai padiktuoja lėtumą - čia nėra espreso aparato, gėrimas ruošiamas tik rankiniu būdu, ir tai sulėtina procesą. Vyras paaiškina, kad sprendimas neturėti espreso kavos aparato buvo sąmoningas ir padeda užmegzti ryšį su svečiais: „Tas natūralus lėtumas atsiranda, kai užsakymas artimesnis nedideliam restoranėliui, kokteilių barui, o ne tiesiog kavinei, kur dažniausiai žmonės atėję mato, kas užrašyta ant meniu ir tikisi standartinių dalykų - espresso, flat white, cappuccino ar panašiai. Tokių dalykų pas mus nėra. Espreso dažniausiai paruoštum greičiau - jei viską ruoši teisingai, reikia dviejų-trijų minučių, o su rankiniais/filtruotais/alternatyviais būdais užtrunki bent jau dvigubai ilgiau. Taip pat yra noras užvesti dialogą su svečiais. Jis ir prasideda nuo to, kad dalis žmonių pažvelgę į meniu nežino, kas čia užrašyta - o tai yra kavos ruošimo būdai.“

Pokalbis prasideda natūraliai, kaip ir mes pradėjome, kai pasiūliau pauostyti ir išsirinkti pupeles, - sako E.Ryklys.

Išgerti kavos? Tik natūraliai

Vienas iš neįprastų kavinei bruožų - nėra kavos išsinešti. Pirmiausia į galvą šaunančios mintys yra verslumo diktuojami prieštaravimai - juk kiek žmonių kavą užsisako būtent išsinešimui, tai prieštarauja rinkai, siaurina klientų ratą ir t. t. Bet kuo ilgiau kalbamės, tuo labiau pradedu jausti, kad čia veikiama pagal kitokias vidines taisykles, nei didelių apyvartų siekiančiose įstaigose.

„Mes neturime kavos išsinešimui jau daugiau kaip metus, ir taip išėjo ne tiek iš pretenzingumo, kiek natūraliai. Iš dešimties pas mus ateinančių svečių, geriausiu atveju vienas norėdavo kavos išsinešimui. Tokių dalykų, kaip kavos išsinešimui atsisakymas, dar labiau sulėtina procesą. Nors įdomiausia, kad tas lėtai, tai yra išgerti kavos natūraliai“, - pasakoja kavos ekspertas.

Vyras būtent taip ir apibūdina savo įstaigą: ji - natūrali. Pašnekovas teigia, kad kavos kaip ritualo suvokimas keičia pačios kavos gėrimo patirties kokybę. Vis dėlto Emanuelis supranta, kad įrodinėti klientams kaip jiems elgtis, nėra tikslo, jo priimtas sprendimas - tiesiog nesuteikti alternatyvų. Vieni žmonės tai priima ir sustoja paklusę čia galiojančioms taisyklėms, kiti grįžta, kai gali tam skirti laiko.

„Čia atsiranda plonytė linija, kada gali pasirodyti snobiškas ar pretenzingas, bet man tai yra dialogo pradžia. Natūraliai pradeda vykti tam tikra edukacija - jei viską ruoštum greitai, pataikautum rinkai, žmonės elgtųsi taip, kaip jiems yra patogiau. O patogiau šiandien yra skubėti, kad ir kaip visi tvirtina, esą nereikia to daryti. Bet toks barjero sukūrimas parodo, kad žmonės jį priima kaip malonų dalyką. Vieną dieną jie gali išeiti, bet kitą dieną grįš ir žinos, jog tam reikia skirti daugiau laiko. Ne kartą esame matę, kaip tie, kurie sustoja, išjungia telefonus ir apsilankymą supranta kaip ritualą be mūsų įsikišimo. Na, mūsų įsikišimas tas, kad neturime kavos išsinešti“, - pasakoja vyras.

