Ir visai čia pat - lyg erdvesnė aplinka, sukalbamesnis žvilgsnis. Ir apie tylą jau šis tas - toks gyvesnis kažin kieno vaizdinys, ir klausimai pamažu virsta atsakymais.
Ir vėl pasikartosime, kas svarbu. Ir pabūkime su jo Paserbenčiu, Kalnujais, Vanaginės sodu, su jo neišsemiama išmone, su aptikimais, dalyvaukime jo žodžio kelionėse. Juk nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio „Balandžio sniegas“, pasirodžiusio 1962 metais, tokia tyra poeto sakmė - iš gyvenimo, iš pasiilgimo giesmė.
Suprantama, kiekvienas turime savo Martinaitį, esame radę jo eilėraščių pasaulį, kuriame žmogus, žemė, kalba, kuriame mes kalbamės. Ir tegul bus mums aišku, kas yra vakar, o kas visados… Tegul bus šiai atminties akimirkai jo eilėraščiai iš „Balandžio sniego“, tegul sužadins smalsumą ir viena kita minties akistata iš Viktorijos Daujotytės apmąstymų knygos „Boružė, ropojanti plentu“, tegul kalba į mus, ir mes tai girdėsime, mes turime, iš ko rinktis.
Patys jame turime būti. „Esame prilenkti - prie savo gyvenimo pirmiausia“,- primena Viktorija Daujotytė. Itin tai arti poeto Martinaičio knygose - pasikartojanti teisybė su nusiteikimais, svarstymais, santykiu ir įpročiais.
„Svarbios Martinaičio kūrybos atramos - senoji baltų pasaulėjauta, tautosaka, naivaus (t.y. tikro) matymo tiesa“,- anot Valentino Sventicko. „Žmogaus, tėviškės gamtovaizdžio ir tautos ryšius poetas vertino kaip galimybę atsispirti politikos slėgiui ir unifikuojančiai civilizacijai“ (2017).
Iš Martinaičio „Balandžio sniego“ - ir visas pasaulis, ir, rodos, nieko praleidžiamo, nieko, kas ir mums nerūpėtų. Juk tokia tikra tuo patyrimu keliaujančio žmogaus artumo akimirka - su įsitikinimu: „Prisigėrusias kaitros ir vėjo,/ į gyvenimą/ Glėbiais dienas nešu.“
Viktorija Daujotytė primena, kad pirmoji poeto knyga - ir visas gilusis dvasios pasaulis, ir visas ryšys su buvimu. „Buvimo būdas pasirodė tinkama forma suimti tai, kas Marcelijui Martinaičiui būdinga kaip būnančiam: forma, kuri priminė ir Simoną Daukantą, būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, Maironio ritmą - pamatinį būdą - grūdą.“
Martinaitis sako, kad „Laikas yra tik laikas“.
„Moraliniai pamatai, įsipareigojimai ginti, saugoti laikomi dviejų svarbiausių atramų: darbo ir meilės. Pasak Viktorijos Daujotytės, „Žinojimas, kuris yra perduodamas,- nuo mažens. Tai ritualo galios, įsukančios visus“.
Martinaičio „eilėraštis ramina, tildo, lyg užneša viską sniegu“. Ir paties poeto, beje, kiek vėliau, ir ne sykį užrašyta, kad „Gyvas žodis, bent mano krašte sakydavo: toks iš prigimimo, iš prigimties, nepakeisi…“ Ir mes - iš to paties krašto, ir turintys žodį.
„Nežinau, kodėl taip atsitinka. Nėra plano, išankstinio nusistatymo. Gal tai pati poezija veda į savo valdas? Ar išvaro pro tas pačias duris, pro kurias atėjai į gyvenimą? O gal ji ragina neužmiršti savo pirmųjų gyvenimo dienų kaip verkiančio, gaisrų pašvaistės išgąsdinto vaiko“ (2013). Galbūt ir šįsyk, vedami poeto - savojo Pavedėtojo, Mokytojo, išlaikysime tą gyvenimo susikirtimą iš „Vakar ir visados“?
Gryna tiesa, kaip sako poetas Marcelijus Martinaitis, jog „prireikė kelių knygų“, kad prie ko nors ir prisikastume. Skaitymas - dovana, atminimas - ir pasikartojimas.
Šiemet Dionizo Poškos Baubliui - 210-ieji. „Poškos kultūrinio darbo akivaizdus įprasminimas ir jo pasididžiavimas buvo Baublys - pirmasis senienų muziejus Lietuvoje, įsteigtas 1812 m.“,- priminta Juozo Girdzijausko (2001).
Ne viename laiške Poška rašė, jog kiekvienas nuveiktas darbas yra prasmingas, o jo užrašų sąsiuvinyje esanti rankraščių knyga „Bitelė Baublyje“ - visas rašytinis palikimas: straipsniai, laiškai, eilėraščiai ir tekstai, kurie įrodo rašančio asmens darbštumą.
