Maistas - tai galimybė dalintis bei duoti, jis tarsi altruizmo išraiška: tėvų - vaikams, šeimininkų - lankytojams, užklydusiems svečiams. Tai svarbiausia, ką motina gali duoti savo vaikui, todėl maistas yra bene geriausias meilės ir saugumo įrodymas. Juo mes dalinamės valgydami kartu su kitais žmonėmis. Ne veltui, vakarienė daugelyje kultūrų yra metas, kai visa šeima ar bendruomenė susėda prie bendro stalo. Tad pats maisto ruošimas yra ne tik poreikis - tai mūsų žmogiškumo simbolis, tai, kas išskiria mus iš kitų gyvūnų.
Maistas simbolizuoja mūsų visuomeninę veiklą ir mūsų vietą visuomenėje, nes pats valgymas yra ne vieno ar poros, bet grupės žmonių reiškinys. Tačiau kiekvienas valgo skirtingą maistą, kuris patinka tik jam pačiam. Todėl maistas neretai atlieka socialinio barjero vaidmenį - taip mes išsiskiriame iš kitų. Tačiau jis ir sujungia, mes tapatiname save su kitais žmonėmis, kurie valgo tą patį maistą, tuo pačiu būdu. Pasirinkdami muziką, kalbą, elgesį, madą, stengiamės save tapatinti su panašiai besielgiančiais. Taip pat yra ir maisto srityje, kur akivaizdūs etniniai, religiniai bei klasiniai panašumai ir skirtumai.
Žmogus, kuris neišmano vietinių valgymo tradicijų, elgesio prie stalo kultūros, visuomenėje neretai laikomas pašaliečiu. Todėl tinkamai elgtis prie stalo yra labai svarbu. Deramai tai daryti reikėtų visą laiką, pradedant maisto parinkimu, paruošimu, patiekimo būdu ir baigiant valgymu.
Valgymo kultūros istorija
Pobūviuose buvo patiekiama daugybė įvairiausių patiekalų, gėrimų, ypatingai didelį dėmesį skiriant jų suderinimui. Jau tada Egipte sėdėdavo prie stalo ant kėdžių. Skirtingai negu kitose tautose, Egipte prie stalo buvo leidžiama sėdėti ir moterims. Buvo netgi kažkas panašaus į užstalės muziką: muzikantai savo grojimu linksmindavo svečius. Panašių įrodymų sutiktumėme ir Lietuvos istorijoje.
Galbūt mūsų egzistenciją užtikrino bulvių bei mėsos patiekalai? Senovės Graikijoje valgymo kultūra buvo kiek žemesnė. Po spartietiškų pusryčių ir tokių pat pietų, dažniausiai pamirkytos vyne duonos ir vandens, pavakary graikai susirinkdavo pagrindiniam valgymui, kurio metu net aukštuomenė retai valgydavo mėsą, bet gerdavo nemažai vyno. Valgydavo ir gerdavo iš molinių ar metalinių indų, patiekalus imdavo rankomis, o slidžius valgius valgydavo šaukštais. Homero laikais graikams buvo įprasta taip pat valgyti sėdint. Tačiau vėliau jie perėjo prie rytietiško papročio valgyti gulint ant specialios kanapos.
Filosofas Epikūras pasisakė už gyvenimo malonumus, bet kartu įspėjo, kad jie neturėtų virsti besaikiu lėbavimu. Jis teigė, kad išmintingasis pasirenka ne tą valgį, kurio yra daugiausia, bet tą, kuris yra skaniausias. Aukščiausią išsivystymą Graikija pasiekė prieš 2500 metų, viešpataujant Perikliui. Senovės romėnai valgymo bei virimo meno papročius perėmė iš graikų. Jie taip pat valgė pirštais ir šaukštais, tik retais atvejais pjaustė mėsą peiliu ją prilaikydami šakute. Valgė romėnai gulėdami. Jau XXVI amžiaus pradžioje, pirmą kartą itališkame dvare, valgymui buvo panaudota šakutė. Valgymo su šakutėmis ir peiliais paprotys vėliau atsirado ir Prancūzijos karaliaus dvare. Pamažu dvaro stalo etiketo bei valgymo kultūros papročius pradėjo perimti paprasti žmonės.
