Gydytoja dietologė Edita Gavelienė pristatė knygą „Valgyk į sveikatą“, kurią parašė padedama žurnalistės Virginijos Rimkuvienės.
Anot E. Gavelienės, maistas yra gyvybiškai būtinas. O jei tas maistas dar bus ir kokybiškas bei sveikatai palankus, genų nulemtos ligos išsivystys vėliau arba išvis mus aplenks. Žinoma, taip pat reikėtų tinkamai sudėlioti ir kitus svarbius mūsų gyvensenos aspektus - miegą, fizinį aktyvumą ir kt.
E. Gavelienę stebina klausimas, ar galima valgyti bet ką ir bet kada bei išlaikyti dailias linijas, nes nesupranta, kodėl apskritai norime valgyti bet kaip.
Mitybos plano sudarymas
Pirmasis žingsnis - teisingai sudėliota dienotvarkė. Kaip į savo kalendorius įsirašome įvairius susitikimus, taip turėtume įsitraukti ir pusryčius ar pietus. Geriausia valgyti kasdien tuo pačiu metu, tačiau valanda į vieną ar kitą pusę nieko nelemia. Vienu prisėdimu suvalgomas maisto kiekis turi tilpti mūsų skrandyje, būtent todėl dienos maisto norma yra išskirstoma į kelis valgymus.
Pusryčių svarba
Tačiau klaidinga manyti, kad vos tik išlipame iš lovos, turime skubėti pavalgyti. Tikrai ne, pusryčius turėtume suvalgyti per 2-3 val. nuo tada, kai atsibundame. E. Gavelienė pataria rytui rinktis kruopas, košes ar viso grūdo duoną.
Kai kurie žmonės vietoje pusryčių renkasi puodelį kavos, pamiršdami, kad dėl kavoje esančių medžiagų, jos atsigėrus, pradeda skirtis skrandžio sultys. Todėl jei jau rytą pradedate nuo kavos, dietologė pataria, kad prie jos būtų bent kąsnelis maisto - taip skrandžio rūgštingumas turės mažiau įtakos savijautai.
Kava be pieno ir cukraus neturi kalorijų, o kava su pienu, ypač riebesniu, jau yra priskaičiuojama į dienos kalorijų normą, pastaroji rytui tinka labiau - pienas atstoja minėtąjį maisto kąsnelį ir bent kažkiek patausoja skrandžio gleivinę.
Kada valgyti?
Iki atėjus pertekliaus amžiui, mūsų protėviai valgydavo nuo tada, kai prašvisdavo, iki sutemstant. Naudinga naktį išlaikyti ilgesnį, kad ir keliolikos valandų, nevalgymo tarpą, nes tai leidžia organizmui suvirškinti tai, kas buvo suvalgyta. Toks cirkadinis ritmas yra sveikatai palankiausias ir žmogui tinka.
Produktų pasirinkimas
Valgymą įtraukus į savo dienotvarkę, galima pagalvoti ir apie produktų pasirinkimą. Pirmiausia, maistas turi būti įvairus, kad gautume skirtingų mums reikiamų medžiagų. Vadinasi, per dieną turėtume suvalgyti produktų iš pagrindinių maisto grupių - grūdų, daržovių ir vaisių, pieno produktų, gyvūninės kilmės baltymų, sveikatai palankių aliejų, riešutų ar sėklų.
Taip pat svarbu pasirinkti tinkamus, sveikatai palankesnius produktus. Geriausia rinktis neperdirbtą ar bent jau kuo mažiau perdirbtą maistą. Reikėtų vengti maisto, kuris buvo perdirbtas daug kartų, o skaitydami etiketėje jo pavadinimą, nematome nė vieno mums pažįstamo žodžio, tik eilę įvairiausių cheminių pavadinimų.
Parduotuvėje E. Gavelienė siūlo apeiti ir pusgaminius - sveikatai palankiausias bus namuose gamintas maistas, tiesa, medikė ramina, jog tai nereiškia, kad gaminti reikės kasdien.
Ji taip pat primena nepamiršti vandens, nes visi mūsų kūno procesai vyksta skystoje terpėje. Kad jie vyktų kokybiškai, mums reikalingas skystis. 300-400 ml vandens per parą mūsų organizmas pasigamina pats, bet to nepakanka. Kiekvienam ūgio centimetrui reikia po maždaug 10 ml vandens, taigi per dieną reikėtų išgerti apie pusantro ar du litrus vandens, tinka ir nesaldinta žolelių arbata. Vaisvandeniai, sriuba, vandeningesni vaisiai ir pan. irgi tinka.
Apžvelgdama svarbiausius maitinimosi principus, gydytoja dietologė kviečia nenumoti ranka į vaizdą lėkštėje - tai, ką valgome, turi būti ir estetiškai patrauklu. Bent petražolės šakelę užmeskite. Iškart atsiras kitas nusiteikimas ir nuotaika.
