Vasario 5-ąją, minint Šv. Agotos arba Duonos dieną, yra puiki proga prisiminti duonos svarbą, jos sakralią vietą mūsų kultūroje, pažvelgti į šio gaminio istoriją ir reikšmę, jos vietą senojo lietuvio gyvenime ir kas ji žmogui yra dabar.
Pranė Dundulienė, žinoma mūsų tautos istorikė ir etnografė, remdamasi lietuvių etnografija ir kitais šaltiniais, pirmą kartą taip nuosekliai ir išsamiai pasakoja apie duonos reikšmę tautos buityje ir istorijoje, jai reiškiamą pagarbą, aprašo sėjos, rugiapjūtės, kūlimo, duonos kepimo paročius, pateikia patarlių ir priežodžių.
Duona Lietuvos Istorijoje
Duoną, kaip pagrindinį lietuvių maistą, mini rašytiniai šaltiniai. Jau XV a. lenkų kronikininkas, istorikas ir diplomatas Janas Dlugošas rašo apie apeiginę lietuvių duoną, aukotą derliaus šventėse vėlėms ir pagrindinį žemaičių maistą - duoną ir mėsą. Ruginė duona minima ir Vytauto Didžiojo laiške, rašytame 1409 m. Žemaitijos kryžiuočių vaitui.
Dar vienas faktas yra aptiktos XIV-XV a. pirkios su duonos kepimo krosnimi liekanomis Aukštadvario piliakalnyje.
Lietuviai net ir pačiais sunkiausiais laikotarpiais ne tik daug dirbo, bet sočiai ir gausiai valgė. Visada ant stalo buvo ruginės duonos, kuri tradiciškai buvo valgoma kartu su daugeliu valgiu, o užtepta sviestu su medumi - kaip desertas.
Duonos Reikšmė ir Pagarba Jai
Kalbos duomenys ir apeigų papročiai rodo, kad lietuviai duoną valgė nuo labai senų laikų. Ji plačiai minima seniausiuose liaudies kūrybos žanruose: smulkiojoje tautosakoje, sutartinėse, sakmėse, tikėjimuose, kalendorinėse ir agrarinėse apeigose ir kitur. Senų senovėje duona buvo suasmeninta ir sudievinta.
Nuo seniausių laikų rugys lietuviams buvo ypatingas augalas, o juoda ruginė duona iki šių dienų labiausiai vertinta ir vertinama.
Pagarba duonai yra vienas iš senoviškų lietuvių kultūros bruožų. Nė vienas iš valgių nebuvo taip gerbiamas, kaip duona kasdienė. Ji laikoma šventa, ją numetus, buvo reikalaujama pabučiuoti. Daugeliui lietuvių ji buvo ir yra ne tik maistas, bet ir išties ypatingas, vienas ryškiausių simbolių, primenančių gimtinę ir namus.
Duona Literatūroje ir Tautoje
Yra labai daug kūrinių apie duoną. Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, ryškiai atspindinčioje XVIII a. Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimą, pirmiausia dėkojama Dievui, kuris žmonijai davė didžiausią malonę - duoną. Lietuviška juoda ruginė duona yra apipinta daugybės įvairiausių mitų ir legendų.
Pasak etnologės Nijolės Marcinkevičienės, duonai lietuvių gyvenime tekęs ypatingas vaidmuo ir iki šiol populiarios su duona susijusios tradicijos.
Duonos Kepimo Tradicijos
Lietuvoje ruginė duona buvo kepama paprasta ir plikyta. Indą, kuriame maišydavo ir raugindavo duoną, vadindavo duonkubiliu arba diečka, dečka, dėčka, duonkepe. Tai - medinis apskritas indas, jį dažniausiai darydavo iš ąžuolo. Duonos kepimas grindžiamas tešlos rauginimo menu ir magija.
Rūgimas - tai fermentavimosi procesas, kurio metu, veikiant šilumai, produktai įgyja naują kokybę. Paprastos duonos kepimo būdas senesnis ir Lietuvoje buvo labiau paplitęs. Gaminant šią duoną miltai duonkubilyje buvo išmaišomi šiltame vandenyje, tešla per naktį parauginama. Tešla įrūgdavo nuo duonkubilyje likusios praėjusio kepimo tešlos ar nuo paskutinio kepimo palikto tešlos gabaliuko. Rytojaus dieną pridedama miltų, tešla atminkoma ir palaukiama, kol pakyla.
Prieš pradedant minkyti, persižegnodavo, o taip pat peržegnodavo tešlą su visa duonkepe. Kepalus darydavo kuo aukštesnius, storesnius, kad būtų daugiau minkštimo, mažiau plutų. Didelio kepalo duonos skonis geresnis, ji ilgiau išsilaiko nepasenusi. Ar duona iškepusi, dzūkai iš Valkininkų tikrindavo taip: „Pirmų bakanų kai ištraukia iš pečiaus, jam suduoda per padą, turi skambėti, atsišaukti. Jei neatsišaukia, neiškepusi duona“.
Iš krosnies ištrauktą dar karštą duoną padėdavo ant suolo, sušlapindavo vandeniu ir apklodavo drobiniu rankšluosčiu, kad pluta suminkštėtų. Plikytą duoną pradėta kepti XX a. pradžioje. Duonkubilyje miltus užpildavo karštu vandeniu ir išmaišydavo. Tešlą raugindavo iki trijų dienų.
Tradicškai kepamos ruginės duonos Lietuvoje pripažintos tautiniu paveldu.
Receptas: Tradicinė Ruginė Duona
Jums Reikės:
- Miltų
- Šilto vandens
- Drungnu vandeniu praskiesto raugo
- Druskos
- Kmynų
Paruošimas:
- Įmaišo paruošimas. Trečdalį miltų užpilkite šiltu vandeniu ir išmaišykite. Sudėkite drungnu vandeniu praskiestą turimą raugą ir vėl viską gerai išmaišykite, kol gausis ne per kieta, šiek tiek lipni masė. Gautą maišymą apibarstykite miltais, uždenkite rankšluosčiu ir palikite šiltai rūgti per naktį.
- Tešlos ruošimas ir kepimas. Ryte sudėkite druską, kmynus, likusius miltus, viską labai gerai išminkykite ir palaikykite, kad pakiltų. Kai duona pradeda kilti, kuriama krosnis, jį kūrenama apie 3 val. (galima kepti ir orkaitėje). Išsikūrenus krosniai, iššlavus žarijas ir pelenus, lyžę pabarstykite miltais arba išklokite lapais ir ant jos formuokite kepalą. Šlapiomis rankomis aplyginkite ir pašaukite į krosnį. Kepkite apie 2,5 val.
Pranės Dundulienės Indėlis
Pranė Dundulienė, knygos „Duona lietuvių buityje ir papročiuose“ autorė, mini, kad lietuviai duoną valgė nuo labai senų laikų. Remdamasi lietuvių etnografijos ir kitais šaltiniais, ji išsamiai pasakoja apie duonos pagarbos išraišką ir vietą tautos buityje. Duona minima smulkiojoje tautosakoje, dainose, sakmėse, pasakose, tikėjimuose, įvairiose apeigose. Su jos kepimu, laikymu, raikymu (riekimu) ir valgymu yra susiję daugybę tikėjimų, rodančių, kad duonos šventumas turi motyvuotą sakralinį pagrindą.
Bibliografija:
- Duona lietuvių buityje ir papročiuose. Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
- Senieji lietuvių šeimos papročiai.
- Senovės lietuvių mitologija ir religija.