Lietuva turi turtingas konditerijos tradicijas, o saldainių gamyba užima svarbią vietą šalies maisto pramonėje. Šiame straipsnyje panagrinėsime saldainių gamybos raidą Lietuvoje, ypatingą dėmesį skirdami "Diušes" skonio saldainiams, bei apžvelgsime istorinius konditerijos fabrikus.
Istorinė apžvalga
Dar Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m., išaugus gamybai, „Rūtoje“ dirbo 60 darbininkų. Ji buvo įsikūrusi tame pačiame nedideliame namelyje, kurį savininkas A. Gricevičius nusipirko, dirbtuvei atsiskyrus nuo saldainių fabriko „Birutė“.
Pirmosios Lietuvos Respublikos metais saldainių dirbtuvė „Rūta“ buvo viena iš sparčiai atkuriamų miesto įmonių. 1922 m. Kaune Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje „Rūta“ pelnė pirmąjį aukso medalį.
1924 m. balandžio 21 d. Finansų, prekybos ir pramonės ministerija patvirtino išplėstos „Rūtos“ saldainių dirbtuvės planą. Ją sudarė du gamybiniai vieno aukšto pastatai, kuriuose buvo įrengtos šokolado, marmelado ir saldainių dirbtuvės, taip pat sandėliai, pagalbinių patalpų pastatas ir parduotuvė. Auganti konditerijos gaminių paklausa skatino gamybą plėsti.
"Rūta" fabriko plėtra
1925 m. A. Gricevičius pastatė nedidelį mūrinį pastatą. Tais pačiais metais Kaune įvyko Lietuvos gaminių paroda. „Rūta“ joje turėjo savo paviljoną.
1927 m. kovo 15 d. A. Gricevičius įteikė Prekybos ir pramonės departamentui prašymą leisti padidinti saldainių dirbtuvę „Rūta“. Pagal šį projektą prie dirbtuvės gamybinių pastatų turėjo būti pristatytas antras aukštas, kuriame turėjo įsikurti saldainių gamybos skyrius.
1929 m. fabriko „Rūta“ plėtros darbai buvo baigti - pastatyti du didesni mūriniai gamybiniai pastatai ir sandėliai. Per dieną septyni žmonės vasarą pagamindavo po 80-100 kg produkcijos, žiemą - iki 150 kg.
Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose Kaune 1926, 1928 ir 1930 m. - aukso medaliais ir diplomais. „Rūtos“ gaminiai nuo 1922 m. iki 1930 m. buvo įvertinti net penkių šalies ir tarptautinių parodų aukso medaliais.
1930 m. balandžio mėnesį laikraštyje „Šiaurės Lietuva“ buvo išspausdintas poeto Jovaro sukurtas Šiaulių „Rūtos“ saldainių fabriko himnas „Rūtos“.
1938-1939 m. „Rūtoje“ metinė konditerijos gamyba išaugo iki 600 tonų. 1937 m. pirmą kartą „Rūtos“ saldainiai buvo išsiųsti į tarptautinę parodą JAV. Prieš Antrąjį pasaulinį karą „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrike Šiauliuose dirbo 160 darbuotojų, gamyba buvo mechanizuota.
1940 m. liepos 28-31 d. „Rūtos“ fabrikas buvo nacionalizuotas. 1941 m. pavasarį buvo pradėti Šiaulių konditerijos pramonės įmonių stambinimo darbai.
1945 m. liepos 3 d. „Rūtos“ fabrikas pradėjo gamybą. Pirmoji išleista fabriko produkcija buvo kieta karamelė ir monpasjė. Šokoladas ir šokoladiniai saldainiai fabrike pradėti gaminti 1947 m.
Sovietmečio įtaka
„Rūta“, kaip ir kiti saldainių fabrikai, sovietmečiu gamino saldainius pagal standartizuotas, visos Sovietų Sąjungos mastu patvirtintas receptūras. Dėl šių priežasčių sovietiniu laikotarpiu fabriko „Rūta“ produkcija išskirtinumu iš kitų šalies saldainių fabrikų nepasižymėjo.
