Publikuojamas dienoraštis apima vienus partizanų gyvenimo metus - nuo 1948 m. birželio mėn. iki 1949 m. birželio mėn. Tai yra svarbus istorinis liudijimas apie Dzūkijos partizanų veiklą nepaprastai sunkiomis ginkluoto pogrindžio sąlygomis.
Dienoraščio autorius Lionginas Baliukevičius gimė 1925 m. sausio 1 d. Alytuje. Ten baigė gimnaziją.
Vokiečių okupacijos metais įstojo į Kauno Universiteto medicinos fakultetą. Baigęs I-ą kursą, 1944 m. balandžio mėn. įstojo į gen. P. Plechavičiaus organizuojamą Lietuvių Vietinę rinktinę.
1944 m. gegužės mėn., vokiečių okupacinei valdžiai išformavus rinktinę, buvo išvežtas į Čekoslovakiją, vokiečių aerodromų apsaugai. 1945 m. gegužės mėn. 15 d., kaip vokiečių kariuomenės eilinis, pateko Raudonosios Armijos nelaisvėn.
Perėjęs kelis belaisvių lagerius Rytų Europoje, Ukrainos anglies šachtas, 1946 m. rudenį parsigavo į Lietuvą. 1946 m. lapkričio 1 d. įstojo į partizanų gretas.
Pradžioje veikė Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupėje (vadas - Vaclovas Voveris - Žaibas) eiliniu partizanu.
Tolesnis L. Baliukevičiaus - partizano Dzūko kelias atsispindi įvairiuose dokumentuose. L. 1947.02.01. Gel. Vilko gr. Štabo viršininku ir spaudos ir Informacijos srities viršininku (Sp. ir Inf. sr. 1947.09.15. 1948.08.01. Šalia Apyg. Stabo adjutanto pareigų eiti Sp. ir Inf. sr. 1949.05.19. Dainavos apygardos vadu ir laikinai eiti P.
Dzūko brolis Kostas, kuriam buvo skirtas šis dienoraštis, žuvo 1951 m. vasario 16 d. eidamas PLsr. partizanų vis.
Kartu su dienoraščiu publikuojami dar keli dokumentai: Dainavos apygardos štabo (Dzūko ir Vaišvilko - Miko Babrausko, g. 1924 m.- ž. 1950 m.) ataskaitos vyr. vadovybei, kuriuose detaliai analizuojama padėtis Dzūkijoje. Tai pirmosios tokio pobūdžio ataskaitos, kurias pavyko rasti.
Manome, kad šios ataskaitos paryškins partizano Dzūko asmenybę, t. p.
Dienoraštyje iškyla tragiška idealisto asmenybė, žinanti artėjančią savo lemtį - žūtį, ir pasiruošusi jai. Tai ir asmeninės tragedijos dokumentas, tačiau atspindintis autoriaus ypatingą dvasinę savybę - regėdamas vis labiau materialiai ir dvasiškai senkančią Tėvynę, jis nedvejoja, o pasilieka prie savo bekompromisinės pozicijos - nesitraukti.
Tokias pat moralines aukštumas išlaiko ir jo artimi kovos draugai, kurių mirtį autorius skaudžiai išgyvena.
Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašiau jį tik sau. Tuo atveju, jeigu aš žūčiau, dienoraštį prašau perduoti mano mielam broliui Kostui. Visų kitų, kuriems bus lemta gyventi ir rasti šį dienoraštį, aš prašau neskaityti jo, bet sunaikinti. Jeigu radėjas bus sulaukęs taip labai trokštos mūsų brangios Tėvynės laisvės, tada aš jam iš Anapus siunčiu karščiausius sveikinimus. Rašyta bunkeryje 1949.IV.24, 6 val. 20 min.
Bunkeryje buvo Vanagas - A. Birželio mėn. Prieš keletą dienų gavau iš brolio laišką... Jis... Kaip pasikeitė gyvenimas. Prisimenu, kaip mes visi dar namie gyvenom... turėjom, ko tik norėjom. Karas ir rusai sunaikino viską. Dabar mes tik benamiai kampininkai.
Aš turiu nuosavybėje automatą ir pistoletą, nuo kurio niekad nesiskiriu, brolis- keletą knygų svetimame kambaryje, vargšė mama ir dėdė-Urale. Vakar pas mus buvo Vytas, Nemunas ir Genys. ...Jau antra diena klausom Miko nupirkto radijo / Mikas-Audrūnas, Vaišvilkas. R. / Kol kas veikia neblogai. Nepaprastai sunku klausyti Ankaros.