XIX amžiuje vaišių etiketas buvo nuolat tobulinamas. Po Antrojo pasaulinio karo stalo kultūroje neliko griežtų etiketo taisyklių, ji pasidarė laisvesnė. Tačiau dabar vėl atgijo iškilmingesnis stilius, akcentuojantis kokybiškesnę stalo puošybą, bei prikėlęs iš užmaršties, daugelį metų pultus kaip senamadiškus, atgyvenusius stalo dengimo papročius. Visame pasaulyje vaišės tapo viena iš žmonių bendravimo bei pasilinksminimo formų.
Valgymo vieta ir laikas
Vieta, kur mes valgome, yra tokia pat svarbi kaip ir pats maistas. Būdami namuose mes renkamės valgomąjį. Ar kada nors susimąstėte, kodėl mes jį vadiname ne „valgymo“ kambariu, bet „valgomuoju“? Tai nulemia jo paskirtis, nes mes jame ne tik valgome, bet ir bendraujame - tai daugiau nei tik maistas. Paprastai valgomasis užsakomas formaliam valgymui: tai apima šeimą ir artimuosius, ypatingomis progomis - vyresnius giminaičius, svarbius svečius, kuriems norima padaryti įspūdį.
Valgymo laiko pasirinkimas gali atskleisti klasinius skirtumus. Praeityje aristokratai pusryčiaudavo ganėtinai vėlai, apie 10 valandą, nes jie turėjo daug laisvo laiko ir ilgai miegodavo. Tuo jie skyrėsi nuo valstiečių, kurie pusryčiaudavo labai anksti, nes eidavo dirbti, kai tik pakildavo saulė. Priešpiečių metu buvo valgomi šaltieji patiekalai, o tarp 5-7 valandos visi eidavo pietauti. Lengva vakarienė buvo patiekiama prieš einant miegoti. Įprasti pietūs savo ruožtu buvo nustumti į vakarą, o vakarienės beveik atsisakyta.
Prieš kurį laiką nebuvo nurodymų, kada reikia valgyti vieną ar kitą patiekalą. Tačiau vėliau valgymas buvo itin ritualizuotas, kiekvieno patiekalo patiekimo eiliškumas tapo labai svarbus: sriuba, žuvis, paukštiena, mėsa, desertai. Įsitvirtino bendros taisyklės, kad deserto negalima valgyti prieš aštrų maistą. Štai, pavyzdžiui, salotas prancūzai valgo po pagrindinio patiekalo, amerikiečiai griežtai prieš, o anglai bjaurisi abiem būdais, ypač, kai salotos patiekiamos kartu su karštu maistu vienoje lėkštėje.
Pagrindinės etiketų taisyklės
Prieš paimant į rankas taurę ar įrankius, reikėtų kiekvieną kartą palaukti ženklo tų , kurie yra kompetetingi tai padaryti. Etiketas reikalauja, kad pirmasis taurę pakeltų šeimininkas arba aukščiausias pagal rangą svečias - ir gal po trumpų pasisveikinimo žodžių - duotų ženklą gerti. Šeimininkei arba aukščiausiai pagal rangą viešniai priklauso duoti ženklą pradėti valgyti; ji tai gali padaryti galvos linktelėjimu, kartu paimdama į rankas valgymo įrankius. Gero apetito linkėti nereikia, nes tai skamba pernelyg senoviškai arba bent jau familiariai.
