Romualdas Granauskas (g. 1939 m. balandžio 18 d., mirė 2014 m. spalio 28 d. Vilniuje) - prozininkas, dramaturgas ir eseistas. Apsakymus pradėjo spausdinti 1954 m. Rinkiniuose „Medžių viršūnės” (1969 m.) ir „Duonos valgytojai” (1975 m.) kalba apie išeinančią senąją žemdirbių kartą, jos papročius, buitį, moralinį kodeksą.
Bene svarbiausias R. Granausko kūrinys buvo apysaka „Gyvenimas po klevu” (1988 m.), kuri atkreipė visos visuomenės dėmesį. Rašytojas taip ir neprisitaikė, neparašė nė vieno žodžio, palaikančio socializmą. Yra prasitaręs, kad, pritrūkęs pinigų cigaretėms, jis nesigėdytų pasilenkti gatvėje prie numestos nuorūkos, bet niekados nesutiktų tarnauti okupantams, skleisti jų propagandą.
Internetiname Žemaičių rašytojų puslapyje, kur pateikti Granausko atsakymai žemaičių tarme, galima rasti jo skaudų prisipažinimą: „Niekur žmogus nesijauti toks vienišas, kaip mieste“. Jo dvasios namai - gimtosios Žemaitijos kalneliai, jos medžiai, jos vandenys, jos dubenėtieji akmenys, jos sodybos ir svarbiausia - jos žmonių kalba, kurioje užkoduota visa jo genties praeitis; o ir jame pačiame ji užkoduota.
Kūrybinis kelias ir gyvenimo etapai
Turėdamas gražaus laiko, mokiau save išminties, taip pat nuoširdumo ir teisybės. Sukūrė šeimą, turėjo dvi dukras: Gintarę ir Ingą. Kai gimė antroji dukra, R. Granauskas mokėsi Klaipėdos jūreivystės mokykloje (laivo mechaniku). Sužinojęs apie dukters gimimą, prašė leisti aplankyti artimųjų. Negavęs leidimo pėsčias parėjo iš Klaipėdos į Mosėdį. Per naktį sukorė apie 60 km.
Mosėdyje, kuriame dirbo matematikos mokytoju, prasidėjo rimtas kūrybinis darbas: naktimis rašomi kūriniai. Po kurio laiko rašytojas atvyksta į Kauną. Bet nėra kur gyventi - ne tik šeimai, bet ir jam vienam. O šeimą reikia žūtbūt surinkti į vieną vietą, nes vaikai, išdalyti giminaičiams, auga atskirai. Ryžtasi įsikurti Vilniuje, nors neturi nei darbo, nei būsto. Pradžia labai sunki.
Žmona su dukromis prisiglaudžia pas draugę. Ir tik 1973 m., jau įstojęs į Rašytojų sąjungą, Granauskas gauna butą Smėlio gatvėje, kur pagaliau apsigyvena visa šeima. Vilnius - paskutinė rašytojo stotelė, kur jis sakosi apsistojęs visam gyvenimui, nes daugiau nebėra kur bėgti. Sovietmečio Vilnius nebuvo itin draugiškas neramiam žemaičiui.
Ne vieną kartą prievarta, tiesiog iš gatvės, gabentas į psichiatrinę ligoninę, po gerą mėnesį atitinkamai „gydytas“, kad praeitų noras viešose vietose, gurkšnojant vynelį, nederamai kalbėti, demonstruoti savo politinį nesąmoningumą, t.y. nelojalumą sovietinei valdžiai. Vilniuje rašytojas nesijaučia visai prigijęs, miestą sunku „užgyventi“, prisijaukinti kaip namus, nes tik gimtinė atpažįsta, palaiko savą.
Kūrybos bruožai ir temos
R. Granausko kūryba yra savotiška gyvenimo filosofija, man jis yra Martinas Heideggeris mūsų literatūroje. Dėl šios kūrybos episteminio modelio - gamtos vaidmens ir natūralistinės pasaulio tvarkos teigimo - ji pagrįstai vadinama magiškojo realizmo terminu. Mitas, archetipas, gamtos galių laukas, kolektyvinė tautos atmintis - tai R. Granausko meninės vaizduotės teritorija.