Ruošiamės leisti laikraštėlį. Vedamasis bus mano, parašytas prieš mėnesį laiko. / Minimas laikraštėlis - „Laisvės varpas“, Dainavos apygardos organas. R. / Popieriaus jau labai nedaug turime.
Žaibą prašėme, kad atsiųstų, bet apie tą nieko negirdėti. Šiandien ūkanota diena ir tarpais lyja. Savo dienoraštį rašau senoje „žvyrduobėje“. Kažkur girdėti piemenų dainavimas. Dainuoja partizanišką / prt. Vilko / dainą.
Tą dainą pirmą kartą išgirdau pavasarį prie Nemuno, vykdamas pas Ąžuolį / 1947 m. balandžio mėn. Pas Ąžuolį įvyko pirmas didžiulis /?/ Dainavos apygardos vadų sąskrydis. Atmintinos dienos Punios šile- „šaulių salėj“ / taip buvo vadinamas bunkeris, kuriame mes posėdžiavom. / Tada mes tris dienas vis vakarais susirinkdavome į tą bunkerį.
Čia buvo ir daugiau pažįstamų: Klevas /Subačius/, Aras /Petrauskas/, na ir pats Ąžuolis. Pas Ąžuolį jautėmės kaip pas tikrą vadą. Mes visi tikom vadintis jo vaikais. Nuo to laiko, kai aš jį mačiau Alytuje, jis buvo žymiai pasenęs. Turbūt, kad su barzda. Rankas buvo apsibintavęs. Sako, egzemą turėjęs.
Nuo to laiko jau metai praslinko. Dabar ten Tėvukas sėkmingai tvarkosi. Tik tų žuvimų, žuvimų... Lygiai prieš trejus metus - 1945 m. vasarą - sėdėjau belaisvių lageryje, Brno mieste. Ir vis tik nors tai buvo ir belaisvių lageris, bet aš ten buvau įsitaisęs kaip namie.
Žinoma, tik lagerio negalima lyginti su namais. virtuves. Bet ten trūko laisvės, ir dėl to trūko visko. Kaip šiandien atsimenu, kaip dažnai sėdėdavau prie spygliuotos lagerio tvoros ir godžiai žiūrėjau į gatvėje vykstantį laisvą gyvenimą.
Tada pro mano akis praslinkdavo gražiai, elegantiškai apsivilkę čekai, čekės, jaunos merginos... Ir krūtinėje kažkas virdavo. Kildavo nepaprastas ilgesys tėvynės, pažįstamų vietų, draugų, merginų. Ach, kokios žavingos čekaitės atrodydavo!
Prieš mūsų lagerį stovėjo keli dideli namai. Juose buvo pilna gyventojų. Pirmame aukšte gyveno graži mergina, ir aš dažnai per tvorą žiūrėdavau į jos langą. Mūsų akys dažnai susitikdavo. Niekas negali įsivaizduoti, kaip yra brangi laisvė belaisviui.
Tada mes patekom į lagerį apie 12, o gal ir daugiau lietuvių. Mūsų didžiausiai laimei, visi patekome į virtuvę iš pat pirmos dienos. O aš tapau net „viršininku“. Tad ir mūsų būklė buvo nepalyginamai geresnė negu visų kitų belaisvių.
Tačiau vokiečiams buvo blogai. Kokios jų eilės stovėdavo ties mūsų virtuvėmis ir prašydavo duonos! Nieko daugiau, tik duonos. Už tai galėjai gauti laikrodžius, fotoaparatus, auksinius žiedus ir t. t. Tame lageryje išbuvau apie tris mėnesius.
Paskiau mus iškėlė į svetimšalių lagerį. Ten buvo jau blogiau. Susitikom tokį K. ir dar vieną lietuvį, kuris jau buvo spėjęs pamiršti lietuvių kalbą. Paskiau išvažiavom į Vengriją, Budapeštą. Lageris buvo pilnas bjaurių rusų, su kuriais mes niekaip negalėjome sugyventi. Šiandien užteks rašyti.
Birželio mėn. Bjaurus lietus, kuris jau tęsiasi antra diena, pagadino man visai nuotaiką. Mūsų bunkeris padarytas senose žvyriaus duobėse ir ant lubų uždėtas nedidelis sluoksnis žemių. Dabar, kada pradėjo lyti, pro šitas lubas kaip pro rėtį vanduo varva ant mūsų galvų, „lovų“, popierių.
Ant antrame „aukšte“ esančios lovos išdėstom visas šeimininkų pietums atneštas lėkštes, puodelius, bliūdelius. Pamažu sušlampa visos lubos, nuplyšta popierius. Apie 1 vai.
