Šis žemėlapis skirtas visiems vietiniams turistams, kurie neįsivaizduoja kelionių po Lietuvą be ragavimo ir regioninės virtuvės atradimų. O terminas „GASTROliuoti“ nuo šiol - oficialus naujažodis, apibūdinantis keliavimą ieškant degustacinių patirčių, rašoma „Keliauk Lietuvoje“ pranešime žiniasklaidai.
„Tarptautinio gido „Michelin“ įvertinimai atskleidė Lietuvos gastronominio turizmo potencialą, bet tai yra tik pradžių pradžia. Mums svarbu, kad gastronominės iniciatyvos bei patirtys turistų laukia ne tik Vilniuje, bet ir šalies regionuose. Lietuva išsiskiria autentišku kulinariniu paveldu bei daugiametėmis tradicijomis.
Esame viena nedaugelio Europos valstybių, kurios turi trumpą kelią nuo lauko iki stalo ir gali mėgautis vietiniais produktais bei, žinoma, mūsų bendruomenių kūrybiškumu, svetingumu ir entuziazmu. Tikiu, kad šis naujasis gastronomijos žemėlapis paskatins keliautojus atrasti Lietuvos regionus ir daugiau keliauti“, - teigia ekonomikos ir inovacijų viceministrė Agila Barzdienė.
„Prie gastronominio turizmo bumo Lietuvoje prisidėjo teminiai žemėlapiai, tokie kaip „Šaltibarščių potvynis“, „Ledų žemėlapis. Skoniai, nuo kurių galima ištirpti“ bei, žinoma, 2019 m. išleistas „GASTROliavimo gidas“, kuris tapo itin populiariu. Daugelis vietinių turistų keliavo pagal jį norėdami paragauti dilgėlių ledų, apelsinų sriubos ar pieno šampano.
Pagal naujausius tyrimus, gastronominis turizmas visame pasaulyje išlieka viena populiariausių turizmo šakų, tad artėjantis keliavimo sezonas - puiki proga iš naujo atrasti skonių stoteles įvairiuose mūsų šalies regionuose“, - skaniausią metų naujieną pristato Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ vietinio turizmo ekspertė Neringa Sutkaitytė.
Pagal VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ pernai atliktą vietinio turizmo tyrimą, net 39 proc. respondentų lankymąsi restoranuose bei kavinėse laiko pagrindine kelionių po Lietuvą veikla. 13 proc. keliaudami labiausiai nori išbandyti naujus skonius, patiekalus, o kas aštuntas - paragauti tradicinių to krašto virtuvės patiekalų.
Maistui ir gėrimams vidutiniškai lietuviai keliaudami išleidžia 24 proc. visos kelionės po Lietuvą išlaidų, t. y. apie 39 eurus. Kaip kelionės metu nepatenkintą gastronominį lūkestį 13 proc. vietinių turistų nurodė informacijos apie maitinimo įstaigas trūkumą, ypač apie lankomo regiono (Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, kt.) virtuvės patiekalus.
Tai ir paskatino GASTROliavimo gido Nr. 2 „Skaniausi Lietuvos miestai“ sudarymą. Grobas, kakorai, kleckai, juodas sūris, valgomi paveikslai, košeriniai ledai, atominė pica... Tai - tik dalis skonių 51 Lietuvos savivaldybėje, pristačiusioje išskirtiniausius patiekalus, gėrimus arba valgomas lauktuves.
Teminiame žemėlapyje - ne tik istorinės virtuvės pavyzdžiai, turintys ilgas tradicijas, kulinarinis paveldas, bet ir kūrybiški bei žaismingi pasiūlymai gurmanams, kuriems keliaujant neduoda ramybės klausimas „O kur čia pavalgyti?“. Nuo šiol lankomas vietoves identifikuoti padės ir ragavimo patirtys vietos kavinėse, restoranuose, sodybose ar gastronominėse edukacijose.
Pavyzdžiui, su kraupia miesto legenda susijusios budelio sriubos galite paragauti tik Skuode ir niekur kitur. Mineraliniu vandeniu praturtintas ledų kokteilis arba šaltibarščiai tiekiami tik mineralais garsėjančiame Birštono kurorte. Alaus krašte Biržuose garuoja ne tik alaus sriuba, bet ir gaminamas pirmasis pasaulyje šokoladas ne iš kakavos pupelių, o gilių.
