Oponuoju Yuval Noah Harari, knygų Sapiens... ir Homo deus... autorių, kuris Dievą ir Sielą viešai išmetė į mokslo šiukšliadėžę. Tai jis padarė savo knygos Homo deus. Glausta rytojaus istorija 108 puslapyje.
Čarlzo Roberto Darvino (Charles Robert Darwin) evoliucijos teorijos pagrindas - atsitiktiniai įvykiai. Bet ir atsitiktiniai įvykiai turi savo dėsnius, todėl nėra sunku paskaičiuoti, kokia yra tikimybė, kad gyvybė galėjo atsirasti savaime.
Aiškinimą pradėsiu nuo savo minties, kurią materializuosiu lietuviškomis raidėmis. Ant stalo išdėlioju trylika raidžių: Žemė yra apvali. Raidės liko, bet mano minties maiše tikrai nėra! Maiše minties nėra todėl, kad pačios raidės neturi jokios informacijos. Informacija užrašoma raidėmis, tiksliau atitinkama raidžių seka: Žemė yra apvali. Šiuo paprastu pavyzdžiu galima iliustruoti nematomą ribą tarp materialumo ir idealumo. Tereikėjo sumaišyti ant stalo esančias raides ir mano minties ten neliko.
„2012 m. Georgo Churcho iš Harvardo medicinos mokyklos vadovaujama komanda į DNR kalbą išvertė mokslinę knygą, turinčią 53 000 žodžių ir 11 paveikslėlių. Komanda knygą užkodavo dvejetainiu kodu, bazėmis A ir C kodavo nulį, o G ir T - vienetą. Knyga gavosi paprastos bakterijos DNR dydžio. Besidalydama ląstelė jau nukopijavo 70 mlrd. knygos egzempliorių - po 10 visiems Žemės rutulio gyventojams. Ir visos tos ląstelės tilptų viename vandens laše.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P. 314.)
Tik ne išvertė, bet užrašė. Dabar atsiverskite genetikos vadovėlį. „Kadangi DNR koduoja paveldimą informaciją, nukleotidai joje turi būti išsidėstę tam tikra tvarka.“ (Vaidutis Kučinskas. Genetika. K., 2001. P. 11.) Antrą citatos dalį užrašiau storu šriftu - tai labai svarbi ir teisinga mintis.
Bet DNR nieko nekoduoja, analogiškai: raidės nieko nerašo. Tas, kas gali suvokti tai, niekada nepasakys, jog DNR molekule nėra užrašytas Kažkieno Žodis, Planas ar Mintis.
DNR esmė yra jos keturi superženklai - keturios skirtingos azotinės bazės: adeninas, timinas, guaninas ir citozinas. Jos žymimos pirmosiomis savo vardo raidėmis. Turint keturis skirtingus superženklus ir grupuojant juos po tris įmanomos 43 skirtingos jų kombinacijos. Taip gaunama mums įprasta 64-rių raidžių (ženklų) abėcėlė. Štai keli tokių raidžių pavyzdžiai: AAA, TTT, GGG, CCC arba ATG, ATC ir t. Kaip šitos raidės virsta gyvu organizmu?
Visa Žemės planetos gyvybė iš esmės yra dvidešimties skirtingų aminorūgščių dėlionė!! Aš, tu, dumblis, bulvė, žibutė, samana, šermukšnis, blusa, stafilokokas (viena iš bakterijų), dramblys...
Trijų azoto bazių (arba nukleotidų) derinį, „pastatantį“ reikiamą aminorūgštį į jai skirtą baltymo vietą genetikai pavadino kodonu. Tačiau Gyvybės Knygą skaityti nėra paprasta, nes iš 64 tripletų (Jo raidžių) ne 20 bet 61 koduoja amino rūgštis. Pavyzdžiui, leuciną, seriną ir argininą užsako net 6 skirtingi kodonai. Dėl tokių neapibrėžtumų mokslininkai supyko ir visai gyvybei bendrą genetinį kodą pavadino išsigimusiu.