Tačiau bunkeryje „gražiau“ pasidarė, kai apie 2 val. nakties į bunkerį įvirto šlapi Rugys, Šarūnas ir Bevardis. Žaibas neatėjo. Jo kol kas niekur negalima surasti. Šiaip taip sulaukėm ryto.
Aš nemiegojau: užleidau vietą atvykusiems. Šiandien bunkeryje kaip tvarte. Pilna visur šlapių popierių, vanduo vis tebevarva. Prie viso to prisidėjo tas, kad pradėjom spausdinti laikraštėlį.
Aš jau nuo pat ryto būnu lauke. Negaliu „atlaikyti“ bunkerio oro. Protarpiais pasižiūriu į dangų ir mintyse prašau Dievą, kad tik bent daugiau nelytų.
Šiandien Vanagas uždėjo 4 pasams štampus, o aš pasus savo parašais „prailginau“ ir „išregistravau“. Kad turėtume geras priemones, kaip būtų galima žmonėms padėti. Dabar turime dar a. a. Armino kelis štampus, padarytus iš medžio, ir jais darome žmonėms pasus.
Birželio mėn. Prieš porą dienų buvo atvažiavęs Mikas, ir mes jį parsivedėm į savo bunkerį. Tikimės, kad neišduos. Mikas truputį nusivylė, bent man taip atrodo, mūsų bunkeriu. Po lietaus jis visai bjauriai atrodė.
Popieriai buvo visur nuo lubų atplyšę. Be to, bunkeryje buvo tamsoka, nes Genys atėjęs sudaužė lempos stiklą. Bet mes jo nebarėm, nes jis buvo atsinešęs didelę pintinę uogų, pyragaičių ir lašinių. Mikas pas mus neliko. Atvažiuos po kelių savaičių.
Su juo susitarėm dėl vieno „rašytojėlio“, kuris, anot jo, galįs rašyti vedamuosius, nes kadaise priklausęs Jaunųjų Rašytojų sąjungai, o dabar provincijoje „užsimaskavęs“ mokytojaująs. Be to, Mikas išplėš iš sanatorijos rotatorių ir rašomąją mašinėlę, bet prieš tai mes jau turim nusiųsti porą pistoletų „geresniam jo planų realizavimui“.
Prieš atvykdamas pas mus, gaus iš mūsų čemodaną su 25- 30 kg užtaiso. Bandys sprogdinti NK.GB būstinę. Mikas puikus vyras. Nuoširdus, mūsų judėjimui tiesiog pasišventęs.
Jis mane atvedė pas Malonę. Parašiau laišką R., kad jis visur, kur tik reikalas bus, Mikui padėtų. Žinoma, paminėjau drąsą, pasiaukojimą ir t. t. Na, jis kadaise taip kalbėjo. Dabar teks įsitikinti, ar tai tiesa. Mikas sako, kad jis dabar esąs gerokai bailus. Aš manau, kad mano laiškas jį išjudins. /R.
Pabaigėm spausdinti ir laikraštėlį. Gaila, kad negalėjom įdėti paskutiniųjų žinių apie Kominformo pasiųstą prakeikimą maršalui Tito. Šiomis dienomis malonu ir radijo klausytis, kaip tie velniai pradėjo tarp savęs pjautis. Nesinori tikėti, kad Tito atsispirtų Maskvai.
Užvakar kažkoks austrų apžvalgininkas kalbėjo tema „Aš netikiu, kad bus karas.“ Savo išvedžiojimus jis parėmė tuo, kad Rusija, girdi, bijanti karo ir dėl to vengianti per daug išsišokti. Be to, rusai yra toli pažengę bakteriologinių tyrinėjimų srityje, dėl ko patys amerikiečiai esą smarkiai suneraminti. Atseit, ir viena pusė bijo, ir kita.
Nėra ką ir bekalbėti, ką turėtų jausti lietuviai girdėdami tokias kalbas. Mane tokie dalykai kažkaip veikia labai abejingai. Aš esu įsitikinęs, kad turi būti konfliktas. Žinoma, apie šiuos metus aš negalvoju. Jeigu tai žinotų partizanai, mane eretiku apšauktų.
Liepos mėn. Vanagas pasakė, kad šiandien sueina lygiai dveji metai, kai žuvo pulk. Kazimieraitis. Paskutinės dienos praėjo kažkaip geroje nuotaikoje. Turbūt, dėl to, kad radijas nuolat praneša apie Tito atkaklumą ir jo priešinimąsi Maskvai.
