Nuo neatmenamų laikų, karalienė Fantazija dosnia ranka dalijo savo valdiniams visokias malones. Ji pati, švytėdama karališku amžinos jaunystės grožiu, kadaise nužengė į žemę, nes buvo girdėjusi, kad ten gyvenantys žmonės visuomet nusiminę ir rimti, - tik dirba pluša ir iš vargų neišbrenda. Ir savo vaikus, tokius pat gražius ir mielus kaip motina, karalienė išsiuntė žmonėms laimės nešti.
Tačiau, žmonės visur pristatė gudrių sargų, kurie visus, kas ateina iš karalienės Fantazijos karalystės, įdėmiai apžiūrinėja ir tikrina. Jeigu pasirodo kas nors, kas jiems nepatinka, jie pakelia baisų triukšmą ir ateivį nužudo arba taip apšmeižia žmonėms, aklai jų žodžiais tikintiems, kad toks jau niekada neberas nei meilės, nei lašelio pasitikėjimo.
Pasaka ir Žmonių Meilė
Kartą Pasaka, vyriausioji karalienės duktė, sugrįžo iš žemės nuliūdusi ir prislėgta. „Patikėk manim, širdies neapgausi, - atsakė Pasaka, - jie manęs nebemyli.“
Karalienė Fantazija, norėdama kuo nors nudžiuginti savo didįjį vizirį, nusiuntė juodaodį vergą, kad atvestų prekiją. Turėjo jis skrynelę, kupiną visokiausių prekių: perlų ir žiedų, brangakmeniais išpuoštų pistoletų, taurių ir šukų. Kai prekijas jau buvo beužvožiąs skrynelės dangtį, kalifas pastebėjo joje nedidelį stalčiuką ir paklausė, ar nėra ten dar kokių nors daiktų.
„Tuos du daiktu esu kadaise gavęs iš vieno pirklio, kuris juos rado pamestus Mekos gatvėje, - paaiškino prekijas.“ Kalifas, kuris didžiavosi turėdamas savo bibliotekoje senų rankraščių, nors ir nemokėjo jų perskaityti, nupirko ir tą popierių, ir dėžutę, o prekijui liepė eiti.
Gyvenimo Sunkumai ir Pasipriešinimas
Nerami 1944-ųjų vasara, vokiečiai traukiasi, miestelius sklinda įvairiausios kalbos ir paskalos. Frontas jau buvo priartėjęs prie Nemuno ties Kaunu. Suvalkijoje pilna vokiečių kariuomenės, ji traukiasi, tačiau labai iš lėto. 1944 m. rugpjūčio 15 d. pradėjo šaukti į kariuomenę vyrams nuo 18 iki 50 metų. Pradėjo tikrinti dokumentus pagal vietinių bolševikų agentų sudarytus sąrašus.
Sovietų kariuomenę niekas nestojo, bet pradėjo slapstytis, kur kas sugebėjo. Pasidarė skambalus, pasikabindavo ant stogų, medžiuose, kad galėtų traukyti, kai kurį užpuola. Ir pradeda visas kraštas skambinti, rėkti. Vagys, matydami tokį triukšmą, pasitraukdavo. Kareiviams duotas leidimas, kas tik neaiškus, sulaikyti. Daugėjo dezertyrų.
Žmonės, kurie buvo priversti slapstytis, pradėjo naktimis buriuotis. Susirasdavo ginklą, likusį nuo karo, ir ėmė plėšikams priešintis. Pradeda skambinti, skambina visas kaimas. Be to, dar pradeda šaudyti. Plėšikai pradėjo bijoti. Būdavo atvejų, kad ir smarkiai susišaudydavo.
Enkavedistų, čekistų visur pilna. Reikėjo nudirbti darbus. Taip tęsėsi 1944 m. rudenį ir 1945 m. žiemą. Po keleto smarkių susišaudymų plėšikai aprimo. Į miškus traukė buvę kariškiai, studentai ir kiti politiškai persekiojami. Ten, miškuose, buvo galima organizuotis, buvo geriau ginkluoti. Reikėjo patiems viskuo apsirūpinti. Be abejo, kiek galėdami rėmė ūkininkai. Žinoma, vėliau pripratome ir prie tokių sąlygų.
Partizanų Kovos ir Išdavystės
Bolševikai stengėsi įkaišioti į organizacijas kuo daugiau šnipų. Buvo įspėjami žodžiu ar raštu, kad liautųsi pardavinėję žmones. Deja, perspėjimas nieko nedavė, šnipai dar labiau suaktyvėjo. Šnipai perduodavo sąrašus Veiverių NKVD - čekistų daliniui.
1945 m. Padainupio kaime buvo likviduoti Palubinskai. Jo sargyba nuginkluota, trobesiai per susišaudymą sudegė. 1945 m. Veiverių valsč. Pažėrų kaime Miknevičiai ir kiti (Smetonos laikų komunistai). Kiek ilgiau buvo aiškinama Garliavos valsč. veikla. 1945 m. namuose, buvo rastas ilgas sąrašas to krašto gyventojų areštui ar trėmimui. Šlapkauskas žmones surašęs kaip pavojingus tarybinei santvarkai.
