Šiųmečių „Literatūros salų“ tema ir vieta - Šalčios ir Merkio kraštas - paakino prisiminti tris XIX a. Rytų Lietuvos intelektines salas, tris vadinamuosius rašančius XIX a. dvarus ir juose kūrusius provincijos intelektualus. Kalbėjimo apie literatūrą (ir ne tik) erdve buvo pasirinktas Šalčios ir Merkio kraštas.
Jašiūnai - intelektinės salos pavyzdys
Žinoma, ši vieta pirmiausia įpareigotų pasakoti apie Jašiūnus, nes šis dvaras labiau negu kuris nors kitas yra „vertas“ intelektinės salos, o jo šeimininkas istorikas Mykolas Balinskis - provincijos intelektualo įvardo. XIX a. istoriografiją tiriančiam mokslininkui apie tai nekalbėti tiesiog „negalima“, tiesiog „nepadoru“. Tad Jašiūnai šiame pasakojime tikrai bus.
Šiauriai ir Juršiškės - užmiršti dvarai
Tačiau kadangi kiekvienas istorikas nori šiokio tokio iššūkio ir nuolat kovoja su užmarštimi - ypač, jeigu yra užmiršta nepelnytai , norėsiu priminti ne tik Jašiūnus, bet ir dar du šio regiono - šio Lietuvos intelektinio aukso trikampio - dvarus - Šiaurius ir Juršiškes, dar dvi labai svarbias XIX a. Lietuvos geografines ir biografines erdves. Manau, kad Šiaurių - istoriko, „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“) autoriaus, Teodoro Narbuto dvaro, kuris tik atsitiktinai atsidūrė anapus dabartinės Lietuvos ribų ir šiandien jo adresas ne Lietuvos Respublika, Vilniaus apskritis, Šalčininkų rajonas, Nočios seniūnija, o Baltarusijos Respublika, Gardino sritis, Varanavo rajonas, vardas daugeliui yra žinomas arba bent jau girdėtas. Priešingai nei Juršiškių - kito Lietuvos istoriko - Justino Narbuto - dvaro, taip pat dabartiniame Šalčininkų rajone, Dainavos seniūnijoje.
Dvarų miražai
Ir toks menkas žinojimas apie Šiaurius arba nežinojimas apie Juršiškes yra visai pateisinamas, nes šiandien tai - dvarai miražai. Priešingai nei puikius ir dar labiau nei anksčiau apčiuopiamus Jašiūnus, Šiaurių ir Juršiškių dvarų sodybas dabar mena tik vienas kitas parko ar namo pamato fragmentas. Tačiau istoriko profesija daro stebuklus. Remdamiesi archyviniais šaltiniais - kad ir mintyse - galime dar „pasivaikščioti“ po šių dvarų laukus ir sodus, užsukti į šiems dvarams priklausiusius kaimelius, pasižvalgyti ir po ūkinius pastatus, ir po gyvenamuosius namus.
Dvarų interjeras ir archyvai
Galime „pasivaikščioti“ ir po ponų namo kambarius, net „pamatyti“ ten stovėjusias komodas, sofas ir vadinamąsias kontorkas - tokius specialius rašymui skirtus stalelius su daugybe stalčiukų; galime žvilgtelėti į ten kabėjusius veidrodžius, paveikslus ir laikrodžius; netgi galime „atversti“ svetainėje stovėjusio fortepijono dangtį. Maža to, galime praverti ten stovėjusių ąžuolinių ir uosinių knygų spintų - o jos šiuose dvareliuose tikrai stovėjo - duris. Tų spintų turinys - o jose būta ne tik senų knygų, bet ir senų rankraščių - mums ypač rūpi. Iš čia ir dvaro kaip archyvo metafora. Nes visuose šiuose trijuose dvaruose buvo rašoma Lietuvos istorija.
