Lietuvių tautosakoje duona užima ypatingą vietą. Ji ne tik maistas, bet ir svarbus kultūrinis simbolis, atspindintis pagarbą žemei, darbui ir šeimos gerovei.
Šv. Ona - duonos ponia
Liepos 26-ąją minima Šv. Ona lietuvių tautosakoje tituluojama duonos ponia. Anksčiau ši diena reiškė derliaus brandą: ,,Šventa Ona - duonos ponia“ - sakydavo mūsų seneliai. Jau nuo seno šv. Ona lietuvių tautosakoje tituluojama duonos ponia, nes šiuo metu - pats vasaros dosnumas: sode prisirpsta vyšnios, prinoksta ankstyvosios kriaušės, kai kas ragauja alyvinius ar saldinius vasarinius obuolius, jau galima pasikasti šviežių bulvių, o svarbiausia - jau subrendo javai - rugiapjūtė čia pat! Bus duonelės. Lietuviška patarlė teigia: ,,Šventa Ona bagota su duona, su uoga, bet su subine nuoga“.
Užpaliuose (Utenos raj.) šv. Onos laukiama atkeliaujančios su šviežia duona ir medaus puodyne. Jau peržydėję liepos, praėjęs pats didysis medunešis. Tada bitininkai atveria avilius ir išima korius, o šie varvėte varva medumi. Nes jau ,,šv. Ona - duonos ponia. Per šv. Oną valgom duoną su smetona‘‘.
Rugiapjūtė - svarbiausias ūkio darbas
Po trumpiausios metų nakties, nužvangėjus šienapjūtės dalgiams ir valiavimams, pasibaigia didysis žydėjimas. Tuomet vasara ryškiausias savo spalvas maino į santūrią žalumą ir bręstančių javų geltonį. Ankstesnių laikų etnografų M. Katkaus ir kitų teigiama, kad ši diena sutapdavusi su rugiapjūtės pabaiga. Ir iš dabartinių senolių ne vienas yra paminėjęs, kad rugiapjūtę pradėdavo po liepos 16 d. švenčiamos Škaplierinės (Škaplierius - karmelitų ypatingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai ženklas - ant kaklo nešiojamas audeklo gabalėlis, sakramentalija) ir baigdavę prieš šv. Oną.
Rugiapjūtė - senovėje buvo pats svarbiausias ūkio darbas, nuo kurio sėkmės priklausydavo, ar šeima turės duonos. Šeimininkas, geresniam orui nusistovėjus, eidavo prie rugių lauko ir kepure braukdavo per varpas. Pribyrės ten kiek grūdų - jau laikas ruoštis pjūčiai. ,,Biški prazevosi - tai jau prigrius tų rugelių, su tuščiom varpom namo važiuosi“.
Vyrai dalgiais nupjaudavo rugius, o moterys pjautuvu juos pakeldavo nuo žemės ir surišdavo pėdus. Duona - motinų rūpestis. Todėl žmonės dar ir kitaip aukština moterį sutapatindami su Ona : ,,Šv. Ona - tai visų moma. Duoda duonos ir smetonos“ (Tverečius). Mat, kaip aiškina senoliai, jau klojiman suvežus duoną ant rugienų kaimas paleisdavo ganyti galvijus. ,,Išgena karves rugienon, karvės duoda daug pieno, smetonos“.
Tačiau senolių išmintis pataria neskubėti, palaukti mėnulio pilnaties. Klimka knygoje „Tautos metai“ rašo: „Nupjauti rugius stengdavosi iki liepos 26-osios, Oninių. Rugiapjūtę baigdavo apeigomis. Palikdavo nenupjautą paskutinę saują rugių ir iš jos pindavo jievarą - tarsi kokią kasą, kurios viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmenuku tarytum laimindami: „Ką iš žemės paėmėme, grąžiname jai. Mūsų prosenelai sakydavo: „Oninės - duonos raugo kvapas duonkubilyje, brandžių varpų vainikas garbingiausioj pirkios kerčioj - nuo rugiapjūtės iki rugiapjūtės garuojanti šviežia duona ant stalo“.
Po Oninių pradeda kristi šaltos rasos, kurios augalams jau mažai naudingos. Visoje Lietuvoje žinoma: „Šv. Oninės - įdienojusios vasaros šventė, po kurios dienelės trumpyn - darbeliai mažyn“.
Duona tautosakoje ir Prano Dundulienės darbai
Kalbos duomenys ir apeigų papročiai rodo, kad lietuviai duoną valgė nuo labai senų laikų. Ji plačiai minima seniausiuose liaudies kūrybos žanruose: smulkiojoje tautosakoje, sutartinėse, sakmėse, tikėjimuose, kalendorinėse ir agrarinėse apeigose ir kitur. Senų senovėje duona buvo suasmeninta ir sudievinta.
Žinoma mūsų tautos istorikė ir etnografė Pranė Dundulienė, remdamasi lietuvių etnografija ir kitais šaltiniais, pirmą kartą taip nuosekliai ir išsamiai pasakoja apie duonos reikšmę tautos buityje ir istorijoje, jai reiškiamą pagarbą, aprašo sėjos, rugiapjūtės, kūlimo, duonos kepimo paročius, pateikia patarlių ir priežodžių. Leidinys iliustruotas ir skiriamas jaunimui.