Šiandien arklių paskirtis gyvenime yra jau visai kitokia nei anksčiau, todėl jiems gresia pavojus išnykti.
Nykstančių veislių išsaugojimas
Lietuvoje kaip tradicinės veislės arkliai, kuriuos būtina saugoti, yra žemaitukai, žinomi nuo V-VII a., ir XIX a. pabaigoje pradėti auginti Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai. Pastarieji kaip savarankiška darbinių arklių veislė patvirtinti 1963-iaisiais.
Marijampolės rajono Turlojiškės kaimo ūkininkas Valdas Dambauskas, pasinaudodamas parama pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ veiklos sritį „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“, veisia Lietuvos sunkiuosius žirgus.
Pagal veiklos sritį „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“ išmokas gaunantis Lietuvos sunkiųjų veislės arklių augintojas sako, kad ES ir nacionalinio biudžeto parama nykstančioms veislėms išlaikyti yra gera finansinė paskata ūkininkams.
Pasak V.Dambausko, jam svarbi ne tik ekonominė nauda. Vyras įsitikinęs, kad reikia saugoti tautinį paveldą, nes jo neišsaugoję išnyktume kaip tauta.
Ūkininko patirtis
V.Dambauskas prisipažįsta nė nesvarstęs, ar reikia auginti nykstančius Lietuvos sunkiuosius arklius: šiuos gyvūnus jis pažino dar vaikystėje. Tad, atėjus laikui imtis savarankiško ūkininkavimo, nė nesvarstė, kurią ūkininkavimo šaką pasirinkti.
„Amžiną atilsį tėvukas dirbo tuomečiame „Kovo 8-osios“ kolūkyje arklininku, tad ir mūsų su broliu vaikystė prabėgo tarp arklių. Kolūkiams yrant, prasidėjo savarankiškas ūkininkavimas.
Pirmasis „inventorius“, kurį Dambauskai įsigijo, buvo Lietuvos sunkiųjų kumelė. Paskui ta kumelė atsivedė kumeliuką… paskui dar vieną… Šiandien V.Dambausko ūkyje - dešimt suaugusių Lietuvos sunkiųjų veislės arklių ir du kumeliukai.
Daugiau plėsti bandos ūkininkas nebežada, nes jo turimų 12 ha žemės didesnei bandai išlaikyti neužtektų. O ir visoje Lietuvoje šios veislės arklių ne tiek jau daug yra, tik apie pusantro tūkstančio. Tiesa, tai - vis tiek daugiau nei prie nykstančiųjų priskiriamų žemaitukų. Jų nėra nė pusės šimto, o stambiųjų žemaitukų, 2011 m.
Ūkininkas Valdas sako, kad Lietuvos sunkiųjų arklių paskirtį tarsi nurodo pats pavadinimas. Tai stambūs, stiprūs, ištvermingi, didelį darbo krūvį galintys pakelti gyvūnai. „Tai - darbiniai arkliai, be kurių Lietuvos kaimo gyventojai negalėjo išsiversti. Jie ramaus būdo, šalto charakterio, nestrakaliojantys. Juk dar taip neseniai šie arkliai nudirbdavo visus žemės ūkio darbus.
V.Dambauskui liūdna, kad arklys vis dažniau laikomas egzotiniu gyvūnu, net jaunavedžiai pageidauja arkliais į pirmąją bendro gyvenimo kelionę būti pavėžinami.
Kai atsiranda tokia paklausa, tai ir pasiūla tenka pasirūpinti - Dambauskų ūkio Lietuvos sunkieji panaudojami ir pramogai. „Brolis net „bričką“ turi, tad kartais tenka pavėžinti ir švenčiančius vienokią ar kitokią šeimos šventę. Bet dabar jau atsirado „mandresnių bričkų“. Mūsiškė paprastutė, tad ir naudojama tik mažesnėms šventėms“, - pasakojo jis.
Ūkininkas, paklaustas, ar jau pasirūpino ūkio pamaina, šyptelėjo: „Aš perėmiau arklius iš savo tėvo Albino, kas nors perims ir iš manęs, kai ateis tam metas. Yra du anūkai - Modestas ir Einorius. Jie irgi labai myli arklius, netgi savo ponius turi. Pernai susilaukėme vieno šios mažylių veislės jauniklio, šiemet - kito. Anūkams džiaugsmo - devynios galybės. Ir vežimaitį mažą turi, ir pasikinkyti patys jau moka.
Tiesa, mūsų Modestas jau didelis - jam jau trylika. Ūkininkas mano, kad jis, ko gero, tik dėl žirgų, dėl Lietuvos sunkiųjų kaimo į miesto gyvenimą neiškeitė. Net tada, kai gyvenimo aplinkybės vertė ieškotis geriau apmokamo darbo, jis iš savo Turlojiškės kasdien dirbti į Marijampolę važinėjo, nors darbas nuo namų buvo beveik 40 kilometrų. Sako, niekada nė nebuvo šovusi mintis patogiau įsitaisyti mieste.
„Per metus už sunkiųjų veislės arklį gaunu apie 680 litų. Iš pirmo žvilgsnio gal tai ir nėra dideli pinigai, bet kai tokių arklių - per dešimt, tai jau ir tūkstančiai susidaro.
Ūkininko valdose ganosi ir apie 30 į genofondą įtrauktų juodgalvių avių. Už kiekvieną avelę jis gauna 96,68 Lt pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“ veiklos sritį „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas“.
Ūkininkas juokauja, jog avys - jo šienpjovės, kurios nušienauja net sunkiausiai prieinamus pakraštėlius.
Parama tradicinių veislių arklių augintojams teikiama nuo 2004-2006 m. Jie, kaip ir kitų tradicinių gyvulių veislių augintojai, remiami pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m.
„Bet lietuviškų veislių arkliai puikiai tinka kaimo turizmo sodybose, kurių šeimininkai pagrindines pajamas gauna ne iš gyvulininkystės. Jei ir toliau bus domimasi šiomis veislėmis ir tokius arklius noriai laikys ūkininkai, jie neišnyks.
Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centras vykdo visų nykstančių genetinių veislių administravimą, stebėseną, vertinimą, genetinės medžiagos saugojimo užtikrinimą ir tausų naudojimą.
Egzotinių gyvūnų auginimas
Kauno zoologijos sodo egzotariumas pasipildė nauju egzotiniu gyventoju. „Dvipirštis tinginys Lietuvos zoologijos sodo ekspoziciją papildo pirmą kartą istorijoje. Šiuo metu gyvūnas, atkeliavęs iš Vokietijos, yra kiek daugiau nei 1 metų amžiaus. Jis sėkmingai įveikė kelionę, dabar adaptuojasi naujoje vietoje“, - pranešime cituojama sako Lietuvos zoologijos sodo Egzotariumo skyriaus vadovė Vilija Griškevičienė.
Anot Zoologijos sodo, dvipirščiai tinginiai - Pietų Amerikos džiunglių gyventojai, kuriems kilusi grėsmė dėl miškų kirtimo. Šie gyvūnai dėl kailio, mėsos ir nagų taip pat medžiojami žmonių. Būtent dėl šių priežasčių dvipirščių tinginių popoliacija mažėja.
Dvipirščiai tinginiai miegodami praleidžia 15-20 valandų per parą ir dažniausiai pabunda naktį, kad galėtų maitintis. Didžiąją dalį laiko jie praleidžia kabėdami aukštyn kojomis medžiuose ir naudojasi savo ilgais nagais, kad įsikibtų į medžių šakas.