Gamtoje gyvūnų jauniklių išlikimą sąlygoja refleksai ir instinktai, kuriuos per milijonus metų išsiugdė tos rūšies atstovai.
Žmogaus atžalos elgesį seniai nulemia ne tiek prigimtis, kiek nenatūrali žmogaus gyvenimo aplinka - kultūra, visuomenė.
Žinojimas, kaip elgtis „žmoniškai" - didžiulė informacijos jūra.
O kiekvienas vaikas, vos išlipęs iš lopšio, neišvengiamai atsiduria ant kranto.
Kaip jis pasisavina tą neaprėpiamą informaciją? Ir kaip jam padedame mes?
Pirmas būdas: pavyzdys
Negalvokite, kad jis mėgdžios tik geriausius jūsų poelgius!
Metodo, kaip ir viso šeimyninio auklėjimo, sudėtingumas tas, kad vaikas pasisavina ne specialiai jam sukurtą pavyzdį (rodomą mokykloje), o dažniausiai krintantį į akis, kažkodėl patraukliausią arba duodantį greitesnį ir akivaizdesnį efektą.
Kalbame apie tą laikotarpiui, kai vaikai dar nesugeba kritiškai vertinti įgytos patirties ir suaugusieji jiems yra neginčijamas autoritetas.
Įgydamas daugiau patirties ir sąmonėdamas, vaikas mėgdžioja išrankiau („kaip tėtis..."), pagrįsčiau („nes..."), sąmoningiau („pagalvojau, kad..."), kritiškiau („kaip didelis...", „geriau nei...").
Ir jeigu mažam vaikui savarbiausia pats šeimos pavyzdys, tai jam augant vis didesnį vaidmenį vaidina pavyzdžio kokybė.
Ne veltui sakoma, kad vaikas - padidinamasis tėvų ydų stiklas.
Atsižvelgiant į tai, šeima turi atsikratyti visų blogybių, jeigu nenori, kad vaikas jas pasisavintų.
Šia prasme vaikai sėkmingai perauklėja suaugusiuosius.
Antras būdas: pratimai
Elgsena gana talpi savoka.
Pavyzdžiui, „Pedagogikos enciklopedija", į kurią tėvams kartkartėmis vis tik rekomenduojama žvilgtelėti, apibūdina elgesį kaip reakciją ir veiksmus, atspindinčius vaiko požiūrį į supančią aplinką.
Taigi galiausiai žmogus ima suvokti realybę ir sąmoningai bei tikslingai ją keisti.
Suprantama, kad realybę keisti gali tik subrendęs žmogus.
O štai apie jūsų vaiko veiksmus reikia pakalbėti jau dabar.
Veikti galima tada, kai išmoksti ko nors, ką gali pritaikyti tam tikrai progai.
Bet kokio pratimo esmė - kartoti fizines bei psichines pastangas, veiksmus ar poelgius.
Jie būtini, norint pasiekti tam tikrą tikslą.
Dažnai ir sėkmingai kartojami pratimai tampa lengvesni, mielesni, jau nebereikalauja tiek psichinių bei fizinių patangų.
Galiausiai pasiekiamas vadinamasis dinaminis stereotipas (individo sąlyginių ar įgytų refleksų tam tikra išmokta reiškimosi tvarka, kitaip tariant nuoseklumas, pvz., žmogaus darbo įgūdžiai, įpročiai) - psichologiškai ekonomiškiausias būdas.
Trečias būdas: reikalavimai
Išorinis stimulas ir būdas valdyti vaiko elgesį yra mūsų reikalavimai.
Tai vienas paprasčiausių ir todėl vienas pagrindinių šeimyninio auklėjimo metodų.
Mes kone be perstojo ir kone mėgaudamiesi suaugusiųjų teise, ko nors reikalaujame iš vaiko.
Nurodinėjame jam, primygtinai prašome, verčiame ir panašiai.
Visų pirma vaikas turi suprasti reikalavimo esmę.
„Nebelsk!" aiškiau nei „Elkis padoriai!"
Reikalavimai turi būti nuolatiniai, o ne keistis pagal tėvų nuotaiką ar aplinkybes.
Reikalavimai turi būti tokie, kad juos būtų įmanoma išpildyti.
Reikalavimo „Sėdėk ramiai!" vaikas išpildyti negali, nes sėdėjimas jam nėra poilsis, kaip suaugusiems.
Didelę reikšmę turi suaugusiųjų reikalavimą lydinčios emocijos.
Kartais vaikas pripratinamas reaguoti ne į reikalavimų esmę, o į jį lydinčias emocijas ar į jų garsumą.