Iššūkiai ir realybė
E. Gavelienė pastebi keistus pokyčius visuomenėje ir pripažįsta, kad ją kartais apima siaubas. Pasitaiko, kad žmonės, kurių kūno masės indeksas labai žemas arba labai aukštas, tvirtina, kad valgo sveikai, nors jų mityba niokoja sveikatą.
Maisto vaidmuo žmogaus gyvenime turėtų būti sveikatą užtikrinantis. Tačiau šiandien visuomenėje truputėlį daugoka kraštutinumų.
Gydytojo dietologo svarba
Vyrauja stereotipinis, bet klaidingas supratimas apie tai, kuo užsiima gydytojai dietologai - skiria dietą norintiems sulieknėti. Matyt, tą stereotipą lemia panaši žodžio šaknis ir faktas, kad dažniausios problemos, kurias gydytojas dietologas sprendžia, yra mitybos nepakankamumas arba perteklinis maitinimasis.
Iki tam tikro laiko dietologija Lietuvoje buvo virtuvinė, besirūpinanti tik pacientų dietomis, bet susiklosčius palankioms aplinkybėms buvo galima įkūnyti tai, ką dabar galima pavadinti kosmosine dietologija.
Tai, ką gydytojai dietologai daro stacionaruose, yra nauja Lietuvoje, Baltijos šalyse ir, drįsčiau sakyti, dar platesniu mastu. Taip, tikrai būna, kad jei gydytojas dietologas nebūtų įsikišęs, žmogus būtų miręs.
Yra daugybė kitų situacijų ir įvairių sveikatos bėdų, tarkime, teko pašalinti dalį žarnyno, ir žmogus nebegali normaliai maitintis arba įsisavinti įprastu būdu gaunamo maisto. Tokiais atvejais žmonės patenka į stacionarą, kuriame dirba gydytojas dietologas.
Jis pradeda gydymą, taikydamas įvairius būdus: adaptuodamas, parinkdamas specifinį maistą įprastam valgymo būdui arba, jei žmogus negali valgyti, taikydamas medicininį maitinimą į žarnyną arba į veną. Grįžęs namo ligonis ir toliau maitinasi pagal tą pačią schemą, nes lėtinė liga yra jo nuolatinė gyvenimo palydovė.
Skamba galbūt šiek tiek juokingai, bet valgymas tokiais atvejais yra šiuolaikiška, adekvati pagalba. Tas valgymas truputį kitoks, nei įprastas, bet vis dėlto užtikrinantis maistines medžiagas. Gyvybė neegzistuoja be maistinių medžiagų, o kai jų negalima gauti įprastu būdu, žmogui suteikiama galimybė gauti kitaip, kad į kraują ir kiekvieną ląstelę jos vis tiek patektų.
Kitur ta didžiulė niša, kurią pas mus užpildo gydytojas dietologas, yra patikėta anesteziologams, reanimatologams, kai kur dirbtiniu ligonių maitinimu užsiima chirurgai arba aukštos kvalifikacijos dietistai, galintys atlikti reikiamus skaičiavimus. Europoje gydytojų dietologų tikrai nėra, išskyrus Italiją, kur jie ruošiami, bet labiau orientuojant į visuomenės sveikatą, darbą ambulatorinėje grandyje.
Kongresuose, kai kalbamės su Skandinavijos, Vokietijos ir šiaip kitų šalių medikais, visi pritaria, kad Lietuvos pavyzdys labai sveikintinas. Medicina žengia į priekį, atliekamos sudėtingos operacijos gelbstint žmogaus gyvybę, gerėja ankstyvoji ligų diagnostika, todėl žmonių amžius ilgėja. Net kai kurios įgimtos ydos gali būti koreguojamos taikant specifinį maitinimąsi.
Latviai bandė, bet neturėjo palaikymo, vėl bando ir tikisi, kad pavyks, remiantis mūsų pavyzdžiu.
Gydytojų dietologų skaičius Lietuvoje
Apie 35. Poreikis yra ir didesnis, Vilnius ir Kaunas trečio lygio centruose turi pakankamai, regionuose dirba mažiau. Privačioje praktikoje gydytojai dietologai pasiskirstę ten, kur reikia, o regionuose kai kurių gydymo įstaigų vadovybė dar ne visuomet priima arba patiki dietologija.
Kada kreiptis į gydytoją dietologą?
Įtarus mitybos nepakankamumą arba maistinių medžiagų neįsisavinimą arba paprasčiausiai įtarus, kad su mityba kažkas yra ne taip, šeimos gydytojas turi teisę duoti siuntimą gydytojui dietologui.