Dirba tik tris dienas per savaitę

Emanuelis kalba ir apie tai, kad kavinė atspindi gyvenimo būdą, koks yra priimtinas jam pačiam. Visa koncepcija yra atėjusi iš asmeninio poreikio, to, kaip vyras supranta ritualą ir lėtumą. Gimus dukrai ir pasikeitus gyvenimo ritmui, pasikeitė ir darbo ritmas. Kavinė jau keletą metų dirba tik tris dienas per savaitę dėl noro išsaugoti malonumą visame procese - tiek ruošimo, tiek kavos gėrimo:

„Mes pamatėm, kad daug ko nebespėjame, ir kavos ruošimas buvo tapęs funkcija dėl funkcijos - malonumo nėra. O apie malonumą kalbu abipusį - man malonu ruošti kavą ramiai, turint laiko, ir manau, kad žmogui taip pat malonu, kai jam ruošia kavą, o jis turi laiko ją atsigerti. Taigi, tos mintys apie lėtumą yra gimusios iš natūralių dalykų, o ne dirbtinio stabdymo. Aišku, šiandien technologijos skatina priimti daug informacijos, vienu metu veikti daug dalykų - geri kavą ir naudojiesi telefonu, geri kavą ir eini gatve, geri kavą ir dar kažką veiki. Visa tai yra normalu, bet kurdami aplinką čia ir svarstydami, kaip mums patiems smagu tą daryti, pateikėme alternatyvų.“

Kalbant, galvoje formuojasi klausimas - kaip atsirado ši lėtumo, ramaus proceso filosofija? Ar pirmiau buvo sulėtėjimas, lėtesnio gyvenimo būdo poreikio pajautimas ir tuomet atsirado ši kavos koncepcija, ar lėtas ritualas buvo pajaustas per kavą ir iš to išsivystė ši idėja? Kitaip tariant, kas pirmiau - višta ar kiaušinis?

Lėtų ritualų paieškos prasidėjo nuo muzikos

Vyras teigia, kad lėtėjimo procesas buvo padiktuotas greito gyvenimo ritmo. Emanuelis ilgą laiką dirbo reklamos agentūrose, kur tekdavo skubėti ir taikytis prie intensyvaus darbo ritmo. Ir lėtų ritualų paieškos prasidėjo nuo muzikos.

„Paskutiniais metais reklamos agentūroje vis labiau atsirado poreikis kažkaip rasti pabėgimą, stabdyti visą šitą dalyką. Kaip aš juokauju, kava būdavo skani geriausiu atveju šeštadienį ryte. Beveik pamenu tą dieną darbe, kai savo harde turėjau kokius 3GB muzikos, visko pilna, viskas lengvai prieinama, bet neturiu, ką klausyti, niekas nebesustabdo, nebejaudina. Tada pagalvojau, kad problema ne muzikoje, o formate - taip pradėjau rinkti plokšteles. Man patiko ritualas muzikos klausyme: reikia apversti plokštelę, reikia praleisti laiko renkantis, juk bet ko neperki, o kai gali parsisiųsti bet ką, tai ir neklausai. Jau tai buvo buferis.

Po kiek laiko pradėjo nebeužtekti muzikos, pradėjau vis labiau suvokti, kad noriu nerti į kavą. Dar agentūroje, kai su kolegomis eidavome į virtuvėlę ruošti sau kavos, užversdavome kompiuterius, palikdavome telefonus ir tiesiog ruošdavome kavą. Ta pertrauka būdavo tikrai ilga, nuo sumalimo iki paruošimo. Manau, kad čia ir buvo pirmieji žingsniai link kavos. Taigi, poreikis pristabdyti atsirado daug anksčiau, o kava tapo jo išraiška“, - sako jis.

"Man nereikia greito traukinio"

Emanuelis toliau kalba apie tai, kad dažnai patenkame į vieną ar kitą globalų trendą, bet paties gyvenime nebuvo stebuklingos knygos ar minties, kuri tarsi žaibas trenktų ir sustatytų viską į savo vietas. Pokyčiai ateina iš pajautimo. Ir tai, matyt, yra tvariausi pokyčiai, kurie nuolatos reikalauja tobulinimo. Tarp gausios nūdienos pasiūlos - tiek idėjų, tiek prekių - vyras atranda daugiau lėtesnių ritualų nei vien kava.