Šaukštu valgomos sriubos ir ypatingos rūšies desertai. Aušindami sriubą, nepūskite į lėkštę, puodelį ar šaukštą, o paprasčiausiai palaukite, palengva maišydami šaukštu, kol atvės. Pilantis sriubos papildomai, šaukštas paliekamas lėkštėje. Sultinys ir pertrinta sriuba dažniausiai patiekiama puodelyje, valgoma desertiniu šaukštu, puodelį kaire ranka prilaikant už ąselės. Iš puodelio geriami tik likučiai. Norint viską iš lėkštės suvalgyti, ji kairiąja ranka paverčiama nuo savęs, t.y. Karštasis patiekalas valgomas peiliu ir šakute. Išimtį sudaro minkšti ir supjaustyti mėsos patiekalai. Minkšti mėsos patiekalai smulkinami tik šakute. Valgant tokius patiekalus arba gabaliukais supjaustytą mėsą, šakutė laikoma dešinėje rankoje.
Didelis mėsos gabalas iš karto nesmulkinamas, nes taip greičiau atauštų. Atsipjaunama po gabalėlį. Peiliu dažniausiai pjaustome kietą maistą arba pastumiame daržoves, ryžius makaronus prie šakutės. Pjaustomi tik kieti patiekalai. Anksčiau buvo laikoma tabu kai kuriuos valgius pjaustyti peiliu: peilis būdavo ne iš nerūdijančio plieno, kas galėdavo pakenkti maisto skoniui. Žuvis paprasta nevalgoma peiliu, bet ir čia neapsieinama be išimčių. Pavyzdžiui, kietą ungurio odą, kaip ir silkę, galima perpjauti tik peiliu. Apskritai žuvies patiekalams yra specialus peilis ir šakutė. Kai jų neturima, naudojamasi dviem šakutėmis. Kairėje rankoje laikoma šakute valgoma, dešinėje - pagelbstima narstyti žuvį.
Kai ant stalo padėta tik viena šakutė, ji laikoma dešine ranka, o žuvis prilaikoma karėje turima duonos plutele. Nuo rūkytos žuvies pirmiausia nulupama oda, po to mėsa atskiriama nuo kaulų. Suvalgius viršutinę dalį, žuvis apverčiama ant kito šono. Duona (juoda ir balta) iš bendros lėkštės visada imama ranka (ne šakute), stengiantis nepaliesti kitų riekučių. Kartais valgant pasitelkiami pirštai, paduodamas dubenėlis pirštams panardinti; baigus valgyti, pirštai nusausinami antrąja servetėle.
Maistas kaip komunikacijos priemonė
Gausus, lūžtantis nuo brangių patiekalų stalas jau nuo neatmenamų laikų buvo padėties visuomenėje požymis. Jis pažymėdavo šeimininko svetingumą bei dosnumą, dažniausiai skirtą atvykėliams iš tolimų kraštų. Britai jus pasitiks su puodeliu arbatos, rusai su duona ir druska, o Artimųjų Rytų gyventojai pasiūlys didžiulę porciją avies akių drebučiuose, kurią geriau suvalgyti visą, nes kitaip įžeisite svetingąjį šeimininką.
Mes renkamės maistą, kaip žinutę žmogui, įmonei ar valstybei, kurios dėmesį norime atkreipti. Kariuomenėje pagarba svečiui dažnai atiduodama patrankų salvėmis, reiškiančiomis mūsų jėgą, kad mes pajėgūs jį įveikti, bet to nesiekiame. Tuo tarpu gausiai patiektas maistas, dažniausiai parodo mūsų svetingumą, geranoriškumą ir gerovę. Dosnumas bei formalumas yra svarbiausi akcentai vaišinant svarbius svečius. Jei maistą ruošiame namuose, mes keičiame savo įprastinį meniu, stengdamiesi pasiūlyti svečiui šio to neįprasto, nekasdieniško. Tai neturi nieko bendro su mūsų fiziologiniais poreikiais, svarbiausiu tampa psichologinis aspektas - itin maloniai nustebinti pageidaujamą adresatą.
Mes dalinamės su juo maistu ir jaučiamės labai laimingi, jei verslo pietų metu restorane svečias leidžia sumokėti už maistą bei gėrimus. Sociologai jau seniai pastebėjo, kad maistas ir valgymas yra efektyviausias būdas nusiųsti žinutę pageidaujamam adresatui ir per tai sulaukti jo palankumo.
