Eilėraščiai vaikams - ne tik gražūs eiliuoti tekstai. Tai puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė.
Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas. Juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas.
Kaip mokyti vaikus eilėraščių?
- Parinkite eilėraščių, tinkamų vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas eilėraščio rimas, patraukli, vaiko interesus atliepianti poezijos kūrinio tema paskatins vaiko susidomėjimą, o mokymosi procesas bus malonus ir efektyvus.
- Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius.
- Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį.
- Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį.
- Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.
Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui. Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių eilėraščių.
Eilėraštis apie sūrį
Senų senovėje spaudė katinas sūrį.
Ir štai gauna jis iš brolio laišką. „Mielasai Ilgaūsi! Pasimirė mano šeimininkas ir paliko man didelį lobį: kalnus lašinių, rinkes dešrų, maišus skilandžių. Nežinau, ką su tokiu turtu bedaryti. Skubėk, broli, nes jau valkatos šunys zuja aplinkui tvoros. Neilgai svarstęs, Ilgaūsis paprašė pelę pasaugoti sūrį, o pats pas Rainį iškeliavo.
Broliai turtą nuvežė į turgų, gavo krūvą pinigų. Tuo tarpu sūris sudžiūvo, pasidarė kvapnus. Sugrįžo katinas Ilgaūsis, dairosi, kur ta pelė? O pelės ir pėdos ataušusios. Viską supratęs, katinas net loštelėjo atgal, net skrybėlė jam nuo galvos nulėkė. - Jūsų ūsuotoji šviesybe, štai koks kvapnus sūris! Viena grietinė. Šešios karvės septynias dienas man pieną gabeno. Dabar visas svajones pelė ant uodegos nusinešė. Kad ją varnai užkapotų, kad liepsna jos ūsus nusvilintų! Didžiai užsirūstinęs, katinas atsitūpė pas urvelį ir ėmė laukti. Užmetė visus darbus, viena mintis jį užvaldė - nubausti graužikę. Jei netikite, nueikite prie pelės urvelio - būtinai aptiksit katiną.
Šeimininkė suspaudė gražų didelį sūrį ir padėjo jį džiūti ant palangės. Kur buvus, kur nebuvus, varna tik plast plast ir prišokus jį pagriebė. Pagriebus atsitūpė medžio viršūnėje ir patenkinta apsidairė. Tuo metu iš miško atslinko lapė ir pamatė varną su sūriu. Lapei iš alkio ištįso seilė ir tuoj ėmė galvoti, kaip jį išvilioti iš varnos. Bet varna tupi medžio viršūnėje, ir jos nepasieksi.
- Laba diena, kaimynėle, - ėmė kalbinti lapė varną. - Kaip gražiai žvilga tavo plunksnos, kokia daili galva, kaip tu moki aukštai skraidyti! Varna iš pasitenkinimo net aukščiau pakėlė uodegą ir norėjo padėkoti lapei, bet pabijojo išmesti sūrį. - O tavo balsas tai gražiausias iš visų paukščių. Kai giedi - tikra paukščių karalienė. Nagi pagiedok ką nors, - meilikavo lapė. Neatsilaikė varna lapės žodžiams ir suriko: „Kar!" Sūris lept iš snapo ir įkrito lapei į nasrus. Nusijuokė lapė ir nuskuodė į mišką pusryčiauti: jai taip kvepėjo šviežias skanus sūris. O varna, tupėdama medžio viršūnėje, ėmė verkti, kad dėl savo kvailumo patikėjo lapės žodžiais ir neteko sūrio.