Galiausiai į sakinį „Eik namo", pasakytą ramiu balsu, vaikas gali reguoti kaip į reikalavimą ir tiek.
Ir tik piktu kreipimusi: „Kam pasakiau?!"
Reikalavimų tipai
Ypač reikia pabrėžti emocijų, kurias reikalavimas sukelia pačiam vaikui, svarbą.
- Reikalavimus, keliančias vaikams nemalonias emocijas. Deja, šeimyninio auklėjimo praktikoje neretai vyrauja jie. Psichologiškai tai galima paaiškinti tuo, kad jie lengviausi, kartu suteikia tėvams progą „išsikrauti", išlieti kartu su susierzinimu savyje sukauptą įtampą, sukeltą vaiko elgesio ar ko kito. Tą akimirką tai gana veiksmingas būdas, tačiau jį nuolat kartojant, vaikai prie jo pripranta.
- Reikalavimas, nesukeliantis neigiamų (o ir teigiamų!) emocijų. Kaip antai įsakymas, paliepimas, ramus bei dalykinis priminimas, paraginimas ir panašiai.
- Reikalavimas, skatinatis vaiką susitelkti, pagrįsti savo norus, veiksmus, elgesį, veiklą, pademonstruoti savosios vertės suvokimą. Tai gali būti prašymas, reikalavimas, reiškiant pasitikėjimą („Tu įstengsi"), žavėjimsi, tikėjimą sėkme, reikalvimas žaidimo forma ir panašiai. Tokie reikalavimai kur kas veiksmingesni.
Daugeliu atvejų reikalavimai gali būti raštiški, suprantami kaip taisyklės, „gyvenimo dėsniai", elgesio normos ir panašiai.
Ketvirtas būdas: modeliavimas
Modeliuodami ir praktiškai pritaikydami auklėjamąsias situacijas, rodydami, mokydami ir auklėdami, suaugusieji nori perteikti vaikui savo patirtį.
Skatindami arba drausdami, jie verčia vaiką sekti jų pavyzdžiu.
Visgi auklėjimo esmė - kaip ta patirtis bus pasisavinta.
Idealu, kai vaikas, visiškai pasitiki auklėjamaisiais metodais ir auklėtojais, didžia dalimi pats suinteresuotas pasisavinti tą patirtį (informaciją), nori įgyti ją pats, be didelės auklėtojų įtakos.
Pats vaikas daug geriau pasisavina patirtį, tačiau tai ilgas, brangiai atsienančių eksperimentų ir klaidų kelias.
Tipiškos auklėjamosios situacijos yra specialiai sumodeliuotos, koreguojančios vaiko elgesio stereotipus ar jo būdo savybes.
Sakykime, skandalai keliant rytais penktoką į mokyklą gali liautis, jeigu psichologinį pabudimo mechanizmą nukreipsite nuo išorinių faktorių (tėvai) į vidinius (baimė pavėluoti į mokyklą, atsakomybė).
Tam tėvai turi pabandyti išeiti į darbą pusvalandžiu anksčiau.
Specialiai modeliuojant situacijas galima koreguoti bailumą, per aukštą ar per žemą savosios vertės suvokimą, kitus asmenybės bruožus.
Jas modeliuoti reikia taip, kad vaikui atrodytų kuo natūralesnės.
Psichologinis bet kokios auklėjamosios situacijos mechanizmas paremtas tuo, kad joje jūs turėsite dalyvauti be galo atsakingai, o pasikeitus jos sąlygoms (natūraliai pasitaikiusi situacija) jūs turėsite stengtis visomis išgalėmis įtraukti į ją ir vaiką.
Penktas būdas: įpareigojimai ir pareigos
Auklėjamieji įpareigojimai ir pareigos - mokslo ir technikos revoliucijos vaisius.
Manoma, kad prieš tūkstantmečius bendras darbas ir savitarpio pagalba nepalikdavo nuošalyje ir mažųjų.
Vadinasi, vaiko poreikiai tvirtai ir patikimai formavo jo asmenybę.
Civilizacija keičia žmogaus gyvenimo sąlygas kur kas sparčiau nei jo organizmą, centrinę nervų sistemą ir joje vykstančius procesus.
Visgi būtų klaida, jei apribotumėte jį tik pareiga apsitarnauti save.
Labiausiai auklėja įpareigojimas rūpintis kitais.
Tėvai turi nuolat prisiminti, kad pareigos neatsiejamai susijusios su teisėmis.
Tarkime, vaikas, išplovęs grindis, turi teisę reikalauti, kad kiti laikytųsi švaros.