Nuostabus dalykas yra tai, kad archetipinius vertybių klodus jis gebėjo susieti su individualia žmogaus egzistencija, parodyti atskiro žmogaus gyvenimo vertę, grožį ir skausmingą trapumą. R. Granauskas su savo kūryba man yra tarsi kūlgrinda Žemaitijos pelkėse. Nes bet koks veiklos ir egzistencijos orientyras numato ištakas ir atramas, iš ko viskas prasideda.
R. Granauskas yra riba, tikrai riba, bet tai ta pati riba, prie kurios stovėjo ir J. Aputis, ir M. Martinaitis, ir J. Strielkūnas - ta pati riba. Ir tai susiję su esminiu mūsų pasaulėvokos sandu, su mūsų žemdirbiškąja pasaulėvoka, su agrarinės kultūros archetipais, mitais, su egzistenciniu pasaulio vaizdu…
R. Granauskas esė apie J. Strielkūną parašė kaip apie visą kartą, tarsi dalindamasis kartos jausenomis. R. Granausko kūryboje svarbu yra universalumas. Veikia universali gamtos pajauta. Ir žmogus, ir gamta, ir valstybės būtis, ir žmonių santykiai, ir nuodėminga žmogaus prigimtis, ir kone visada - istorinis laikas. Taip pasakojimas įgyja epinę prasmę.
Šalia žmogaus žemiškų rūpesčių jaučiama nenugalima lemtis, fatumas. Yra ir romantinis jausmas. O tai pasitaiko reto autoriaus kūryboje. Vaizduodamas kartos gyvenimo ženklus, simbolius, jausenas sukuria kažką tokio, kas mus labai paveikia.
Pagrindinės temos ir motyvai
- Žemdirbių gyvenimas ir kultūra
- Tautos dvasios dramatiškos patirtys
- Gamtos ir žmogaus ryšys
- Istorinis laikas ir jo įtaka žmogui
- Kolektyvinė atmintis ir archetipai
Kūrybos vertinimas ir palikimas
R. Granauskas yra menininkas dviem veidais - ir archajiškas, ir modernus. Pagal kūrinių tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojas sukūrė paminklą nykstančiam senajam kaimui, atskleidė agrarinės kultūros esmę, užčiuopė giliausias jos šaknis.
Tačiau nuo etnografinių ir buitinių realijų į būties gelmę krypstanti kūryba jau reikalauja kitokios meninės kalbos. R. Granausko tekstai kuria įsimintiną archetipinį veikėją ir labai savitą būties modelį, pagrįstą archajine baltų pasaulėjauta. Rašytojo meninis pasaulis, kartais vadinamas magiškuoju, tarytum iškrenta iš istorijos ir civilizacijos konteksto.
Visas pasaulis tarsi yra paslaptingo gyvybės prado sklaida, tačiau jį vis labiau užgožia technologinės civilizacijos triukšmas ir chaosas. Rašytojo meninės vaizduotės esmė - kolektyvinės atminties pradas žmoguje. Jo kūrybai būdingi pastovūs gamtos ir buities vaizdai: kiemas, šulinys, medis, paukštis, saulėlydis - visa tai, kas amžina šalia žmogaus.
R. Granausko prozoje - agrarinio pasaulėvaizdžio viešpatavimo laikas ir kartu jo griuvimas, irimas totalitarizmo sąlygomis, kai sparčiai daugėjo nužemintųjų - atplėštų nuo žemės, laisvės ir istorijos, nuo kūrybos, papročių ir paveldimų dorovės normų. R. Granauską galima vadinti genties agonijos ir agrarinės kultūros sutemų menininku. Taigi rašytojas tarytum išardo ir išskaido modernųjį individą, sumažina jo asmeninių jausmų reikšmę, įvairiausiais egzistenciniais ryšiais sujungia žmogų su jo aplinka, išskleidžia gyvenimą kaip santykių sistemą, o tai yra jau vėlesnio, posmodernaus mąstymo ženklai.