Dvaras kaip intelektinė sala
Taigi istorijos, Lietuvos istorijos, rašymo dvare momentas labai svarbus. Gal net pats svarbiausias. Bet iš pradžių šiek tiek teorijos ir šiek tiek faktų. Kitaip tariant, kokiame kontekste galima kalbėti apie šiuos tris dvarus? Pirmiausia tai labai specifiniai dvarai, išskirtinės intelektinės salos, kuriose gyveno intelektinius pomėgius puoselėjantis „dvarininkas kūrėjas“. „Žemės turėjimo“ veiksnys čia taip pat labai svarbus.
Nes bežemė, daugiausia miestuose nusėdusi bajorijos dalis, ilgainiui tapusi profesine inteligentija, - tai visai kita socialinė grupė. Dvaro, žemės ir rūpesčio toje žemėje įsigyvenusiais valstietėliais veiksnys - taip pat labai reikšmingas. Nes tai kūryba ne tik provincijoje, bet ir labai specifinėje erdvėje, kurią, sekdami gražiu grafo Eustachijaus Tiškevičiaus įvardu, galime vadinti namykščiu gyvenimu (orig.: „domowe pożycie“). Taigi visai kita vieta, negu ta, kur, pavyzdžiui, savo Lietuvos istoriją, o tiksliau - savo istorijas - rašė mūsų Simonas Daukantas ar dauguma vadinamųjų istorijos profesionalų, pirmiausia Imperatoriškojo Vilniaus universiteto profesūra.
Lietuvos istorijos rašymo dvare apčiuoptis
Ši rašymo - Lietuvos istorijos rašymo - dvare apčiuoptis labai svarbi. „Kūrėjas ir bajoras žemvaldys“ - dažnai tai buvo ir psichologinė dvarininko-literato problema. Kaip pati priėjau prie minties, kad svarbu ne tik tekstas, bet ir vieta, kurioje jis rašomas? Viskas prasidėjo nuo šios daugybę kartų prieš tai skaitytos ir vieną dieną tarsi iš naujo perskaitytos vienos T. Pro langą mano namuko [paryškinta mano, - R. G .], kur rašau šias eilutes, kasdien žvelgiu į prie Rodūnės stūksantį pylimą, esantį tiesiai vos per mylią, sudarantį didingą tolimos tvirtovės vaizdą; įsižiūrėdamas į šį retą praeities paminklą, kasdien jaučiu savo širdyje gimstančius jausmus, skatinančius jį ištirti, ir kasdien matau neįveikiamas kliūtis šiam sumanymui įgyvendinti.
Narbuto namuko langas
Taigi vieną dieną, skaitant šias eilutes, man labai rimtai parūpo ne tiek toji amžina visų laikų istorikų psichologinė kančia, bet tas namuko langas. Ką T. Narbutas matė per tą langelį? Ar tik tą istorinį pylimą? Kas apskritai vyko anapus to langelio? Koks gyvenimas ten virė? Ir ką, per tą langelį pažvelgus iš kitos jo pusės, buvo galima pamatyti istoriko namų viduje? Staiga supratau, koks svarbus toje kūryboje, tame istorijos rašyme, buvo pačių Šiaurių, to T. Narbuto žodžiais tariant, užkampio (orig.: „mój zakątek“), to kaimelio (orig.: „moja wioseczka“; „moja własna wiosczyzna“), dėmuo.
Nuo šios paprastos suvokties priėjau ir prie svarbesnio dalyko - kad tokių intelektinių dvarų, tokių intelektinių salų provincijoje buvo ir daugiau. Kad šių dvarų šeimininkai gyveno pagal tam tikrą modelį, kurį apibūdino kaip „gyvenimą pagal Horacijų“. Kad visur idealizavo šį Romos poetą ir į jį orientavosi - ne tik skaitė ir vertė jo darbus, bet ir „išpažino“ horacišką gyvenimo būdą.
Kad, kaip ir kadaise Horacijus savo garsiojoje buveinėje prie Tiburo, mėgavosi tikra žmogiška laime paženklintu gyvenimu nuošalėje. Maža to - tame gyvenime visada labai svarbią vietą užėmė kūryba, nors greta buvo nuolatinės buities problemos. Kad kartais, kaip ir Horacijus, šių dvarų ir dvarelių gyventojai skųsdavosi vienatve, tačiau jeigu tekdavo išvykti iš namų, jų labai ilgėjosi. Nes dvaras buvo ta vieta, į kurią visada galėjo sugrįžti - nes dvaras bajorui visada buvo ir atsitraukimo galimybė.