Dietų reitingavimas ir individualus požiūris
JAV nepriklausoma komisija kiekvienais metais įvertina populiariausias dietas ir jas reitinguoja pagal tai, kurios yra sveikatai palankiausios, labiausiai liekninančios ar kurių lengviausia laikytis.
Maždaug 80 proc. žmonių iki vizito pas gydytoją dietologą būna bandę sulieknėti, bet nesėkmingai. Problema ta, kad jie gana chaotiškai bando taikyti įvairias bendras dietas ar kur nors perskaitytus principus, o tai, kas tinka visiems, dažniausiai netinka niekam. Ypač jei kalbame ne apie sveikus, o apie nutukimu sergančius žmones.
Gydytojas dietologas pritaiko mitybos planą individualiai. Mes skiriamės ne tik savo ūgiu, svoriu, fizinėmis savybėmis, įpročiais, sveikatos būkle, bet ir genetiniu polinkiu sirgti tam tikromis ligomis.
Be minėtų dalykų, labai svarbu atsižvelgti į charakterį ir gyvenimo būdą. Darbingo amžiaus žmogui dažnai prioritetas yra darbas, tad jam sunkiau reguliariai maitintis, rasti laiko sportui.
Kiekvienam nutukimu sergančiam pacientui taikau skirtingas metodikas ir skiriu individualias užduotis. Metodą parenku atsižvelgdama į galimą nutukimo priežastį, įpročius, charakterį. Vienam patinka jausti, kad situaciją valdo pats, kitam svarbu atsiskaitinėti. Vienas aklai pasikliauja gydytojo nuomone, kitas nori tiksliai žinoti, kaip kas veikia.
Jei griežtų taisyklių nekenčiančiam žmogui liepčiau vadovautis lentelėmis, jis išmestų jas į šiukšlių dėžę.
Kartais, norėdama geriau pažinti savo pacientą, prašau atsiųsti perkamo maisto nuotraukas. Tada matau tikrą vaizdą. Stebiuosi: „Ar čia jūsų įprastas maistas? Jums tai tikrai skanu?“ Tada paaiškėja, kad žmogus valgo tai, ką, jo nuomone, turėtų valgyti, o ne tai, kas jam patinka.
Ką daryti, kad dieta būtų sėkminga?
Didžiausia klaida manyti, kad laikantis dietos privalu atsisakyti visko, kas skanu, ir valgyti tai, ko nekenti. Žmonės paprastai turi daug mėgstamų produktų ir iš jų tikrai įmanoma sudaryti sveikatai palankų bei valgymo malonumą teikiantį maitinimosi planą.
Dietologų tikslas - duoti pakankamą kalorijų ir maistinių medžiagų kiekį, kad gerėtų žmogaus sveikata, mažėtų svoris, tačiau tai netrukdytų jaustis laimingam. Laimė - labai svarbi detalė, nes dažniausiai netinkamą maistą valgome dėl emocinių priežasčių.
Pacientui reikia suprasti, kad esame viena komanda. Kartu stebime rezultatus. Matuojame ne tik nukritusius kilogramus. Profesionalus kūno audinių analizatorius padeda įvertinti, ar neliesėjama raumenų sąskaita.
Paciento vaidmuo
Joks gydytojas nepadės, jei pacientas nenorės padėti pats sau. Pagrindinė geros dietos paslaptis - gebėjimas jos laikytis.
Būna ir taip, kad sutinku žmogų po kelerių metų ir matau, kad jis laikėsi rekomendacijų ir jam tikrai padėjo. Iš likusių maždaug pusė pasiekia teigiamą pirminį rezultatą, bet vėliau atkrenta. Dar trečdalis lankosi nuolat, ateina korekcijos kas metus ar dvejus ir išlaiko stabilų svorį. Reguliarus lankymasis pas gydytoją motyvuoja.
Mitybos įtaka visuomenei
Stebėdami nutukimo tendencijas matome, kad šalyse, kuriose maistas yra socialinės tradicijos dalis, nutukimo plitimas labiau valdomas. Nesvarbu, kad vakarieniaujate vėliau, bet jei tai - šviežiai ruoštas maistas, jį skanaujate, o ne paskubomis kemšate, greičiausiai suvalgysite tik tiek, kiek reikia.
Stalo kultūra ir tradicijomis pasižyminčiuose kraštuose žmonės mėgaujasi valgymo procesu, neįsuka kaltą santykį su maistu kuriančio blogojo mechanizmo. Išprovokavus kaltės jausmą neretai padėti gali tik psichoterapeutas.
Nutukimą gydyti padeda ir vaistai, bet kiekvienas vaistas turi šalutinį poveikį - tai gali būti pykinimas, vėmimas, nemiga, širdies permušimai. Žmonės supranta, kad vaistus nuo padidėjusio kraujospūdžio ar cukrinio diabeto turi vartoti nuolat, bet dažnas meta gerti vaistus nuo nutukimo, sako, kad jau atsibodo.