Dabartinis mūsų maitinimosi būdas smarkiai skiriasi nuo praeities. Nuo senų senovės lietuviai pirmiausiai buvo „mėsėdžių“ tauta. Dėl ypatingos Lietuvos geografinės padėties bei spalvingos istorijos daugelis tradiciškai lietuviškais vadinamų patiekalų yra kilę ne tik iš lenkų ir vokiečių, bet ir iš tolimųjų Rytų virtuvės.
Mityba iki XIV amžiaus
Anot Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Archeologijos katedros vedėjo prof. Aleksiejaus Luchtano, archeologiniai tyrimai rodo, kad iki 14-to amžiaus pabaigos daržų pas mus nebuvo. "Kaip prabangos dalykas atsirasdavo diduomenės, bažnyčios hierarchų sodai, bet juose buvo auginami tik vaismedžiai. Archeologiniai tyrimai Kernavėje parodė, kad šalia gyvenvietės buvo dideli dirbami laukai, bet daržovių juose praktiškai nebuvo. Pavyzdžiui, baltus labai stebindavo, kad kryžiuočiai valgo lapus. Pasirodo, tai buvo kopūstai. Pomidorai apskritai išplito tik praėjusiame amžiuje", - pasakojo pašnekovas.
Tiesa, mūsų protėviai valgydavo daug miško uogų, laukinių serbentų, obuolių, kriaušių, slyvų, o iš daržovių buvo auginamos nebent ropės, burokėliai ir ridikai.
Valstiečių ir diduomenės virtuvė
"Dabartinė tradicinė lietuviška virtuvė iš esmės yra patobulinta valstiečių, prastuomenės, karčiamų virtuvė. Tai pigūs, nereikalaujantys sudėtingų kulinarinių įgūdžių patiekalai - tokie, kaip kugelis, vėdarai, yra karčiamų maistas. Archaiškų elementų daugiau išliko Žemaitijoje - kastinis, įvairūs kruopiniai patiekalai. Tai maistas, susiformavęs kovų su kryžiuočiais laikais, kai žmonės turėjo valgyti sočiai ir vieną kartą per dieną. Maisto ruošimas neturėjo užimti daug laiko - šeimininkės tiesiog sukraudavo visus komponentus ir pašaudavo į krosnį. Toliau procesas vykdavo automatiškai", - teigė mokslininkas.
Visiškai kitokia buvo diduomenės virtuvė, pradėjusi intensyviai formuotis 14-ame amžiuje. Kadangi mūsų diduomenė buvo daugiatautė, jos virtuvėje buvo galima rasti įvairių tautų elementų. Technologine prasme ši virtuvė buvo pakankamai sudėtinga - įvairios sriubos, įdaryti, krosnyje užkepti paukščiai, žuvies patiekalai ir, žinoma, žvėriena. Mat Lietuvoje buvo gilios medžioklės tradicijos.
"Kiekvienas bajoras buvo medžiotojas. Tai lėmė ir šalies padėtis - jis turėjo būti geras karys, o taiklumo, ištvermės ir kitų karo dalykų mokydavosi medžiodamas, - pasakojo archeologas. - Tyrinėdami Kernavę, pastebėjome, kad ten, kur gyveno eiliniai miestiečiai, buvo valgoma jautieną, kiauliena, aviena, ožkų mėsa. Kunigaikščio rezidencijoje visai kitokia gyvūnų kaulų sudėtis: taurai, stumbrai, briedžiai, šernai, meškos, delikatesu laikomi bebrai".
Beje, didikai buvo pakankamai turtingi, kad atsigabentų produktų ir iš tolimų kraštų. Jau Vytauto laikais Lietuvoje buvo rytietiškų prieskonių, vynuogių, graikinių riešutų, džiovintų vaisių. Taigi gurmaniškumo pradas Lietuvoje nebuvo svetimas. Vytauto Didžiojo laikais atsirado aktyvūs kontaktai su totoriais, taip pat į Lietuvą ėmė skverbtis armėnai, o kartu - ir jų virtuvės. Pavyzdžiui, koldūnai bei visi patiekalai, kai į tešlą įvyniojama mėsa, - Centrinės Azijos regionų maistas. Tiesa, mes juos paskaninome grybais bei grietine. Tradiciniai mūsų balandėliai - taip pat perdirbtas rytietiškas patiekalas, tik svetur mėsa vyniojama į vynuogių lapus. Beje, balandėlius savo tradiciniu patiekalu laiko ir iš mūsų juos perėmę skandinavai. Tuo tarpu troškinti kopūstai pas mus atkeliavo iš lenkų arba vokiečių.
"Cepelinai, ko gera, atsirado Vokietijoje, tačiau mes juos padidinome, pagražinome, paskaninome. Kita vertus, vokiečių virtuvėje taip pat naudojama daug grietinės ir riebalų, - svarstė A. Luchtanas. - Tuo tarpu kopūstų ir agurkų rauginimo technologijas turbūt perėmėme iš Rusios, nes Vakaruose buvo taikomas visai kitas konservavimo būdas - marinavimas actu".