Elgesys restorane
Atminkite, kad didžiausią įspūdį daro ne triukšmingiausiais, o mandagiausias lankytojas. Tampa madinga restorane išjungti mobilųjį telefoną. Nepersistenkite darydamas įspūdį savo nepriekaištingomis manieromis. Nesigėdykite, jei ką nors padarėte ne taip, - geriau viską nuleiskite juokais. Džentelmenui tik vieninteliu atveju leidžiama eiti pirma moters - žengiant į restoraną. Džentelmenas eina pirmas, nes turi pasisveikinti su žmogum, kuris palydi prie staliuko. Geriausiai apdairiai staliuką užsakyti iš anksto, gėdingas pasišalinimas iš restorano negavus vietos apkartins tolesnį vakarą.
Dama turi sėsti veidu į tą pusę, iš kurios atsiveria įdomiausias vaizdas, - langą ar salę. Pradėjus skaityti valgiaraštį, būtina atsiminti, kad servetėlės negalima niekur kišti ar rištis po kaklu. Tai - senų milijardierių privilegija, o jūs taip pasipuošęs atrodysite kvailai. Valgiaraštis pirmiausia paduodamas damai. Paprastai pasirinktus ir pageidaujamus patiekalus užsako tas, kuris pakvietė apsilankyti restorane. Jei valgis jums patinka, galite tuo pasidžiaugti, o jei nepatinka, pagalvokite, ar verta šią žinią pranešti valgantiems kartu - juk jiems gali sugesti nuotaika. Tačiau kai maistas paruoštas netinkamai ar yra atšalęs, pasikvieskit padavėją ir , nekeldami balso, pareikškite pretenzijas.
Prieš užsakant pasirinktą vyną padavėjas duos jums jo paragauti. Tačiau jums nebūtina užsisakyti to, kurio paragavote. Pagal restorano taisykles vynas, kurio svečias paragavo ir atsisakė, turi būt panaudojamas padažų gamybai, todėl restoranas nepatirs nuostolio.
Stalo įrankių naudojimas
Sriubos lėkštės naudojamos oficialiems pobūviams. Sriubos puodeliai su dviem ąselėmis naudojami drebutinėms sriuboms ir sultiniams. Iš tokio puodelio galima ne tik semti šaukštu, bet ir gerti. Druskinės ir pipirinės paprastai padedamos su sidabro ar dramblio kaulo šaukšteliais.
Jeigu desertas paduodamas taurėse aukštomis kojelėmis ant lėkštės, šaukštas paliekamas ant lėkštės krašto, bet ne taurelėje net kol valgote desertą. Prieš pradedant mėgautis kava ar saldumynais, jums gali prireikti nueiti į tualetą. Nesigėdykite trumpam pasišalinti, tačiau neužmirškite, kad atnaujinti pokalbį bus dvigubai sunkiau nei jį tęsti.
Kai jums atneš sąskaitą, veržkitės sumokėti už damą, bet jai ji prieštarauja, būkit šiuolaikiškas ir leiskite sumokėti. Jeigu dama moka už jus, nemėginkite imti sąskaitos ir pasižiūrėti, kiek ji už jus sumokėjo. Verčiau neužmirškite jai padėkoti.
Kultūriniai skirtumai
Kitų šalių maistas buvo mažai žinomas paprastų darbininkų sluoksniui, bet turtuoliams bei viduriniajai klasei tai buvo prestižo reikalas. XVIII amžiuje lenkas, valgęs prancūziškos virtuvės patiekalus, ryškiai išsiskirdavo iš kitų, mokėjusių tik išsikepti bulves.
| Šalis | Tradicinis pasitikimo gestas |
|---|---|
| Didžioji Britanija | Puodelis arbatos |
| Rusija | Duona ir druska |
| Artimieji Rytai | Didžiulė porcija avies akių drebučiuose |