Tokios abėcėlės užteko, kad būtų galima aprašyti visą Žemės biosferą. Šventajame Rašte ją vadina kūriniją. Tokia abėcėle galima užrašyti, ir mums nematyto organizmo genomą, bet reikia mokėti ląstelių kalbą. Priklausomai nuo organizmo sudėtingumo jo genomo seką gali sudaryti ir tūkstančiai, ir milijonai, ir milijardai tokių ženklų.
Apvaisinta kiaušialąstė vadovaudamasi savo DNR informacija pradeda dalytis ir diferencijuotis, o finale jau gali būti ir trilijonai somatinių (kūno) ląstelių sudarančių konkretų organizmą. Nurodymai kaip padaryti širdį, nurodymai kaip padaryti akis, nurodymai kaip padaryti smegenis, nurodymai apibrėžiantys elgesį, nurodymai kuo maitintis. Nurodymai kaip orientuotis aplinkoje: ką matyti, ką girdėti, ką užuosti ar skanauti... Visa tai užrašyta keturių skirtingų azoto bazių milijonine ar milijardine seka ant fosforo rūgšties ir cukraus (monosacharido deoksiribozės) liekanų „siūlų“, susuktų į glaudžias spirales.
„Žmogus maždaug pusė valandos būna viena ląstelė, kol pagaliau pasidalina į dvi. (...) Vos per 30 minučių ląstelė turi pagaminti ne tik savo DNR kopiją - šis procesas dėl spartos vienu metu vyksta keliose DNR vietose, - bet dar ir maždaug 10 mlrd. sudėtingų baltymų, tai yra daugiau nei 10 000 per sekundę.“ (Marcus Chown. Kaip paprastai paaiškinti pasaulį. V., 2014. P.
Oficiali nuomonė arba galia propaguojanti evoliucijos teoriją šiandien teigia, kad ši informacija (tinkamose sąlygose susiklosčius palankioms aplinkybėms) susidėliojo atsitiktinai. Kita visuomenės dalis tebepalaiko tūkstančius metų skelbtą žinią, jog tai yra gyvybės Kūrėjų (Proto veiklos) rezultatas.
„Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą: tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Šventasis Raštas. V., 1998. Pradžios 1.) Išvertus į mokslo kalbą skambėtų taip: padarykime žmogų pagal mūsų genomą ir fenotipą...
Prisikarpykite krūvą raidžių ir pabandykite atsitiktinai rikiuodami jas į eilę parašyti bent vieną prasmingą sakinį. Na argi tokiu būdu kas nors rašo ataskaitą, diplominį darbą..? Taip kvailai elgtis niekam net į galvą neateina. Tačiau yra daug tikinčių, kad mūsų genomas iš 430 tomų po 1000 puslapių susiformavo atsitiktinai.
Kad evoliucijos teorija pagrįsta tik tikėjimu ir yra klaidinga galima nesunkiai įrodyti matematiškai. Tam tikslui imituokime evoliucinį scenarijų: tą pačią mano mintį (žemė yra apvali) iš tų pačių 13-os raidžių bandykime sudėlioti aklai. Kokia tikimybė, kad buvusi mintis susidėlios savaime? Kad iš karto paimsiu „Ž“ - tikimybė yra viena iš 13-os, bet kad po to paimsiu „e“ - tikimybė 1 iš 13 x 12, kad iš karto sudėsiu „Žem“ - tikimybė 1 iš 13 x 12 x 11. Kad iš karto sudėliosiu „Žemė yra apvali“ - tikimybė yra viena iš 13 x 12 x 11 x 10 x 9 x 8 x 3/7 x 2/6 x 5 x 4 x 3 x 2 x 1. Tai man turėtų pavykti atlikus maždaug vieną milijardą ir 37,8368 milijonus bandymų!!
