Duona kasdieninė. Tu davei man duoną ir davei man žodį… Tu davei man kūną ir davei man sielą… Tu man ištiesei dosnią ir švelnią motinos ranką… Ir, ištiesusi vieną ranką, tarei: - Čia bus tavo duona.
Retai nuo pečiaus dvelkė šiluma. Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos. Duonelė, ji sakydavo, šventa! Žegnodavo jį drebančia ranka. Tai ir į aslą nukrenta pluta. - Pakelk, sūnau, duonelę! Ji - šventa.
Lietuvių liaudies išmintis apie duoną:
- Vasarą be darbo sėdėsi, žiemą duonos neturėsi.
- Sava duona gardesnė už svetimus pyragus.
- Po darbo ir duonos pluta gardi.
- Peilis neaštrus, nuriekta duona kaip arimas.
- Nearsi, nesėsi - duonos neėsi.
- Ne vien duona žmogus gyvas.
- Ne bėda, kai duonos yra.
- Laimingas, kuris gali privalgyti sulos su duona, nes, sulai esant, duonos nėra, duonai esant, sulos nėra.
- Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą.
- Kas skaito ir rašo, tas duonos neprašo.
- Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia.
- Kad ir juodą duoną valgyt, bet savo tėvynėj.
Ir vėl pasikartosime, kas svarbu. Ir pabūkime su jo Paserbenčiu, Kalnujais, Vanaginės sodu, su jo neišsemiama išmone, su aptikimais, dalyvaukime jo žodžio kelionėse. Juk nuo pat pirmojo eilėraščių rinkinio „Balandžio sniegas“, pasirodžiusio 1962 metais, tokia tyra poeto sakmė - iš gyvenimo, iš pasiilgimo giesmė.
Ir ji telkia, jungia, skatina kalbėti apie džiaugsmą. Prasmingai, giliai, juntant ir pajaučiant - yra ryšys. Suprantama, kiekvienas turime savo Martinaitį, esame radę jo eilėraščių pasaulį, kuriame žmogus, žemė, kalba, kuriame mes kalbamės. Ir tegul bus mums aišku, kas yra vakar, o kas visados…
Tegul bus šiai atminties akimirkai jo eilėraščiai iš „Balandžio sniego“, tegul sužadins smalsumą ir viena kita minties akistata iš Viktorijos Daujotytės apmąstymų knygos „Boružė, ropojanti plentu“, tegul kalba į mus, ir mes tai girdėsime, mes turime, iš ko rinktis.
Didelis džiaugsmas turėti, kas pavadina, kas skelbia, kas primena ir pasako, ko mums labai labai reikia. Verta pabandyti - daug kam neturime laiko. Beje, apie laiką Martinaitis sako, kad „Laikas yra tik laikas“. Patys jame turime būti.
„Esame prilenkti - prie savo gyvenimo pirmiausia“,- primena Viktorija Daujotytė. Itin tai arti poeto Martinaičio knygose - pasikartojanti teisybė su nusiteikimais, svarstymais, santykiu ir įpročiais.
„Svarbios Martinaičio kūrybos atramos - senoji baltų pasaulėjauta, tautosaka, naivaus (t.y. tikro) matymo tiesa“,- anot Valentino Sventicko. „Žmogaus, tėviškės gamtovaizdžio ir tautos ryšius poetas vertino kaip galimybę atsispirti politikos slėgiui ir unifikuojančiai civilizacijai“ (2017).
Iš Martinaičio „Balandžio sniego“ - ir visas pasaulis, ir, rodos, nieko praleidžiamo, nieko, kas ir mums nerūpėtų. Juk tokia tikra tuo patyrimu keliaujančio žmogaus artumo akimirka - su įsitikinimu: „Prisigėrusias kaitros ir vėjo,/ į gyvenimą/ Glėbiais dienas nešu.“
„Skaitau iš akių nepažįstamų/ Širdžiai pažįstamą džiaugsmą“.
„Saulė žiemą suvarė į pašalius,/ Į pavėsius./ Laukuose ir pievose - pavasarinė netvarka…/ Vienatvės kevalus jau pumpurai suplėšė,/ lyg vabaliukais/ Apkibo jais obels šaka./ Nors būtum grotas ant langų uždėjęs,-/ Pavasaris įeis,/ Tave suras…“.
Viktorija Daujotytė primena, kad pirmoji poeto knyga - ir visas gilusis dvasios pasaulis, ir visas ryšys su buvimu. „Buvimo būdas pasirodė tinkama forma suimti tai, kas Marcelijui Martinaičiui būdinga kaip būnančiam: forma, kuri priminė ir Simoną Daukantą, būdą senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, Maironio ritmą - pamatinį būdą - grūdą.“
„Moraliniai pamatai, įsipareigojimai ginti, saugoti laikomi dviejų svarbiausių atramų: darbo ir meilės. Pasak Viktorijos Daujotytės, „Žinojimas, kuris yra perduodamas,- nuo mažens. Tai ritualo galios, įsukančios visus“.
Martinaitis sako, kad „Laikas yra tik laikas“.
„Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris ateina iš Dievo lūpų!“.