Autorius darbavosi trijuose pagrindiniuose lietuvių kultūros baruose: rūpinosi istorija, kalba ir rašė eilėraščius. Jam būdingas kuklumas, savikritiškas žvilgsnis, aiškus požiūris. Jis buvo tautiškai apsisprendęs lietuvis-žemaitis, išprusęs, plačiai apimantis pasaulį.
„Pavasarį savo eiles galvoju“,- ištarta poeto Dionizo Poškos, kuriam visi metų laikai buvo ir kaip literatūrinio darbo laikotarpis, kaip savo „pomėgiavimo“, „malonaus užsiėmimo, kurio esama visokių rūšių“, laikas, anot paties autoriaus.
Visa, ką Dionizas Poška sukaupė per savo archeologinius tyrinėjimus, kokius radinius aptiko, eksponavo savo Baublyje. Itin įsimena jo paties sukurtos eiliuotos epigramos bei sentencijos apie vargstantį žmogų, apie socialines problemas, rūpesčius, apie gyvenimo vertę ir darbo reikšmę bei Tėvynės pažinimą.
Tai taip paskaitydami, pagalvodami - būsime ir atminę Baublius, ir išsaugoję žvilgsnį į praeitį, kuriame poeto Dionizo Poškos žodis, kuris kalba ir apie tai, kas dabarties neaplenkiama. Yra ryšys - toks užlaikytas ir reikšmingas.
Tai žodžiai iš Poškos poemos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ - tai svarbiausias jo kūrinys, kuris išliko sąsiuvinyje „Bitelė Baublių“. Autentiškas tekstas pirmąkart paskelbtas atskiru leidiniu 1947 metais. Be abejo, aukštinamas paprastas žmogus-mužikas, tauriausių bruožų ir išmintingas, vertybių kūrėjas, bet esantis savo šalyje beteisis žmogus.
Švietėjiškos idėjos - ir vienas iš ryškiausių klasicizmo krypties kūrinių, paremtas tikroviškais vaizdais. Jau ne viena vaikų karta yra skaičiusi Juozo Nekrošiaus eilėraščius. Jauniausiai kartai - dar viena jo knygelė Malūno ūsai*. Jos viršelyje geltoname fone šypsosi pasakų pilaitę primenantis malūnas, tarsi kviesdamas į margaspalvį pasaulį, stebuklų šalį, kur laukia daug šviesių, džiaugsmingų akimirkų.
Eilėraščiai, parašyti lengva, sklandžia kalba, taip pat skiriami pačiam mažiausiam skaitytojui, gal net raidžių nepažįstančiam. Jis kartu su tėveliais ar auklėtoja atverčia pirmą puslapį ir pasiruošia stebuklui…
Poeto kūrybos centre - eilėraščiai apie duoną, keptą krosnyje. Ta krosnis personifikuota, raudoną burną pražiojusi, matyt, tai ne vien paprasta metafora - vaikui toks daiktas iš tikrųjų turėtų atrodyti tarytum pasakų būtybė, kaip ir čiaudintis miltais vėjo malūnas, kurį dar ir išdykėlis vėjas patampo per panosę kviečio šiaudu perbraukdamas… Čia ir tradicinis brolis artojas, jo neatskiriamas palydovas vyturėlis.
Eilėraščiai rikiuojami maždaug pagal metų ciklą: knygelės pradžioje - apie pavasarinį arimą, dygimą, paskui regime grudų aruodus „kaip gintaro pilis“, duonos kepimą, o galiausiai padvelkia žiemos šalčiais…
Duona, atkeliavusi ant stalo tokiu keliu, vis dar verta didžiausios pagarbos, ji šlovinama (Būkim geruoju), jai net meldžiamasi: „Pabučiuokime duoną, / Nusilenkime / Duonai“ (Maldelė duonai). Kadangi, anot poeto, „žodyje žmogaus esmė“, šalia žodžio „duona“ būtinai atsiranda „dirbanti ranka“, „saulė“, „žydinti gėlė“… Konkretūs regimojo pasaulio daiktai perauga į simbolius.
Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris ateina iš Dievo lūpų! - Biblija Ev. pgl. Matą 4,4.
- Vasarą be darbo sėdėsi, žiemą duonos neturėsi. [Lietuvių liaudies išmintis]
- Sava duona gardesnė už svetimus pyragus. [Lietuvių liaudies išmintis]
- Protas- tai duona, kuri pasotina, juokai-tai prieskoniai, žadinantys apetitą. [Karlas Liudvikas Biornė]
- Po darbo ir duonos pluta gardi. [Lietuvių liaudies išmintis]
- Peilis neaštrus, nuriekta duona kaip arimas. [Lietuvių liaudies išmintis]
Galbūt „Kaip duona bus paprastos mintys“,- anot poeto Marcelijaus Martinaičio? Galbūt ir mes paprastesni - iki susitikimų?