Pokyčiai XIX amžiuje ir sovietmečiu
Anot archeologo, įvairesnių produktų atsirado 19-ame amžiuje, kai tapome didelės imperijos dalimi, pagyvėjo prekybiniai ryšiai. Pavyzdžiui, vietoj medaus dažniau pradėtas vartoti cukrus, vietoj giros - kava ir arbata. Bene didžiausią perversmą mityboje padarė bulvės, kurios pasirodė dar XVIII a., tačiau labiau išplito XIX amžiuje. Ši daržovė padėdavo išvengti bado, kai klimatinės sąlygos sunaikindavo grūdinių kultūrų derlių.
Dar vienas lūžis mūsų mityboje - sovietinis laikotarpis. „Po Antrojo pasaulinio karo įvedamas visoje Sovietų sąjungoje vieningas maisto standartas: visi turi valgyti patvirtintus, galbūt partiniams bosams patikusius patiekalus. Taip atsiranda Leningrado agurkinė, Kijevo kotletas, įvairūs šniceliai ir befstrogenai“, - sakė pašnekovas.
Egzotiška mėsa senovės Lietuvoje
Yra ir nemažai egzotiškų gyvūnų, kuriuos lietuviai valgė bei medžiojo. „Tai, kad žmonės valgė bebrus yra istoriškai patvirtintas faktas. Lietuva sugaudavo bebrų ir juos išveždavo kailiams, o mėsa likdavo. Yra visokių šios mėsos paruošimo technologijų. Buvo valgomas ir pats bebras, ir garsioji bebro uodega, kuri labiau panaši ne į mėsą, o į žuvį, nes yra su žvynais, todėl sakoma, kad ją galima valgyti ir per pasninką“, - sakė B. V. Jai pritarė ir kitas specialistas V. Sakas: „Pati geriausia mėsa aišku yra bebriena.
„Žinoma, kad arkliena buvo valgoma, tai minima ir istoriniuose šaltiniuose ir tai yra normalu, jeigu turime šalia arklį ar žirgą, ypač kariuomenės reikmėms. Žirgas buvo kaip palydovas, o šalia buvo ir arkliai, kurie buvo skirti transportui, taip pat ir mėsai. Lietuvių papročiuose ši mėsa buvo laikoma labai švari, tvarkinga mėsa“, - pasakojo B. V. Šiuo metu Lietuvoje visa arkliena yra eksportuojama į kitas šalis, kuriose valgoma kaip delikatesas.
„Jeigu būdavo kokie marai, badas ir taip toliau, ekstremaliomis sąlygomis žmonės viską valgydavo, net ir peles. Bet tai nebuvo įprastas maistas. Įprastai žmonės kovojo su graužikais, nes žinojo, kad visos ligos plinta nuo jų“, - teigė B. „Valgomi graužikai buvo tik zuikiai ir kiškiai, nes triušiai yra atvežtinis dalykas. O kas valgys žiurkes ar peles, kai aplinkui mėsos pilni miškai ir pilni tvartai“? - klausė V.
„Kai atsirado paukščiai prie namų, kaip puošmeną juos valgė tik ypatingoms progoms. Pavyzdžiui, kalakutas ar povas atsirasdavo tik ant ypač ypatingo stalo. Jie buvo specialiai paruošiami, pateikiami, tarsi prabangos ženklas. Tikrai tokios mėsos nevirdavo ir nešutindavo puode“, - tikino B. „Kai buvo stipri medžioklė, buvo valgoma labai daug laukinių paukščių. Tarkime, praeityje didikai galėjo susimedžioti fazaną. Tačiau vargingesni žmonės medžiojo, tarkime, varnas. Jų gaudymas buvo nebe bajoriškas reikalas. Jos buvo gaudomos tinklais, buvo speciali technologija, specialus laikas, kai jos praskrenda. Taip pat buvo valgomi smulkūs paukščiučiai, vadinamos kurapkos“, - teigė B.
Anot specialisto, anksčiau buvo valgomos ir gulbės, ir netgi žvirbliai: „Gulbes seniau valgydavo ir jas reikia naikinti. Ten, kur gulbės atsiranda, ežeras ar kitas vandens telkinys pradeda mirti. Gulbės labai daug tuštinasi ir tos išmatos, kaip ir kormoranų, visą gyvūniją, bakterijas naikina. Po kelių metų vandens telkiniai tampa nebegyvi. Bet jų mėsa yra skani, ypač, jeigu moki apdirbti“, - sakė V.