Mergaitė, rimtai besirūpinanti mažesniaisias, turi teisę išsakyti tėvams nuomonę ne tik auklėjimo, bet ir kitais šeimos klausimais.
Šeštas būdas: veikla
Vaiko veikla yra būdas patenkinti savo poreikius savo jėgomis.
Tačiau ji negali būti priverstinė, neatitinkanti asmenybės poreikių ar norų.
Vienaip ar kitaip veikla įtakoja asmenybės raidą, jos tobulėjimą arba gniuždymą.
Taigi ir šiuo atveju poveikis priklauso nuo vadinamojo pedagoginio mechanizmo.
Visgi šiame neginčijamai išmintingame postulate yra viena pažeidžiama grandis - protinga pozicija.
„Vaikas - baltas popieriaus lapas, ant kurio galima parašyti bet ką" - tai viena, gerai žinoma pedagogikos istorijoje, protinga pozicija.
„Vaikas iš prigimties tobulas, nedrįskite keisti prigimties!" - antra ne mažiau žinoma pozicija.
„Išugdyti vaikui galima tik tai, kuo jis apdovanotas iš prigimties" - trečia pozicija.
Toliau galima vardyti dešimtis ne mažiau protingų, bet, deja, viena kitą paneigiančių pozicijų.
Ką gi mums prisitaikyti iš visos šios įvairovės?
Pageidautina susitelkti ties ta postulato dalimi, kuri skirta veiklai, kaip būtinai vaiko raidos sąlygai.
Jeigu veikla atsakinga ir įdomi, gebėjimas nugalėti save ir pakilti į aukštesnį lygį tobulins asmenybę.
Be kita ko, netgi priverstinė veikla, kuriai vaikas priešinasi, gana dažnai formuoja jo gerąsias savybes.
Veikla ugdo įvairiausius gebėjimus - nuo gebėjimo pasiaukoti kitų labui iš idėjos iki gebėjimo paskirstyti laiką.
Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jis įtraukiamas į veiklą pagal aplinkybes, o ne savo paties pasirinkimu.
Todėl jo pasirinkimo motyvai būna primityvesni.
Galima, o kartais ir reikia, priversti vaiką daryti tai, ko jums reikia, kaip reikia ir kada reikia.
Tačiau protingiau pasiūlyti jam pasirinkti iš dviejų ar trijų darbų, leisti pačiam apsispręsti, kada ir kaip tai bus padaryta.
Vaizdžiai kalbant, bet kokią vaiko veiklą pageidautina organizuoti taip, kad ją lydėtų „Tomo Sojerio efektas" (tau patikėtas darbas bus netikėtas ir labai svarbus).
Septintas būdas: gyvenimo režimas
Gyvenimo režimas, kitaip tariant, nuolatinis jo laikymasis formuoja sudėtingą dinamišką elgsenos stereotipą (paros, savaitės).
Jis yra savotiška gyvenimo organizavimo priemonė bei reikalavimų sistema.
Vaiko gyvenimo režimą visų pirma diktuoja jo biologiniai poreikiai (miegas, valgymas, laikas, kai nemiega).
Vėliau prisideda poreikis ką nors veikti ir bendrauti (metas judriems ir ramiems žaidimams, pasakoms, filmukų žiūrėjimui ir panašiai).
Apie bet kokio amžiaus pavyzdingą režimą galima sužinoti pasiskaičius pedagoginės literatūros, knygose apie vaikų higieną bei mokinio elgesį.
Visgi tipinį režimą derėtų pritaikyti ir koreguoti kiekvienam vaikui individualiai.
Koreguoti jį tėvai gali pastebėję savo vaiką.
Galima, žinoma, įpratinti vaiką miegoti ir valgyti griežtai valandomis, tam tikru ritmu.
Bet geriau pasekus vaiką, suvokus jo poreikius ir organizmo ypatumus, sudaryti režimą pagal jo ritmą.
Galima iškart parėjusį iš mokyklos vaiką išleisti į kiemą ir tik tada liepti ruošti pamokas.
Visgi bus geriau, jei pastebėsite kaip jį buvimas lauke veikia: erzina ar ramina, padidina darbingumą ar sutrikdo mokyklos ritmą.
Taipogi labai svarbu pagal pastebėtus rezultatus numatyti dienos režime atsakingiausius užsiėmimus.
Suderinti juos su vaiko paros natūralaus biologinio ritmo pakilimais (aktyvumo pikais).
Pedagogų užduotis sudėtinga tuo, kad pratindami prie režimo, jie neatmestų protingo nukrypimo nuo režimo.