Originali gyvybės byla yra DNR spiralės. Jos mintys (instrukcija, programa) užrašytos keturiomis skirtingomis heterociklinėmis bazėmis: adeninu, timinu, guaninu ir citozinu. Kokia tikimybė, kad kokios nors rūšies genomas susidėliojo atsitiktinai? To tikimybė yra viena iš 4-ių pakeltu n-tuoju laipsniu, kur n - azoto bazių porų skaičius DNR grandinėje. N reikšmės neretai siekia milijardus!! Tai Jums ne trylikos raidžių sakinukas. Tą pačią išvadą galime gauti paskaičiavę net vieno geno ar baltymo atsiradimo tikimybę.
Genomo azoto bazių sekos fragmentas (genas) „užsako“ amino rūgščių seką, o amino rūgščių seka lemia baltymo struktūrą ir funkcijas. Tačiau svarbiausia, kad tik pagal išskirtinį projektą surinktas baltymas atliks gyvybiškai svarbias užduotis.
Chemikams nesunku ištirpinti amino rūgštis ir jas sujungti peptidinėmis jungtimis. Pavyzdžiui, baltymą hemoglobiną sudaro 150-ies amino rūgščių seka. Žinant, kad visa Žemės gyvybė sudėliota iš 20 skirtingų aminorūgščių galima paskaičiuoti kokia buvo tikimybė hemoglobinui atsirasti atsitiktinai. 1/20 x 1/20 x 1/20 - toks šansas, kad iš eilės teisingai susidėlios trys aminorūgštys. Kad šešios - tik viena iš 64 milijonų! Dabar suskaičiuokime kiek reikėtų aklų bandymų, kad be dieviškų žinių iš karto surinktume bent vieno gyvo baltymo seką? Teoriškai: 20 pakelto 150-uoju laipsniu!!
Na, o kiek reikėtų laiko, kad įvyktų toks sėkmingas atsitiktinumas? Tarkime, kad per sekundę galima surinkti vieną 150 amino rūgščių sekos versiją. Mūsų Visatai yra beveik 14 trilijonų (14 000 000 000 000) metų. Juos dauginkime iš 366 dienų, 24 valandų, 60 minučių ir 60 sekundžių. Atsakymas 442 713 600 000 000 000 000. Jeigu 20 pakelto 150 laipsniu padalinsime iš 442 713 600 000 000 000 000 pamatysime kiek kartų mūsų Visata gali iš naujo gimti ir vėl pasiekti dabartinę būseną kol vienas amžinas robotas atsitiktinai sudėlios vieną gyvą baltymą. Šio skaičiaus dydžio irgi neįmanoma suvokti.
Bet tai būtų tik maža dalis reikalingo laiko, juk evoliucijos teorija „stovi ant dviejų kojų“: kintamumo bei atrankos. Šie žmogaus protu nesuvokiami dydžiai akivaizdžiai byloja, jog mūsų Visata yra begalę kartų per jauna, kad savaime susiformuotų bent vieno gyvo baltymo instrukcija (genas). Bet vienas gyvas baltymas toli gražu ne ląstelė, kurioje gali būti keli tūkstančių skirtingų baltymų.
Netikėtai radau su kuo būtų galima palyginti, pvz., skaičių 592 x 20132. Pasirodo jis yra kur kas didesnis už fotonų skaičių, kurį per savo istoriją išspinduliavo mūsų Visata.
„Kiek iš viso yra šviesos Visatoje? Nors tai atrodo neišsprendžiamas klausimas, mokslininkams pavyko į jį atsakyti. Dviejų trilijonų galaktikų žvaigždės per visą Visatos egzistavimo laiką išspinduliavo 4 x 1084 fotonų (šviesos dalelių). Šis skaičius - keturi su 84 nuliais - yra toks neįtikimas, kad neįmanoma jo palyginti su niekuo, ką galime suvokti.“ (Astronomai išmatavo visą šviesą Visatoje / Iliustruotasis mokslas. 2019. Nr. 4. P.