„Globaliai ta mintis apie lėtėjimą ir paprastumą egzistuoja, gali galvoti apie tai, kaip apie madą, arba gali racionaliai pamąstyti - visko tikrai yra labai daug. Jei nueini į parduotuvę kojinių - tai jų ten milijonas, nueini pirkti pieno, sūrio, vaisių - irgi milijonas. Kiekvienas iš mūsų pradeda vis labiau suvokti (jei pradeda brandžiau mąstyti), kad pats brangiausias dalykas yra laikas. Tuomet pradedi jį investuoti ten, kur tau malonu. Gal kai kas labai greitai apsipirkinėja vien tam, kad turėtų laiko vėliau lėčiau gaminti valgyti. Ir yra atvejų, kai aš pats kažką greitai darau, kad paskui turėčiau daugiau laiko net pasėdėjimui - tiesiog pasėdėjimui. Tai tapo neįtikėtinai didele vertybe.

Dėl to labai mėgstu keliones traukiniu, ir tegul jis lėtai važiuoja, man nereikia greito traukinio. Atrodo, sustosi, ir viskas, tada galėsi paskaityti knygą, atlikti elementarius, malonius dalykus“, - kalbėjo E.Ryklys.

Pokalbį užbaigiame gerokai vėliau, nei pasibaigia interviu. Ir sėdint šviesioje erdvėje ant natūralios medinės kėdės prieš molinį kavos puodelį atsiranda laiko aptarti kavos kultūrą Lietuvoje, pasidalinti patirtimis ir mintimis. Esu išlydima su kruopščiai supakuota šviežiai malta kava, kuri dar ne vieną dieną kvepės lėtesnio gyvenimo užuomazgomis mano virtuvėje. Ir atgal į darbus žingsniuoju kur kas ramesniu tempu.

Labai gerai pamenu vieną ankstyvo pavasario popietę prieš septynerius metus ir viename sostinės loftų įsikūrusioje gastronomijos studijoje nutikusį pokalbį apie kavą. Tiksliau, apie kavos kelio pradžią, pirmuosius žingsnius ir (į)kvepiančias tamsaus gėrimo istorijas, kurias žongliruodamas miniatiūrinėmis kavos stiklinėmis pasakojo kreivos nosies savininkas ir „Crooked Nose & Coffee Stories“ (toliau - CNACS) įkūrėjas Emanuelis Ryklys. Tuomet dar nebuvo lėtojo kavos baro, kavos pupeles Emanuelis skrudindavo namų virtuvėje, o smalsuoliai rinkdavosi į degustacijas ar vienos dienos kavinę (angl. pop-up café) paragauti kvapnios kavos ir pasiklausyti Emanuelio kavos istorijų. Nebuvo ir pirmosios lietuviškos knygos „Tebūnie kava“, kurią išleido drauge su leidykla „Dvi tylos“.

Nuo to laiko, kai kalbėjome pirmąkart prabėgo lygiai septyneri metai. Atrodo, kalbėjomės vakar, bet tas magiškas skaičius turi storą kavos istoriją, kuri sugulė į knygą. Emanueli, ar būtum galėjęs pagalvoti, kad po septynerių metų nuo CNACS pradžios rankose laikysi savo parašytą knygą?

Nuo pat pradžių supratau, kad norint skleisti kavos kultūra, neužtenka atsivežti retų kavos pupelių ir jas skrudinti vietoje. Reikia apie tai kalbėti, reikia leisti tai pažinti visiems, kurie kavą mėgsta, tačiau nesidomi jos istorijomis. Be to, kuomet pradėjau pats domėtis kava supratau, kad ypatingai trūksta elementaraus kavos pažinimo šaltinio. Jo tiesiog nėra, nes viskas labai specializuota, sudėtinga, techniška. Todėl pradžioje gimė mano vedamos „Pasaulio kavos degustacijos“, straipsniai „Virtuvės“ žurnale, konferencija „Dark Times“ ir kiti pažintiniai kavos renginiai. Knyga tęsia šį mano norą dalintis kavos žiniomis, kurių per septyneris metus išties prisikaupė. Knygos „Tebūnie kava“ tikslas, kad žmonės kuo paprasčiau suprasų fundamentalius kavos dėsnius, bet lengvai ir aiškiai. Labai džiaugiuosi, kad šia mintimi patikėjo „Dvi Tylos“ leidykla ir padėjo suburti puikią komandą.