„Dabar valgome tą seną karvieną, kurios anais laikas net ir vargingieji nelabai valgė arba atiduodavo gyvuliams. Apskritai nebuvo valgomi melžiami gyvuliai, o dabar mes juos valgome“, - sakė B. Anot V. „Dabar nieko panašaus nėra, nėra tikros kiaulienos yra tik ta, kuri Lietuvoje auginama smirdančiuoju, gamtą teršiančiuoju būdu. Šios mėsos cheminė sudėtis yra pasikeitusi iš principo. Lygiai tas pats yra ir su galvijais, sveikesnė būtų tik avių mėsa.
Maisto įtaka ūgiui
Su mityba, anot mokslininko, gali būti susiję ir lietuvių ūgio pokyčiai. Pavyzdžiui, baltai, gyvenantys pirmaisiais amžiais po Kristaus, romėniškuoju laikotarpiu, buvo aukštaūgiai - maždaug kaip XX amžiaus penkto dešimtmečio žmonės. „Tai buvo laikotarpis, kai nebuvo grėsmingų epidemijų, nes nebuvo didelės gyventojų koncentracijos. Taip pat žmonės jau sugebėdavo išvengti sezoninių badavimų, nuo kurių kentėjo akmens amžiuje. V-VI amžiuje prasideda vadinamasis mažasis ledynmetis, kai labai pablogėja klimatas. Slėniai, kuriuose žmonės sėkmingai vertėsi žemdirbyste, dėl pelkėjimo pasidaro netinkami gyventi, todėl jie turėjo keltis kitur. Tokios nepalankios klimatinės sąlygos vertė persiorientuoti ir ūkininkauti kitaip“, - pasakojo mokslininkas.
Dar labiau žmonių ūgį, kuris ėmė mažėti, paveikė viduramžių epochoje prasidėję įvykiai, kai Lietuvą pradėjo puldinėti kaimynystėje įsikūrusios ankstyvos krikščioniškos valstybės. 14-to amžiaus antroje pusėje prasideda pirmosios epidemijos, dėl kurių vėlesnėse epochose išnykdavo net du trečdaliai populiacijos. Kraštas buvo alinamas karų ir badmečio iki pat 17-to amžiaus. Padėtis stabilizavosi tik XIX amžiuje. Šiuo metu mes vėl „augame“. Mitybos specialistai šį procesą, prasidėjusį praėjusio amžiaus viduryje, sieja ir su maisto gamybos pokyčiais - maisto priedų, genetiškai modifikuotų organizmų bei hormonų atsiradimu.
Reklamos įtaka mitybai
Reklamų gausa neabejotinai daro įtaką mūsų pasirinkimui, o taip pat ir mitybos įpročiams. Reklama turi ilgą gyvavimo istoriją: archeologiniai kasinėjimai parodė, kad reklamos naudą suprato jau senovės romėnai. Tiesa, anuomet reklama apsiribodavo prekės ženklu, iškaba ar miesto šaukliu. Šiuolaikiniame informacijos sraute patraukti vartotojo dėmesį yra sunkiau nei bet kada anksčiau. Tačiau dėmesį reikia išlaikyti. Vienas iš metodų - pakviesti produktą reklamuoti garsenybę. Siekiant sustiprinti efektą naudojami apklausų, tyrimų rezultatai, faktai, kurie ne visada būna teisingi.
Kitas reklamos kūrėjų žingsnis - kartoti, kartoti ir dar kartą kartoti. Kol reklamos tekstas taip įstrigs jums į pasąmonę, jog nuėję į parduotuvę rinksitės būtent tą prekę. Dauguma žmonių mieliau perka ir vartoja žinomas ir įprastas prekes, su kuriomis susipažįsta būtent matydami reklamą.
Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, nuo 1980 metų nutukusių žmonių skaičius padvigubėjo. Su šia problema susiduria ir vaikai: 2010 metais pasaulyje 42 mln. „Vaikams skirta reklama nuolat skatinami netinkami mitybos įpročiai“, - teigiama Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto 2012 metų pranešime dėl jaunimui ir vaikams skirtos reklamos taisyklių. ES komiteto pranešime rašoma, kad turėtume atkreipti dėmesį į vaikų įtaką priimant sprendimus dėl maisto produktų pirkimo. Maža to, jog reklama skatina netinkamus vaikų mitybos įpročius, ji neretai lemia ir tėvų pasirinkimą. Nors tėvai ugdo atžalų mitybos įpročius, vaikai, paveikti reklamos, ima reikalauti būtent reklamuojamų produktų.
Paradoksalu, jog skatindama vartoti kaloringą maistą, reklama taip pat kuria liekno kūno kultą. „Vaikai ir paaugliai reklamoje mato tam tikro kūno sudėjimo ir išvaizdos jaunus žmones. Liekno kūno įvaizdis veikia jaunimą, ypač mergaites, ir formuoja grožio idealą, kuriuo skatinami pavojų gyvybei galintys kelti mitybos įpročiai“, - teigiama Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto pranešime.