„Tiksliai nežinoma kiek, bet žmogaus organizme gali būti iki milijono skirtingų rūšių baltymų, ir kiekvienas tas baltymas yra mažas stebuklas. Pagal visus tikimybių dėsnius baltymų neturėtų būti. Kad susidarytų baltymas, reikia surinkti aminorūgštis tokia seka, kaip rašydami raides sudarome žodžius. Viską sunkina tai, kad žodžiai pagal aminorūgščių abėcėlę dažnai būna labai ilgi. (...) Norint sudaryti baltymą kolageną reikia teisingai išrikiuoti 1055 aminorūgštis. (...) Tikimybės, kad kolageno molekulė susidarys pati savaime, atvirai kalbant, nėra. To tiesiog nenutiks. (Bill Bryson. Trumpa istorija beveik apie viską. V., 2017. P.
Toliau sektų daugelį šokiruosianti išvada: gyvybės sukūrimą neigiantys žmonės yra dar labiau tikintys. Ir nors evoliucijos mokslas remiasi tik prielaidomis ir tikėjimu jis šiandien triumfuoja: gyvybė išnarstyta iki DNR atomų, bet jokių dieviškos veiklos pėdsakų nepastebėta. Tačiau būtų lygiai tas pats jeigu laukiniai, nieko negirdėję apie raštą, į rankas paimtų knygą.
Dabartinis visos eilės mokslininkų paklydimas išpranašautas Naujajame Testamente maždaug prieš du tūkstančius metų. „3Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susiras sau mokytojų, kurie pataikautų jų ausims. 4Nusigręžę nuo tiesos, jie ims klausytis pasakų.“ (Dviejų šaltinių junginys: Šventasis Raštas. V., 1998. ir Biblija. „Naujojo pasaulio“ vertimas.
Raidžių krūva neturi nieko bendro su prasmingu tekstu. Organinių medžiagų buljonas - toli gražu ne gyvybė. Lygindami atsitiktinai susintetintą DNR (be prasmingos informacijos), lytinės ląstelės DNR ar DNR atliekančią standžiojo disko funkciją iš pirmo žvilgsnio nepastebėsite jokio skirtumo. Taip yra todėl, kad esmė ne pati DNR, o ta informacija, kuri ja užrašyta.
Lygiai taip pat atsitiktinė raidžių (ženklų) rikiuotė tik panaši į knygos tekstą, tačiau ji be minčių (be prasmės). Stebuklas ne azoto bazės, ne įvairiausios raidės ar bet kurie kiti ženklai, bet jais užrašytos mintys. Ne patefono plokštelė - o plokštelės mikronelygumais įrašyta melodija.
Nuo ko priklauso teksto tobulumas, tiksliau jo informacinė vertė? Tikrai, ne nuo ženklų išvaizdos, dydžio ar kiekio, bet nuo to, kas tais ženklais pasakyta. Raidės gali būti net auksinės, o mintys užrašytos jomis - lėkštos ir kvailos. Analogiški tekstai (failai) yra tiek mūsų, tiek kitų gyvų organizmų genomai, užrašyti keturių skirtingų azoto bazių seka.
Genomo lygis nepriklauso nuo to kokiomis bazių poromis jis užrašytas ir kiek jų tame genome yra, o nuo to kas jomis parašyta. DNR savo informaciją perduoda RNR, o ši baltymams.
Todėl nei RNR, nei baltymai irgi nėra atsitiktinės monomerų (nukleotidų ar aminorūgščių) dėlionės. Lygiai taip pat kaip raidės nerikiuojamos bet kaip. Kai rašo mokytas žmogus jis visiškai nekreipia dėmesio į ženklų (raidžių) išsidėstymo tvarką, jo tikslas - kuo trumpiau ir aiškiau perteikti savo mintis.
Azoto bazės (arba nukleotidai) taip pat yra raidės, kuriomis (kuriais) užrašyti visų gyvų organizmų genetiniai kodai - gyvybės projektai, bylos, failai, instrukcijos, idėjos ar panašiai.
