Romualdas Granauskas - puikus stilistas, jam nesvetimas kalbos poetiškumas.
Tekstas prisotintas tropų, pasakotojo raiškai būdingas oratoriaus tonas, o personažų kalbėsena natūrali.
Granauskas pamėgo taip vadinamą triadą: 3 vienarūšės sakinio dalys, 3 vienarūšiai sakiniai, trinaris laipsniavimas ir kt. Dar ir dabar Romualdas Granauskas gyvena ir kuria.
Rašytojo kūrybos epicentre atsiduria kaimas, nes pastoviosios vertybės geriausiai likusios būtent valstiečio sąmonėje.
Rinkiniuose “Medžių viršūnės” (1969), “Duonos valgytojai” (1975) kalba apie išeinančios senosios žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralinį kodeksą.
Granausko proza universali tuo, kad jis tiesiai žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą ir praeities kultūrą.
Apsakymų tekstą paįvairina padavimo, sakmės pasakos elementai, drąsiai kryžminami su kasdieniškomis aplinkybėmis.
Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m.
Manau, kad jo kūryba ne vieną žmogų privers susimąstyti apie tas temas, kurios yra minimos rašytojo kūryboje.
Tekste svarbios visos detalės, žodžiai, gestai ir net tyla - taip kuriamas Granausko prozos išskirtinumas, rašytojas parodo žmogaus turtingą organišką būtį.
Savita Granausko kūrybos sfera - esė (apie Biliūną, Gurauskį, Daukantą ir kt.).
Granausko kūrybos bruožai. Granausko novelė „ Duonos valgytojai“.
Granausko kūrybos tematika ir problematika.
Romualdo Granausko novelės, kūrybos bruožai.
Ypatinga formos naujovė - trijų labai ilgų sakinių struktūra, atitinkanti tris apysakos skyrius - iki šiol nepakartotas atradimas lietuvių prozoje.
Kairienė - tai lyg mūsų Tėvynė, pagimdžiusi ir išauginusi visus mus, bet bejėgė apginti, išsaugoti vaikus, įveikti totalinę svetimųjų priespaudą.
Fiziškai ir dvasiškai labiausiai nualintas ir suluošintas kaimo žmogus.
Senosios Kairienės ėjimas į gyvenvietę yra simbolinis.
Tai viso gyvenimo kelionė iš namų į naujuosius laikus, kuriuos simbolizuoja kiaulių ferma ir bevardė gyvenvietė molyne prie kelio, be medžio ir paukščio.
• Atimta žemė.
• Atimta darbo prasmė.
Kairienės žmogus, mėgęs gražiai, su džiaugsmu ir nepavargdamas visus darbus dirbti, kolūkyje darbuotis nenorėjo: “Koks ten darbas?
Visą laiką talkoj ir talkoj.
” • Atimti namai.
Nugriautos sodybos - tai vienas iš pačių didžiausių praradimų, nes būtent namuose yra žmogaus dvasią maitinančios šaknys.
Namai saugo protėvių atmintį, tradicijas, vaikystę, ramybę.
Tai traukos laukas, kurį žmogus jaučia visą gyvenimą, net negyvendamas juose.
• Suardyti tradiciniai šeimos ryšiai.
Ryšiai tarp vyro, žmonos, vaikų ir anūkų.
Neliko prisirišimo, tarpusavio meilės, oo ypač - pagarbos ir užuojautos senam žmogui.
• Suardyta šeimos pusiausvyra.
Pažeisti santykiai tarp tų, kurie gyvena žemėje: medžio, paukščio, žvėries, žmogaus.
Nutrūkęs ryšys su viskuo, kas buvo gera laisvoje žemėje, ką būtina išsaugoti, branginti miške, lauke, upėje ir žmogaus sieloje.
Iš kiekvienos šio kūrinio eilutės sklinda gailestis, supratimas ir atjauta.