R. Granauskas naujai įprasmina tradicinę lietuvių literatūros tematiką ir savo kūriniais žengia į XXI amžių. Vienas iš žymiausių R. Granausko kūrinių - apysaka Gyvenimas po klevu (1988). Ji tapo lietuvių prozos atgimimo ženklu; jos motyvais 1988 m. sukurtas televizijos filmas. Rašytojas yra sukūręs ir kino scenarijų. 2000 m. R. Granauskas apdovanotas Nacionaline premija.
Asmeniniai prisiminimai
Romualdas Granauskas septintoje devintoje (nepasakysiu tiksliai) klasėse mokėsi Mosėdžio vidurinėje mokykloje, buvo gražaus stoto, visada tvarkingai apsirengęs paauglys. Kiek atsimenu, turėjo vieną išeiginį drabužį ir su juo ėjo į klasę ir visur kitur. Tamsoko gymio, juodų truputį pasiraičiusių plaukų, platoko veidelio, patrauklios išvaizdos. Jis buvo labai gabus, išsiskiriantis savotiška ir ryškia logika, giliau už kitus literatūriškai mąstantis, daugiau gyvenimo detalių suvokiantis, fenomelios atminties, velnioniškai daug knygų perskaitęs mokinukas.
Manau, lanksčiu liežuviu, draugiškumu, humoro pagaulumu ir išsakymu, mėgimu bet kokia kaina pašposauti, jis puikiausiai tikdavo bet kokiai kompanijai. Bet tos kompanijos paprastai formavosi iš draugų, kurie gyveno tame pačiame pašaly, kur ir Romas - Šaukliuose prie „Salantų-Mosėdžio“ kelio ir nedidelio Aiškūno upelio. Taigi būsimas rašytojas eidavo į mokyklą ir grįždavo namo su K.K., J.B., kitais Šauklių kaimo vyrais, ne pipirais. Štai eina jie visi trys ir, nors baisiausiai mokykloje (manau, ir namuose) uždrausta, traukia „Primo“ cigaretes.
Klasiokas K.K. niekada jų neperka, o rūkyti nori. Ir rūko - negi neduosi, kai dulkėtu keliu traukia visi kartu. Bet... kodėl jam visada duok ir duok, argi kitiems kapeikos iš dangaus byra? - Reikia jį pamokyti, - sako Romas. J.B. pritaria. Jie iškrapšto taboką ir į tą galą, kuris čiulpiamas, įdeda keletą grūdelių parako. Ir štai po pamokų jie vėl eina namo ir, žinoma, visi trys rūko. Jau baigė savąją Romas, baigė ir J.B., o K.K. savąją, nors jos belikę pusė centimetro, tebesiželioja. - Turbūt išbiro mūsų parakas, - sako nusiminęs pusbalsiu Romas.
- Geriau ir būtų išbiręs, matai, koks galelis beliko... - sako J.B. Ir kaip tik tuo momentu sušnypštė ugnis po pat K.K. nosimi, pakvipo paraku. Bet tiedu eina toliau, tarsi nežinodami, kas atsitiko. K.K. suraukęs antakius žvelgia čia į vieną, čia į antrą, vos neašaroja, skauda lūpa, bet tie kiti du tarsi niekuo dėti. Pagaliau Romas rimtu veidu sako: - Matai, koks gali pasitaikyti. Nė į burną nebeimsiu. Arba kiekvieną reikės pervynioti iš naujo. Kur tik nebūna broko... Kitą dieną K.K. atėjo į mokyklą su sutinusia lūpa.