Horacijaus motto
Kaip ir Horacijus iš savo dvarelio prie Tiburo, taip ir šių dvarų bei dvarelių šeimininkai nuolat sekė, kas vyksta ten, už privačios jų erdvės, blaškydamiesi tarp lojalumo valdžiai ir opozicijos. Kitaip tariant, dvaras buvo vieta, kurioje galėjo derinti realų gyvenimą ir kūrybą. Taigi horaciškas motto - „Beatus ille…“, kaip ir dar garsesnis - „Carpe diem…“, skelbiantis „nuovargį miestu“, kviečiantis nusišalinti nuo įtempto gyvenimo, nuo intrigų, raginantis susikurti dvasinės ramybės oazę toli nuo miesto šurmulio, buvo giliai įsišaknijęs ir Lietuvoje. Kad nors tokios gyvensenos apraiškų apstu ir „kaimyniniame“, XVIII a., tačiau XIX a.
Žinoma, pasikeitus politiniam būviui atsiranda ir naujų akcentų - dvaras virsta ir tautos savasties buveine. Todėl labai svarbus tampa horaciškas „protingos meilės“ tėvynei mokymas. Kitaip tariant, ir naujoje situacijoje Romos poetas moko, kaip reikia gyventi. Tuo galima aiškinti ir „Horacijaus sindromą“ to meto Lietuvoje, t. y. tiesiog stulbinantį šio poeto kūrybos vertimų, taigi ir interpretacijų, skaičių. Augo ir horaciško gyvenimo būdo sekėjų gretos. Ši tuomečio XIX a. pirmosios pusės intelektinio sluoksnio, ypač „provincijos intelektualų“, Lietuvos kilminių bajorų žemvaldžių, t. y. intelektinius pomėgius puoselėjusių „dvarininkų kūrėjų“, atida Horacijui - gebėjimas skaityti ir jo poezijos raidę, ir dvasią - daugiau nei įspūdingas. Po 1830-1831 m. sukilimo Horacijaus populia rumas - turiu galvoje ir naujus jo kūrybos vertimus - pasiekia apogėjų.
Kritiniais šalies gyvenimo momentais šis Romos poetas visada tapdavo skaitomiausiu ir labiausiai interpretuojamu autoriumi. Ypač suaktualinti pilietiniai ir patriotiniai Horacijaus kūrybos akcentai. Iš čia ir ypatinga šių dvaro literatų atida savo krašto istorijai. Bet grįžkime prie minėtosios dvarų triados.
Juršiškių dvaras: ūkis ir intelektinis gyvenimas
„Jurszyszki“, rus. „Юршишки“) dvaras su vienu to paties pavadinimo palivarku ir vienu to paties pavadinimo kaimu; dvaras, kaip rodo 1846-1849 m. sudarytas statistinis jo aprašymas, buvo įsikūręs už šešiasdešimt trijų varstų nuo gubernijos centro Vilniaus (vienas varstas - 1066 metrai), už keturiasdešimt dviejų varstų nuo apskrities centro Lydos ir už aštuonių varstų nuo Eišiškių. Nuo Juršiškių iki Šalčios upės reikėdavo keliauti dešimt, o iki pašto kelio, vedančio iš Lydos į Vilnių, - net dvidešimt aštuonis varstus. Dvaras, kuriame 1846 m. gyveno šešiasdešimt aštuonios baudžiavinių valstiečių sielos (orig.: „68 душ тяготных“).