Tuo metu niekur taip atvirai ir tiesiai nebuvo sakoma apie tuos svarbiausius dalykus, kuriuos mūsų žemėje ir mūsų žmoguje sunaikino sovietų valdžia iir kolchozai.
Tačiau “Gyvenimas po klevu” nėra moralizuojantis kūrinys, kuriame autorius tik norėtų pabarti beširdžius vaikus ir anūkus, kad šie neužmirštų senų tėvų.
“Gyvenimas po klevu” - tai sukrečiantis kūrinys apie neseną mūsų praeitį.
Šiandien gyvename laisvėje.
Kaip rašytojas apysakoje, taip laisvė gyvenime apnuogino mūsų dvasią, ištraukė visus į dienos šviesą ir parodė, kokie mes, kas ko esame vertas.
Rašytojas pasakoja apie seną, vienišą, visų apleistą moterį, likusią vienintelę numelioruotame kaime, visiems išsikėlus į naują gyvenvietę.
Bene svarbiausias Granausko kūrinys buvo apysaka “Gyvenimas po klevu” (1988), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį.
Vienišos išdidžios senutės, gyvenančios kaimo pakraštyje, ppapasakota šeimos žlugimo istorija žymi lietuvių kaimo smukimo kelią.
Magiškas klevo ir senutės ryšys yra augalo ir žmogaus paralelė, kuri yra būdinga lietuvių literatūrai.
Romualdo Granausko novelės, kūrybos bruožai.
„Duonos valgytojai“: Novelės analizė
R. Granausko novelė „Duonos valgytojai“ .
- Tematika: Naujos jaunosios kartos vertybės, tradicijų paniekinimas.
- Problematika: Kodėl jaunoji karta nebetęsia senųjų tradicijų?
- Kodėl žmonės tokie nutolę vienas nuo kito?
- Kas vienija bendruomenę?
- Kada žmogus praranda moralines gyvenimo atramas?
- Kas yra egzistencinės vienatvės priežastis?
Šeimos bendrystė, kaimas, dvasinis ryšys, dalijimasis duona (Paskutinė vakarienė, Kristaus kūnas ir kraujas - religinė prasmė) (Mitologinė prasmė - sutinka svečius, jaunavedžius su duona ir druska. Mirusiųjų vėlėms palieka duonos.) (Žemiškoji prasmė - maistas, gyvenimo šaltinis. „Kasdienės duonos duok mum šiandien“.
Rimkų tarpusavio santykiai - sutaria, rūpinasi vienas kitu, sako, kad paprašytų dukros, nes jam galva gali susisukti.
Kaimynų - Rimkų santykiai paremti senaisiais papročiais, nes pakviečia į svečius, dalinasi duona Marytė, žentas - pykstasi, nėra pagarbos, nieko nekviečia į svečius, santykiai atsitiktiniai.
Duona tai dirvos, arklių žvengimas, geležies žvangėjimas kalvėje, noras ilgai ir teisingai gyventi (įdiegti vaikams moralinius principus - dalinti duoną- dalintis vertybėmis), švarus rankšluostis pas šulinį, noras gražiai ir ramiai numirti (grožis siejamas su gyvenimo prasme, atlikta misija, susitaikymas su mirtimi).
Novelė „Medinės akys“. Tematika - žmonių susvetimėjimas, menininko atsiskyrimas/nepritapimas prie visuomenės, kaimo gyvenimas.
Turi pinigų prie parduotuvės - jau ir draugai.
Žentas simpatizuoja Vandai pardavėjai, nors vedęs Marytę.
Kodėl žmonės susvetimėjo? Kodėl norisi to, kas uždrausta?
Istorinis laikas nesvarbus, nes visuomet buvo ir bus vienišų žmonių.
Veiksmas vyksta, kai Daubaras jau senas, o vėliau ir numiršta.
Trumpai papasakojamas jo gyvenimo.
Istorinis laikas - pokaris, nes „parašė pareiškimą į kolūkį“ tais laikais vyravo kolūkiai, Lietuva priklausė Sovietų Sąjungai.