Sąvoka ženklas yra kur kas universalesnė ir platesnė nei mums įprastos raidės. Kadangi mintis (informaciją) gali būti užrašyta ir skirtingais garsais (oro virpesiais), ir įvairaus ilgio elektromagnetinėmis bangomis, kas į jokias raides nepanašu. Jeigu Jums iš toli parodyčiau Brailio raštą pasakytumėte, jog tai tuščias popieriaus lapas. Iš tikrųjų jis pilnas milimetrinių pūslelių (šiurkštus).
Ką reiškia mokslininkų pastangos imituojant pirmykštės Žemės sąlygas gauti nors pačią paprasčiausią gyvybės formą?? Tai noras gauti DNR ar RNR ir tikėtis, kad jų monomerų sekomis atsitiktinai užsirašys kokio nors mikroorganizmo genetinis kodas. Tikėtis sėkmės skatina faktas, jog gyvybė Žemėje atsirado iškart po jos susiformavimo. Bet tai tolygu aklai spaudyti klaviatūrą: nmaedrmy...
„Nemažai šiuolaikinių biologų priėjo prie labiau egocentriškos išvados: jeigu gyvybė atsiranda taip lengvai, tai turėtume įstengti ją sukurti. Daugelis mokslininkų, dirbančių šioje srityje, pritaria, kad ši užduotis įvykdoma, klausimas tik ne „ar“, o „kada“ jie sukurs dirbtinę gyvybę. Pagaliau jei tai įvyko kartą - žaibui trenkus į tinkamą pirmykštės sriubos dubenį - vadinasi, sutelktomis šiuolaikinių biotechnologijų pastangomis turėtų pavykti tai pakartoti. Juk negali būti taip sunku sukurti „Gyvybę 2“ (Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P.
Būsiu įkyrus ir pakartosiu: nei DNR, nei RNR nėra savaiminės (atsitiktinės) ženklų (nukleotidų) rikiuotės - tai yra įvairių gyvybės formų projektai. Ar kas nors drįstų teigti, jog kokios nors knygos tekstas susidėliojo atsitiktinai - be autoriaus ar autorių? Nepaisydami sveikos logikos Čarlzo Darvino pasekėjai primygtinai įtikinėja, kad superknygos (genomai) yra atsitiktinių mutacijų rezultatas. Taip jie išeliminuoja ir knygų, ir genomų autorius, t.
1953 metais Čikagos universiteto chemikai Stanley,s Milleris ir Haroldas C. Urey,s indą pripildė amoniaku, metanu, vandeniliu ir vandeniu. „Tuomet mišinyje sužadino elektros iškrovą. Jie rėmėsi mintimi, kad gyvybę iš pirmykštės Žemės cheminių medžiagų sukūrė žaibo iškrovos. Eksperimentas buvo ypač sėkmingas. Po savaitės nuolatinės elektros iškrovos apie du procentus metane buvusios anglies virto aminorūgštimis, kurios sudaro baltymus. Tai buvo apreiškimas.„ (Michael Brooks. 13 protu nesuvokiamų dalykų. V., 2013. P.
„1961 m. katalonas Juanas Oro žengė dar vieną žingsnį. Jis sumaišė vandenį, cianido rūgštį ir amoniaką ir gana lengvai gavo adeniną. Adeninas - ne tik viena iš keturių sudedamųjų DNR dalių, tai ir pagrindinis adenozintrifosfato (ATP), biologijos pagrindinio kuro, komponentas. Be ATP negalėtume bėgioti, augti, netgi kvėpuoti.“ (Ten pat. P.
Jau esame išsiaiškinę, kad nauja gyvybė daroma pagal unikalų projektą užrašytą keturiomis skirtingomis azoto bazėmis. Tai ką gavo Čikagos universiteto chemikai? Plytas iš kurių statomi kūnai (baltymai)! O ką gavo Juanas Oro? Tik vieną iš keturių ...