Šie trisdešimt devyni vyrai ir dvidešimt devynios moterys lažo per savaitę eidavo po tris, o gvoltų, arba pavarymų, - po šešias dienas. Ir dar naktiniai budėjimai ir kitokie darbai - pagal poreikį, esant blogam orui ir švenčių dienomis. Žinoma, taisė kelius ir ėjo į rekrutus. Už nedidelius prasižengimus būdavo įspėjami žodžiu, o kartais baudžiami ir fizinėmis bausmėmis - „kad kitiems būtų pamoka“ (orig.: „примерным наказанием“). Daugiau nei pusė dvaro teritorijos buvo apaugusi mišku, taigi tiesiog idealios sąlygos bene kasdienei dvarininko pramogai - medžioklei, ir, žinoma, pagrindinis dvaro pelnas - iš prekybos mediena. Ariamosios žemės plotas Juršiškėse buvo labai nedidelis - vos penktadalis visos dvaro teritorijos.
Žemdirbystė - paprasta, grūdinė, sistema - trilaukė. Žemė buvo apdirbama paprastu dviejų jaučių traukiamu arklu ir vieno arklio tempiamomis akėčiomis. Tiek dvaro, tiek valstiečių žemės driekėsi žemumoje, todėl dirva buvo tinkama sėti kviečiams, miežiams, avižoms. Augintos ir kanapės, linai, žirniai, pupos, kopūstai, svogūnai ir bulvės. Paprastos veislės raguočių ūkyje - trisdešimt, darbinių arklių - šeši, avių - dvylika. Būta ir spirito varyklos, tačiau ši naudota tik vidinėms reikmėms. Dvare užauginami produktai būdavo parduodami Vilniuje, Eišiškėse arba tiesiog vietoje. Valstiečiams taip pat buvo leidžiama realizuoti savo derlių - Eišiškėse, Valkininkuose ir net Vilniuje. Ponų namas - medinis, vienaukštis, įvertintas tūkstančiu sidabrinių rublių. Taigi įprasta nedidelio to meto Lietuvos dvaro statistika. Tačiau tik ūkinė ir demografinė statistika. Už viso to dar buvo ir plika akimi nematomas intelektinis Juršiškių dvaro gyvenimas.
Juršiškių dvaro šeimininkas Justinas Narbutas
Nes tai ir dvaras-archyvas; dvaras, kuriame buvo kaupiami ne tik grūdai bado atvejui (o jis Juršiškėse paprastai svečiuodavosi kas treji metai), bet ir daugiau nei vertingi istoriniai dokumentai; dvaras, kuriame buvo rašoma ir Lietuvos istorija. Juršiškių šeimininkas - 1773 ar 1776 m. gimęs ir 1845-aisiais su šiuo pasauliu atsisveikinęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiosios mokyklos auklėtinis, 1794 m. sukilimo dalyvis, senosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės kariuomenės pulkininkas - Justinas Narbutas (Justyn Narbutt, 1773/1776-1845). Juršiškių dvarininko - kaip ir jo buveinės - biografija tyrinėta dar menkai, tačiau šiandien jau galima tvirtai teigti, kad pradžią Juršiškių rinkiniams davė J. Narbuto tėvas Juozapas Mikalojus Narbutas (Józef Mikołaj Narbutt, ?-~1810).
Šis Lydos stalininkas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų vėliavininkas, Šv. Šiaip ar taip, Juozapo Mikalojaus sūnus ir Juršiškių paveldėtojas J. Narbutas Lietuvos istoriografijoje žinomas dėl dviejų savo kūrinių, - ir abu jie rašyti Juršiškėse, - 1820 m. Gardine išleistos knygelės „Krotki rys pierwiastków narodu litewskiego“ („Trumpa lietuvių tautos pradų apžvalga“) ir 1842-aisiais Vilniuje, taigi jau pačiame gyvenimo saulėlydyje, išspausdintos knygos „Dzieje wewnętrzne narodu litewskiego z czasów Jana Sobieskiego i Augusta II, królów panujących w Polsce“ („Lietuvių tautos vidaus istorija Lenkijos karalių Jono Sobieskio ir Augusto II valdymo laikais“).