Visą laiką statėme stiprią sargybą. Jis buvo paskirtas ryšių viršininku. Ryšininkai-tai tie patys rėmėjai. Tai gana atsakingos pareigos. Susėdam pagal nurodytą planą, prieš žygį. Mes išgeriam ir paduodam Artūrui, palinkėdami laimingos kelionės. senas čekistų agentas prižadėjo viską papasakoti be prievartos. planas. Po tokio radinio Artūras pasikeitė.
Žiemkelio Kautynės
1945 m. vasario 26 d. pakaunės per II Girninkų kaimą. Jau pradeda švisti. Užverda smarkus šaudymas iš automatinių ginklų ir kulkosvaidžių. Nenustoja šaudyti ten, kur gyvena Girninkų, Pažėrų vyrai. Buvo numatyta, kad jie pradės laužti apsupimą. Bet išėjo atvirkščiai. Vilkas klausiu, ar sužeistas, bet jis nieko neatsako. Matau, kad jau negyvas. Laukti nėra kada, dar vienas sužeistas į galvą, bet nesunkiai. Pasiimu jauną vyruką, pradedam vilkti Antaną, bet kur dėti, miške nepaliksi. Tam paskiria mane.
Po didelio čekistų puolimo, turėjome saugesnę vietą. Toje vietoje, kuri vadinasi Žiemkelis-Rievutės, ant kalnelius, teko rasti žmonių palaikų. Palaidoti arčiau Zapyškio, o kiti Kazlų Rūdos miške.
Pokario Metai ir Partizanų Likimai
Radvila perėjo dirbti čekistams. Juodžbalys iš Padainupio km., Povilaitis iš Tvarkiškių km. -čekistų agentu. Per jį daug nekaltų žmonių buvo nuteista, išvežta į lagerius. Vėliau jis dirbo kagėbistų gretose. A. iš Garliavos valsč. Sibirą. Partizanų gretos išsivalė. Kas norėjo, galėjo pasitraukti, niekas nedraudė. Kovos lauke geriau turėti vieną drąsų draugą negu dešimtį bailių. 1945 in. rinktinę, o „Geležinio Vilko" rinktinė palikta arčiau Prienų. pasirinkti, kurioje rinktinėje norime pasilikti. čia didesni miškai ir geriau žinomi kraštai. vieningi, vieni kitus geriau pažinome, ir buvo didesnė drausmė.
1945-1946 m. „Sakalo" kuopa žuvo, nes jie kovojo atvira forma. Gyveno didesniais būriais ir visą laiką kaudavosi. Mūsų būryje buvo tie, kas gyveno prie Kauno. Vėliau gyvenimo praktika pasitvirtino. Rinktinių vadovai dažnai keitėsi, nes dažnai žūdavo. Tigras, kuris žuvo 1949 m. 1945 m. kratas, statydavo pasalas tose vietose, kur sužinodavo buvus partizanus. Garnizono čekistai pasirinkdavo tokius stribus, kurie gerai pažino tą kraštą. Staniuliai iš Tvarkiškių km. jiems naudingi.
Istoriko Žvilgsnis į Praeitį
Aurimas Švedas, istorikas, teigia, kad visuomenėje gajus stereotipas, esą istorikai - linkę į vienatvę, mažai bendraujantys, nuolat archyvuose besislapstantys „akiniuočiai“. Jis pabrėžia, kad istorikui, kaip ir bet kuriam humanitarui, labai svarbu būti išgirstam ir suprastam. Todėl reikia išmokti pasakoti apie savo darbo rezultatus, jų prasmę bei vertę konkrečiam žmogui, visuomenei ir valstybei. Istorikas turi ne tik būti geras mokslininkas, bet ir mokėti sklandžiai kalbėti, rašyti.
Profesoriaus Liudo Mažylio sėkmė yra nuostabus įvykis šio mokslininko ir visos mūsų akademinės bendruomenės gyvenime. Tai, kad profesorius Liudas Mažylis formaliai nėra istorikas, šiuo atveju neturi jokios reikšmės kalbant apie pastarojo žmogaus jaustą vidinį poreikį pažinti ir atrasti. Istorikai jau seniai yra įvardiję dvi kryptis - Rusija ir Vokietija - kaip gaires pasiryžėliams imtis Vasario 16-osios akto paieškų.
Vytautas Landsbergis, vienas iš tų žmonių, kurie atliko lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, prisiminimais dalinosi apie Baltijos kelią. Sąjūdžio ir Baltijos kelio koordinatorių sprendimu buvau netoliese štabo - Sąjūdžio būstinės - ir galimų radijo bei telefono ryšių, jei kiltų problemų.
Atmosfera buvo itin pakili, žmonės dalyvavo ryžtingai ir džiaugsmingai, visi jautėsi lyg šeima. Manau, kiekvienas suprato ar savaip jautė, jog tai ir yra laisvė, kurios neprašome, o pasiekėme: esam išvien ir nieko nebijome.