1993 m. „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrikas buvo grąžintas jo teisėtiems savininkams - A. ir J. Gricevičių įpėdiniams. Prieš 15 metų, 2008 m. birželio mėnesį, „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabriko pastate buvo įkurtas muziejus, kavinė.
Saldainių fabriko "Birutė" raida (1934-1944)
1934 m. lapkričio mėn. išrinkta nauja Lietuvos akcinės bendrovės „Birutė“ vadovybė ėmėsi ryžtingų priemonių pagerinti gamybą ir nupirko naujas mašinas šokolado ir saldainių fabriko darbui. Kasdien „Birutės“ fabrikas pagamina vidutiniškai 500 kg. Saldainių, kas sudaro per mėnesį apie 12-14 tonų. Didesniuose Lietuvos miestuose jau įsteigtos specialios „Birutės“ gaminių pardavimo krautuvės.
Akcinės bendrovės „Birutė“ šokolado ir saldainių fabrikas gamino saldainius, šokoladą, marmeladą ir kitus saldumynus.
Fabrikas garantuoja už saldainius, atleidžiamus tik dėžutėse, maišeliuose - gi už jų gedimą ir drėgnumą neatsako“.
1920 m. gruodžio 16 d. laikraštis „Lietuva“ paskelbė „Birutės“ saldainių fabriko reklamą: „Kas nori vaikams suteikti malonumo, tie perka „BIRUTĖS“ saldainių / „Poduškėlė“ „Dul-dul-dūdelė“
1935 kovo 12 d. laikraštyje „Lietuvos žinios“ išspausdintoje reklamoje rašoma: „Gero skonio, gražiame įpakavime / L. AKC. B-VĖS „BIRUTĖS“ FABRIKO / šokoladas, saldainiai ir marmeladas gaunami specialiose / „Birutės“ krautuvėse:
"Diušes" skonio saldainiai
Saldainiai „Diušes“ - tai klasikiniai karameliniai saldainiai su kriaušių aromatu. Prigriebiam ir kelis neišvaizdžius didelius apelsinus skirtus sultims. Parduotuvėje nusiperkam vietinio limonado iš pupmedžio. Skonis primena limonadą „Diušes“.
Šis skonis yra ypač populiarus tarp vyresnės kartos žmonių, prisimenančių sovietmetį. Nors receptūra gali skirtis priklausomai nuo gamintojo, pagrindiniai ingredientai išlieka tie patys: cukrus, gliukozės sirupas, kriaušių aromatas ir dažikliai.
Šie saldainiai dažnai gaminami rankiniu būdu, naudojant tradicinius metodus, tačiau didesni fabrikai naudoja automatizuotas linijas, kad padidintų gamybos apimtis.
Nepaisant to, "Diušes" skonio saldainiai išlieka populiarūs Lietuvoje ir toliau džiugina smaližius savo klasikiniu skoniu.
Sovietiniai saldainiai - nostalgija ir realybė
Išties tai tiesiog cukrus, dažiklis, sintetinis aromatizatorius ir krakmolas, supresuotas į kietą 200 gramų gabalą. Kita vertus, aš tuos kisieliaus briketus valgydavau, valgydavo ir daugelis mano draugų, ir mes džiaugdavomės, nes jie buvo ne tik pigūs, bet ir žymiai skanesni už saldainius, kurių būdavo galima rast parduotuvėse.
Kažkas su jais būdavo ne taip, kažkodėl jie nebūdavo skanūs. Žvelgiant objektyviai, savo turiniu išties tai tėra saldainių surogatas, gaminamas iš pigių pakaitalų.
Šitokie dar skaitėsi padorūs, o dauguma sovietinių saldainių būdavo maždaug paprasto šokoladinio saldainio (pvz., kaip "Aguona") dydžio, tačiau gaminami iš kažkokios neaiškios krakmolo-cukraus masės, aromatizuotos naftalino-acetono aromatu.
Tiesą sakant, sovietiniai saldainiai didžiąja dalimi buvo toks mėšlas, kad galiu į akis nusijuokt kiekvienam dibilui, kuris brežneviniams laikams jaučia kažkokią nostalgiją ir peza, kad „Aguona“, „Vilnius“ ar „Pergalė“ tais laikais kitokie buvo, skanesni.