Mano atveju tai noras pasidalinti tuo, kuo senai gyvenu ir padėti Lietuvos kavos mėgėjams susiorientuoti chaotiškame informacijos pasaulyje. Kavos kultūra visoje šalyje auga kiekvienais metais, tačiau klausimai (o kartais ir mitai) išlieka tie patys jau kokį dešimtmetį.

Nepasakyčiau, kad viskas ėjosi, kaip iš pypkės, bet kartu rašymas ir dalinimasis istorijomis man nėra svetimas ar labai naujas užsiėmimas. Darau tai kasdien savo kavos bare, degustacijų metu, konferencijų metu. Taip pat anksčiau rašydamas straipsnius.

Tekstai įgavo ne tik lengvumo skaitant, bet ir aiškumo gilinantis į visas temas. Taip pat vietoje mano planuotų trijų skyrių atsirado keturi. Vizualine knygos puse rūpinosi savo srities profesionalai - dizaineris Tadas Karpavičius, fotografas Darius Petrulaitis, iliustratorius Martynas Vilimavičius.

Man patinka neskubėti, gilintis, tačiau daugelis mano idėjų gimsta intuityviai. Labai džiaugiuosi, kad mano norą išgryninti kavos patirtis palaikė žmona Inga, sukurdama labai švarią, bet funkcionalią kavos baro erdvę. Ji padeda ir kitais mane jaudinančiais klausimais. Taip pat džiaugiuosi, kad žmonės su kuriais tenka susidurti dirbant ir bendraujant, suvokia ir vertina „Crooked Nose & Coffee Stories“ darbo kultūrą ir filosofiją. Aš ieškau natūralaus dialogo su svečiais, kurie tiesiog užsuka kavos puodelio ar pakelio ir, žinoma, su partneriais, kurie vėliau naudoja mūsų pupeles, įrankius, produktus savo kasdienybėje ar versle. Man tai svarbu, nes vertinu tvirtą, patikimą, kultūringą ryšį.

Kavos pasaulis yra labai skirtingas, tačiau vis dar yra gana uždaras ir verdantis savo sultyse. Aš ieškau natūralaus dialogo su svečiais, kurie tiesiog užsuka kavos puodelio ar pakelio ir, žinoma, su partneriais, kurie vėliau naudoja mūsų pupeles, įrankius, produktus savo kasdienybėje ar versle. Man tai svarbu, nes vertinu tvirtą, patikimą, kultūringą ryšį.

Ko gero, mane labiausiai domina senos kavos tradicijos, kurias aš galiu pritaikyti naujame kontekste. Mėgstu kuo natūraliau paruoštą, tai yra tiesiog užpilant šviežiai sumaltą kavą karštu vandeniu.

Simboliška, kad viskas prasidėjo nuo knygos ir virto knyga.

Kava yra savarankiškas kompleksiškas gėrimas, tačiau nieko neturiu prieš kavos ir desertų ar kitų maisto/užkandžių/gėrimų derinius.

Knyga nesibaigia parašymu ir išleidimu. Ją norisi kiek galima plačiau pristatyti. Kol kas visa tai tik mintyse, bet tikrai norėčiau su knyga aplankyti gimtuosius Šiaulius, pajūrį, Kauną ir kitas Lietuvos dalis. Be to, noriu tikėti, kad artimiausiu metu pradėsime darbuotis prie angliškos knygos versijos.

Kūrybiškumo ir verslumo srityje egzistuoja eliksyras, galintis pažadinti jausmus, sužadinti įkvėpimą ir paskatinti naujoves - kava. Įsivaizduokite vaizdą: tylus kambarys, skendintis švelnioje ankstyvo ryto šviesoje. Menininkas stovi priešais tuščią drobę, rašytojas žvelgia į tuščią puslapį, o verslininkas svarsto kitą svarbų žingsnį. Kas juos visus vienija? Šviežiai išvirtos kavos puodelis rankoje.

Kava yra daugiau nei gėrimas - tai kūrybiškumo ir verslumo katalizatorius. Nesvarbu, ar esate menininkas, ieškantis įkvėpimo ant tuščios drobės, rašytojas, ieškantis tobulų žodžių, ar verslininkas, planuojantis naujas teritorijas, kava gali pakurstyti jūsų aistrą ir paskatinti sėkmę.