- Kažin, ar jis suprato mus? - per pertrauką klausia J.B. Romo. - Nebijok, nėra tiek kvailas... Ir iš tikrųjų K.K. daugiau iš jų pakelio cigarečių nebeėmė, rūkė savo... Romas buvo ryžtingas, niekieno lengvai nepastumdomas. Sykį bendrabučio kambary, kuriame gyveno B.G., R.P., dar kažkas, užėjau aš, besąs jau ir Romas. Susėdę malėme liežuviais. Mūsų plepalai nepatiko, tiesiog nervino B.G., kuris ar tai kažką skaitė, ar ruošė pamokas.
Po truputį, po truputį ginčo atmosfera įkaito tiek, kad Romą B.G. jau ne tik žadėjo, bet ir priėjęs buvo begriebiąs už pakarpos, ketindamas išmesti pro duris. Kaip greit viskas įkaito, taip ir ataušo. Jau buvome pakankamai protingi ir mokėjome, reikalui iškilus, susivaldyti. Pasibaigus kivirčui, Romas ištraukė iš kišenės ranką su atlenktu nedideliu kišeniniu peiliuku ir, visiems girdint, tarsi tarp kitko pasakė: - Atrodo, jau didysis karštis kai kam bus praėjęs ir pats laikas pasidėti ginklus... - ir, užlenkęs peiliuką, įsidėjo atgal į kišenę.
R.P., stebėjęs scenelės pradžią ir pabaigą, ją palydėjo smulkiu ir skambiu juoku. Ir, kaip įprasta, per savo tamsius plaukus perbraukdamas retai kada iš rankų paleidžiamomis šukelėmis. Mes visi netikėtai pasibaigusiu konfliktu nusistebėjome, nes netikėjome, kad toks menkavertis mokyklos draugų ginčas galėtų baigtis susirovimu. Tada mokyklose, nebeprisimenu, nuo kurios klasės, buvo įvestos karinio pasirengimo pamokos. Su jomis atgydavo „dosafinė“ organizacija ir, žinoma, kas mums būdavo svarbiausia, leisdavo pašaudyti iš mažojo kalibro šautuvų...
Prie mokyklos buvo ilga dauba, ten ir šaudydavome. Tą kartą dauboje kartu buvo ir Romas. Šaudėme, kas be ko, į standartinį nejudantį taikinį. Bet kur kas įdomiau būtų į varnas, kurių mokyklos aukštose vinkšnose kranksėdavo dešimtimis. Mokytojo nebuvo, tad ir pakreipėme vamzdį į varnas. Kažkuris, nors iki jų, sutūpusių galūnėse, buvo geras pusšimtis metrų, vieną nušovė. Pakilo varnų klegesys. Bėgame pažiūrėti kritusios ir kaip tik tuo pat metu viena čirkštelėjo tiesiai Romui į garbanas. Mes krentame iš juoko, o Romas sako: - Va ir atsilygino mums už kritusią kovoje draugę... - ir nuėjo į paprūdę apsiplauti.
Mokykloje buvo tokia tvarka: šokti be progos direktorius neleisdavo. Reikėdavo ruošti vaidinimus, sugalvoti dar ką, o po to būdavo galima ir pasišokti. Romo klasė, jei teisingai prisimenu, paruošė spektaklį-pasaką „Raudonoji radasta“. Jis vaidino nežymų tylenio karaliaus juokdario vaidmenį. Bet kaip vaidino! Kad pradės scenoje juoktis ar kitus pokštus daryti!.. Užkrečia visus ir salė leipsta iki iškritimo. Po spektaklio net pilvai skaudėdavo. Vėliau, kai kartodavo spektaklį, ne kartą ėjome žiūrėti ne spektaklio, o geros Romo vaidybos.
Romas buvo muzikalus, nors jokio muzikinio išsilavinimo, kiek žinau, neturėjo. Greitai naujai suorganizuotame mokyklos ansambly pradėjo groti smuikeliu. Pasikiša sau po smakru ir be jokių problemų, kaip iš pypkės vingiuoja melodiją pagal Isakovskio žodžius „Kviečių lauke“ arba tą rusišką „Šermukšnėlę“, arba dar kokią. Bandėme ir kiti - nėjo, nesigavo.
