Aukštaitija - didelis ir margas regionas, todėl ir duonos kepimo tradicijos pasižymi įvairumu. Šiandien duona kasdien valgoma pusryčiams, pietums ir vakarienei.
Aukštaitijos kulinarijos maršrutas išsidėstęs per Anykščių, Utenos, Ignalinos bei Zarasų rajonus. Aukštaitijos virtuvė garsi savo paprastumu, patiekalui skonį suteikia pats produktas. Maršrutą rekomenduojama aplankyti per dvi dienas.
Tradicinė amatininkystė ir jos iššūkiai
Tyrimu siekta apžvelgti tradicinės amatininkystės problemas, apsirūpinimą žaliavomis ir įrankiais, gaminių pardavimo galimybes, pajamų dydį, sukauptos patirties ir žinių perdavimą. Daugiausia duomenų pateikė patys meistrai, kai kurios kaimo bendruomenės bei tradiciniais gaminiais prekiaujančios įmonės.
Nemažai amatų, kuriuos neabejotinai reikėtų priskirti tautiniam paveldui ir kurie tinkamomis sąlygomis dar galėtų gyvuoti, atsidūrė ties išnykimo riba. Taip pat nyksta vilnos karšimo, veltinio vėlimo ir siūlų verpimo amatai, nes Lietuvoje žmonėms nebeapsimoka vilnai auginti avių.
Didžiausia problema - pastebimai mažėjantis skaičius meistrų, galinčių perduoti patirtį kitiems, neatsiranda ir norinčiųjų tęsti jų tradicijas (kol kas Lietuvoje iš tradicinio amato sunku pragyventi), net jei šių nykstančių tradicinių amatų gaminiams rinka ateityje ir būtų palanki.
Tautinio paveldo produktai
Tradicinių amatininkų gaminius galima priskirti tautinio paveldo produktams. Todėl tyrimu siekta ne tik išsiaiškinti tradicinių amatų būklę bei sunkumus, bet ir pasiūlyti, kaip juos skatinti. Paaiškėjo, kad tradiciniams amatams atgaivinti, tautinio paveldo produktams išsaugoti būtina imtis ne pavienių priemonių, o sukurti ištisą jų kompleksą, kurį remtų valstybė.
Norint atrinkti amatininkus, gaminančius tautinio paveldo produktus, svarbu nustatyti, kokiais kriterijais būtina vadovautis. Daugelį gaminių, kuriuos amatų meistrai siūlo vartotojams, negalima priskirti tautiniam paveldui, nes jiems gaminti panaudotos kitokios medžiagos, kitokia ir jų gamybos technologija bei dizainas.
Autentiškumo kriterijai
Tautinio paveldo produktai - ne vien tradiciniai gaminiai, tai ir tradicinės augalų bei gyvūnų veislės, tradicinės paslaugos. Tradicinės paslaugos yra įvairiomis progomis atliekamų apeigų bei kultūrinio bendravimo papročiai, kuriuos būtina atgaivinti, taip pat tradicinių amatų ir verslų demonstravimas.
Priskiriant kurį nors produktą tautiniam paveldui, būtina vadovautis autentiškumo kriterijais. Ekspertų komisijos turėtų atlikti jų sertifikavimą. Autentiškumo sertifikatą gavusių produktų kūrėjai įgytų teisę naudoti specialų prekinį ženklą, iš kurio būtų galima atpažinti etnines tradicijas atspindintį gaminį ar paslaugą.
Amatų mokymas
Esama tradicinių amatų mokymo būklė rodo, kad šalia formalios mokymo grandies - įvairių kolegijų, valstybinių ir privačių profesinių mokyklų būtina kurti neformalaus mokymo sistemą, taip pat įteisinti dvejopą profesinio mokymo metodą. Taip bus sumažintas atotrūkis tarp mokymosi proceso ir darbo įmonėse (ar sertifikatus įgijusių meistrų).
Nors neformaliai tradicinių amatų mokymu užsiima įvairūs kultūros centrai ir muziejai, pamirštas labai svarbus žinių ir įgūdžių perdavimo būdas - iš meistro - meistrui. Todėl siūloma įteisinti amatų meistro - mokytojo ir amatų pameistrio - mokinio statusus.
Valstybė turėtų skirti stipendijas amato besimokantiems pameistriams, o amatų meistro kvalifikaciją įgijęs asmuo turėtų gauti atlyginimą už kiekvieną individualiai mokomą asmenį, lėšų darbo vietoms įrengti. Tik taip dar būtų įmanoma išsaugoti ir atgaivinti daugelį nykstančių ar merdėjančių amatų, perduoti iš kartos į kartą šimtmečius kauptus senųjų meistrų įgūdžius ir žinias.