J. Narbuto kūriniai
Pirmosios J. Narbuto publikacijos amžininkai tarytum ir nepastebėjo - miniatiūrinis, vos 56 puslapių in quarto , Gardine spausdintas, dargi tikriausiai labai menku tiražu, veikalėlis tarsi ištirpo laike, o štai antroji knyga, savo apimtimi daugiau nei dvigubai didesnė už pirmąją, sulaukė tiems laikams tikrai nepaprastai didelio atgarsio (tarp kitų - ir paties Juozapo Ignoto Kraševskio recenzijos) ir net antros laidos. Bet mums šiandien vienodai brangūs abu šie kadaise Juršiškėse rašyti kūriniai. Pirmasis - tiek dėl antraštiniame lape nurodytos mūsų istoriografijai ypač ankstyvos jo laidos datos - priminsiu, kad tai 1820-ieji, tiek dėl jos pavadinime ypač ryškių žodžių - „narodu litewskiego“ („lietuvių tautos“). Antrasis - dėl ne ką mažiau svarbių akcentų ir ištarmių.
Nors šį kartą J. Narbutas rašė ne apie visos lietuvių tautos, bet tik apie vienos jos giminės, tiksliau - vieno jos atstovo - etmono Jono Kazimiero Sapiegos (Kazimierz vel Jan Kazimierz Sapieha, ~1637/~1642- 1720) potyrius, o ir pasakojimo laikas - vos devyneri metai, 1693-1702-ieji, tačiau kad ir kokia menka būtų buvusi knygos chronologinė aprėptis, epochos dvasia buvo perteikta daugiau nei gerai. Ir dar tas J. Narbuto moralas, raudona gija einantis per visą knygą - klasta ir neapykanta griauna valstybę. Kitaip tariant, istorikas kalba apie pragaištingas politinių intrigų pasekmes krašto gyvenimui.
Todėl kunigaikščiai Sapiegos J. Narbuto knygoje - tarsi kokie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mohikanai, mėginantys pasipriešinti valstybę beužvaldančiam chaosui. Taigi iš politinio Lietuvos gyvenimo eliminuoti Sapiegos tarsi užbaigia dar savarankišku gyvenimu alsuojančią Lietuvos istoriją: „Šiuo laikotarpiu sustabdau savo plunksną aprašinėdamas tą Lietuvos istoriją, nes kitose epochose jau matau kaimyninių kraštų įtakas, prie kurių nedrįstu prisiliesti“.
Jau tada, 1843-iaisiais, Simonas Daukantas šią J. Narbuto knygą įvertino kaip istoriografinį iššūkį, kaip pirmą istorinį veikalą, kurio autorius išdrįso peržengti lenkų istorikų nubrėžtą Lietuvos istorijos ribą, t. y. Šiaip ar taip, žvelgiant į J. Narbuto kūrybą iš daugiau nei pusantro šimto metų atstumo, akivaizdu, kad ir tada, ir dabar buvo ir yra svarbu ne šių knygelių kokybė - nes šiuo požiūriu būta ten visko, bet jų mintis: pirmojoje buvo taip ryškiai nužymėta atskira lietuvių tautos istorija, maža to, tautos, turinčios savo ideologiją, t. y. mitologiją, o antroji rodė politinio Lietuvos savitumo žymes - net ir tada, kai dauguma to meto istorikų jų jau nematė. Arba tiesiog nenorėjo matyti. Tarp jų - ir Juršiškių kaimynas ir giminaitis Teodoras Narbutas.
T. Narbuto žodžiai
Prisiminkime chrestomatiniais tapusius jo žodžius: „Rašydamas priėjau prie epochos, kurioje Tauta neteko savarankiškumo [orig: „samoistność Narodu ustała“, - R. G.]. Todėl nuo šiol turiu ją perduoti Lenkijos istorijos rašytojams - kad rašytų jos tęsinį. Mirė Žygimantas Augustas, paskutinis suverenus Lietuvos kunigaikštis ir paskutinis Jogailaitis <…>, ir aš savo plunksną laužau ant jo kapo“. Kitaip tariant, Juršiškių dvaro savininkas pulkininkas Narbutas surėmė kardus su Šiaurių dvaro savininku kapitonu Narbutu. Smagu stebėti tokias intelektines dvikovas. Juolab kad šios istoriografinės diskusijos užuomaz...