Regisi, dar būdamas septintoje klasėje, jis man jau minėjo, koks puikus esąs A. Tolstojaus romanas „Kančių keliai“ ir kaip jis skaitąs, negalėdamas nuo tos knygos atsitraukti. O įvykiai, o žmonės - tiesiog stebuklas, o ne knyga. Netrukus mokyklos bibliotekoje paėmiau į rankas to autoriaus knygą ir pašiurpau - net keturi stori tomai. Ir iškart, nė kiek nedvejodamas, pasakiau sau: „Kad ir kas bebūtų, savo smegenų tokiom storybėm niekada nedžiovinau ir nedžiovinsiu...“ Tas laikas, kai pradėjau rimtai skaityti, dar nebuvo atėjęs.
Prisimenu, literatų būrelio susirinkime Romas skaitė ką tik parašytą apsakymą. Pasakojo apie saulėtą rytmetį, o jis, ant peties užsimetęs meškerę, eina žvejoti. Ir koks tai buvo rytmetis! Ir kiek jis visko matė paupio ore ir tekančiame upelio vandeny... Man, taip pat draugavusiam su upe, pasirodė, kad aprašytas visai ne rytmetis, o pasaka. Prisimenu, mokytojas, vertindamas mūsų kūrybą, labai pagarbiai ir su patosu kalbėjo apie Romo perskaitytą dalykėlį. Sykį susitarėm ir Romas atnešė paskaityti savo eilėraščių.
Sąsiuvinis, į kurį rašė, buvo tamsiais viršeliais ir ne tik storas, bet ir atskleisto sąsiuvinio didumo. Ir prirašyta buvo ne tiek jau mažai - apie dvidešimt puslapių. Gerai, prasmingai ir sklandžiai parašyti eilėraščiai. Aš buvau nustebintas jo mokėjimo kurti, jo minčių brandumu ir kažkaip pagarbiai, šiltai pakalbėjau, kai grąžinau sąsiuvinį. Nebegalėčiau pasakyti, apie ką tada skaičiau, bet kelios eilutės įkrito atmintin ir tebežinau jas iki šiol.
Vienas eilėraštis užsibaigė taip: „Kryžkelėj sustojęs tu nebežinosi / Ar ieškoti verta tarp žmonių žmogaus...“ Apie tą laiką „Jaunimo gretose“ buvo išspausdintas jo apsakymas. Rašė apie kolūkinį kaimą, šieno vežimą. Tartum prieš lietų žmonės skuba, pluša ir suspėja parvežti tą šieną nesulytą. Bet apsakymėlis parašytas buvo patraukliai, skaitėsi lengvai. Kai perėjom į aukštesnes klases, kai pradėjo patikti panelytės ir kai tą jau parodydavome ne vien timptelėję mergaičiukę už kaselės, bet ir kartu eidami į šokius, oi, kokios gražios ir jaudinančios būdavo vasaros atostogos...
Per mokslo metus eiti kur nors į kaimo vakaruškas būdavo draudžiama, o vasarą eik kur nori - niekas nevaržo. Ne kartą iš Mosėdžio patraukdavom į Šauklius, į Romo pusę. Ten gražus, iš abiejų pusių medžiais apsodintas vingiuotas kelias, kiek toliau - upelis ir lankos, ganyklos, žmonių daržai. Atsimenu, einant tomis vietomis, viena iš damų atsidususi pastebėjo: - Bepigu Romui nerašyti, kai aplink jį toks puikus pasaulis...
Galbūt jos žodžiuose buvo ir tiesos, nes Romas tada iš tikrųjų gyveno gražiame - medžių žalumos, šnarėjimo, čiulbesių ir saulės priėjusiame - kaime. O jų troba stovėjo bemaž pačiame paupyje - Aiškūnas ranka pasiekiamas.