Be to, šias dienas laukiu brolio atvažiuojant. Darbo dabar nėra taip daug. Šiandien šeimininkė pranešė mums, kad ryto metą apie 3 km nuo jų partizanai nukovė 2 istrebitelius. Vienas istrebitelis su kulkosvaidžiu pabėgęs.
Liepos mėn. Pagaliau pas mus atvykęs Žaibas su Vanagu, o su jais Rugys ir Žilvis. Apie juos irgi buvau pradėjęs įvairiai spėlioti: mat iš jų apie 3 mėn. nebegavome pašto. Žaibas su Vanagu būtų juk vis tiek parašę, kad ir dideli trukdymai vyktų. Taip mes priėjom išvados: Vanagas greičiausiai bus užmuštas, o Žaibas sužeistas. Likęs tik Guoba. Na, o Žilvitis /Žilvis. R./ bus žuvęs su Rimvydu. Tačiau, didžiausiam mūsų džiaugsmui ir nustebimui, viskas pasirodė netiesa.
Net ir mūsų Rimvydas gyvas. Valio! Žilvio pasakojimu, Rimvydas niekaip negalįs prasimušti į Tauro apygardą. Ten labai daug žuvimų. Partizanai gęstą greičiau už žvaigždes. Bet šiaip daug gerų žinių. Gavom iš Tauro apygardos vado pranešimą apie išvykusius į užsienį. Viskas pavyko laimingai.
Atsiuntė visokių direktyvinių biuletenių, „Pro memoria“ ir t. t. Pasirodo, viskas vedama daug platesniu mastu, negu kad aš galvojau. Veikia ir mūsų diplomatiniai atstovai. Vakar visi fotografavomės. Vaizdavom smarkius darbininkus, nes atsinešėm tam tikslui net dvi rašomąsias mašinėles.
Šiaip niekas nerūpi, tik noriu brolio sulaukti, bet jis vis dar nesirodo. Bevardis vis dar neparūpina pistoletų. Mikas prakeiks ten mane. Ir čemodanas su sprogstamąja medžiaga dar neparengtas. Tiesą pasakius, vienam Bevardžiui sunku visur ir aplakstyti. Jis neseniai atvežė mums mėsos - galima sakyti stribams iš panosės.
Šiandien per visą dieną rašiau apygardos mėnesinių žinių trumpą apžvalgą. Jau dvi dienos, kai nustojo lyti ir lauke toks gražus oras, taip saulė maloniai šviečia.
Liepos mėn. Mūsų gyvenimas toks turtingas įvairiais nuotykiais, kad aš jau nesuspėju visko surašyti į dienoraštį. Mums dabar prasidėjo laimingosios dienos.
Pirmiausia tai sulaukiau brolio... K. nuo to laiko, kada aš jį mačiau, žymiai pasikeitęs... Jau ne tas, koks buvo prieš 4-5 metus. Dabar jis visiškai suaugęs, subrendęs vyras. Ir aš, ir jis, man taip atrodė, iš pradžių jaudinomės.
Jis mus visai kitaip įsivaizdavo. Galvojo, kad mes „pasileidę“ - atseit, geriam, pas merginas einam, na ir šaudom be jokios tvarkos. Tačiau pas mus rado tikrai vienuolišką gyvenimą.
Aš stengiausi duoti K. tikrą mūsų partizaninio judėjimo vaizdą. Rodžiau įvairias bylas, net ir iš užsienio gautą medžiagą, foto nuotraukas ir t. t. Visa tai jį nepaprastai sudomina, kad net pats pradėjo siūlytis į partizanų eiles. Aš, tiesą pasakius, nenoriu to.
Jeigu žūsiu, tai bent jis liks motinai suraminti, jai padėti. Aš neigiamai atsakiau į tokį jo naują sumanymą. Pabuvo jis pas mus apie 2 dienas. Aš jį stebėjau ir supratau, kad vis tik mūsų darbai jį paveikė.
K. dar pas mus būnant, V. vakare atvedė ir Miką, kuris negalėjo sulaukti pistoletų ir čemodano ir todėl pats dviračiu atvažiavo. Sutarėm, kad žmogus jam visa tai pavėžės plentu iki sutartos vietos. Sutarėm ir sutartinus ženklus. K. rytojaus dieną apie 12 val. išėjo. Žadėjo atvažiuoti už mėnesio. K. išėjus, mes su Vanagu likom dviese. Nuobodu. Kažkaip nesinorėjo vėl grįžti prieseno darbo.
Dienoraščio autorius Lionginas Baliukevičius-Dzūkas žuvo 1950 metų birželio 24 d. Dainavos apygardos štabo bunkeryje.