Aštuntas būdas: žaidimai
Sveikas vaikas didžiąją dienos dalį būna įnikęs į žaidimus.
Susirgęs ar nuskriaustas vaikas žaidžia vangiai, nenoriai.
Nežaidžiantis vaikas arba serga, arba yra dvasiškai užguitas.
Žaidimas patenkina vaikui veiklos, bendravimo poreikį, ugdo įvairiausius jo asmenybės bruožus, kurių jam prireiks suaugusiųjų veiklai.
Beveik visi žaidimai tai judėjimas, taisyklės, bendravimas, rizika, stresas dėl laimėjimo ar pralaimėjimo.
Žaidimo esmė - „reali ugdomoji veikla tariamomis sąlygomis".
Tereikia pridurti, kad žaidimas gali organiškai persipinti su kitokia veikla.
Jis gali emociškai ją papuošti, nuo ko ji bus dar patrauklesnė.
Žaidimo situacijos sąlyginumas sumažina atsakomybę už rezultatą.
Emocijos stimuliuoja ir aktyvina organizmo rezervus.
Žaidimų tipai
Visus žaidimus priimta skirstyti į grupes:
- Miklumo žaidimai
- Siužetiniai žaidimai vaidmenimis
- Judrūs žaidimai
- Pamokomieji
- Vadinamieji azartiniai
Žaidimas ugdo ir vysto, priklausomai nuo to, koks motyvas juose dominuoja, kokios moralinės aplinkybės ir koks jų specifinis psichologinis laimėjimas.
Devintas būdas: visuomenei naudinga veikla
Ypatinga veiklos rūšis - vadinamoji visuomenei naudinga veikla, išeinanti už šeimos ribų, išvedanti vaiką į platesnę tarpusavio santykių ir bendravimo plotmę.
Kaip antai rūpinimasis bendro naudojimo dalykais - vaikų žaidimo aikštele, veja arba parku, mokykla.
Bendras rūpinimasis ligoniais ir seneliais, gyvūnais, gamta.
Veikla vaikų ir kitose organizacijose.
Prie tos veiklos reikia pratinti net pradinuką.
Pradinio mokyklinio amžiaus vaikams ji turi užimti svarbią vietą tarp kitų jo veiklos rūšių.
Dešimtas būdas: emocijos
Giliausia ir labiausiai apibendrinanti žmogaus reakcija į gyvenimo aplinkybes yra emocijos.
Gėda, džiaugsmas, gailestis, pavydas gana tiksliai išreiškia žmogaus būseną ir jo santykį į aplinkybes bei atspindi jų vertinimą.
Vienų emocijų norisi išvengti, kitas sustiprinti.
Norint tai padaryti, reikia reaguoti į aplinkybes: keisti jas arba savo padėtį ir vaidmenį jose.
Kuo emocijos stipresnės, tuo veiksmingiau jos įtakoja žmogaus elgesį.
Emocinį atsaką įtakoja prigimtis ir žmogaus realybės suvokimas.
Didžiulės gyvatės išsigąsta dauguma žmonių, o zoologus ji žavi, kadangi jie visai kitaip ją vertina.
Vadinasi, formuojant vertinimą, galima susidaryti ir užtvirtinti tam tikrą emocinį požiūrį į tam tikras aplinkybes.
Gana svarbu suformuoti vaiko blogio ir gėrio supratimą.
Supratimą, ką galima daryti ir ko negalima.
Išaiškinti jam moralės normas.
Emocinių reakcijų formavimas
Kaip tai galima padaryti?
Šeima formuoja ne tik emocines reakcijas, bet ir emocinio poelgio stereotipus.
Jeigu mama spiegia iš baimės, pamačiusi pelę, tai spiegs ir dukra, bet ne sūnus.
Šeima orientuoja jį į emocinį vyriškos reakcijos stereotipą.
Jeigu mergaitei „normali" reakcija į pavojų yra išgąstis, verksmas, riksmas, tai berniukas, pamatęs pelę įsitemps, pareikš visuotinį pasipiktinimą, ims kažką daryti.
Tačiau jeigu vaikystėje berniukui buvo įskiepyta patirtis į pavojų reaguoti „mergaitiškai", tai ir užaugusiam anlaogiškoje situacijoje įdiegta emocinė patirtis diktuos moteriško tipo reakciją.
Lyties suvokimas, pareigos jausmas, gėda, sąžinė, atjauta ir visi kiti žmogiški jausmai ne tik stiprina žmogui visavertiškumo jausmą, bet ir patikimai įtakoja jo elgesį.
Jeigu, žinoma, jie buvo sužadinti, suformuoti ir išugdyti vaikystėje.