Pasvalį garsina patiekalai iš krekenų, Radviliškį - šeivamedžio limonadas, o Rokiškį - atgimusios „karvutės“. Beje, nacionalinės turizmo skatinimo agentūros VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ žodžių žaismo pagrindu sukurti ir pradėti vartoti terminai „GASTROlės“ bei „GASTROliuoti“ buvo įtraukti į Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyną kaip žodžiai, apibūdinantys keliavimą ieškant degustacinių patirčių.
Lietuviškos Virtuvės Tradicijos
Europoje ir pasaulyje vis labiau domimasi kulinariniu paveldu - svarbia regioninės etninės kultūros dalimi. Iš kartos į kartą perteikiama autentiška patirtis. Artėjančios žiemos šventės - viena iš galimybių įsigilinti į protėvių puoselėtas, tėvų išlaikytas ir vaikams perduodamas tradicijas.
Artėjant Kūčioms, šv. Kalėdoms, verta prisiminti ir patiems pasigaminti Utenos kraštui būdingų patiekalų, kurie padarys šventes jaukesnes, šiltesnes ir, be abejo, sočias. Susėdę prie bendro stalo kartu su tėvais, seneliais, vaikais, prisiminkime, ką puoselėjo, kuo gyveno ir kaip vertino aplinką mūsų protėviai.
Etnologų teigimu, nors dažnas lietuvis neįsivaizduoja savo gyvenimo be cepelinų ar vėdarų, turime daugybę lietuviškų unikalių patiekalų, galinčių papuošti pasaulio kulinarijos stalą. „Nors Lietuva palyginti nedidelė šalis, tačiau čia skiriasi net atskirų etnografinių regionų mitybos įpročiai.
Dzūkai nuo seno garsėja grybų ir uogų patiekalais, grikių bandomis, žemaičiai - kraujiniais vėdarais, kastiniu. Indrė Baltrušaitienė, prekybos tinklo „Iki“ komunikacijos vadovė, pastebi, kad šiandien pirkėjams lietuviška prekė savaime yra ne tik vertybė, bet ir kokybės garantas.
„Maisto atžvilgiu lietuviai yra tikri patriotai, todėl visuomet stengiamės pasiūlyti kuo įvairesnės lietuviškos produkcijos. Nuolat bendradarbiaujame su ūkininkais ir smulkiaisiais gamintojais iš visų Lietuvos regionų, kad galėtume pirkėjams pasiūlyti nuo kaimiškų kiaušinių iki aromatingų arbatų, nuo raugintų ir marinuotų skanėstų iki visada šviežių miško, sodo bei daržo gėrybių.
Puoselėjame lietuviškos virtuvės tradicijas ir skatiname pirkėjus atsigręžti į savo šaknis, susipažinti, iš kokių kraštų yra atėję jų mėgstami maisto produktai ar patiekalai“, - sako I. „Ypač perkami lietuviški pieno produktai - pienas, kefyras, jogurtas ar varškė, taip pat šviežia mėsa ir, žinoma, konditeriniai kepiniai.
Mūsų prioritetas - kokybė ir šviežumas, todėl savo konditerijos gaminiuose naudojame lietuviškus miltus, lietuvišką sviestą ir lietuvišką pieną. Patys kepame biskvitus, verdame ir gaminame daugelį kremų. Nors platų konditerijos asortimentą dažnai papildome kitų šalių tradiciniais gaminiais, tačiau niekada nepamirštame ir Lietuvos bei tradicinių mūsų krašto kepinių“, - teigia I.
Etnologės N. Marcinkevičienės teigimu, šiandien nuo lietuviškos virtuvės neatsiejamos bulvės mūsų kraštą pasiekė tik 1769 metais. „Plačiai bulvės pradėtos auginti tik XIX a. viduryje ir Lietuvos istorijai labiausiai nusipelnė tuo, kad kartu su šios lengvai auginamos ir saugomos daržovės atėjimu iš šalies visam laikui pasitraukė didysis badas.
Daugelis tarkuotų bulvių patiekalų, tokių kaip kugelis, bulvinės bandos, kukuliai ir kiti, į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos. Jos ilgą laiką net buvo vadinamos vokiškai - kartofelėmis“, - sako N.
Suvalkijoje anksčiau nei kituose Lietuvos regionuose buvo panaikinta baudžiava ir kaimai išsiskirstė į viensėdžius. „Dėl šių procesų ir žmonių darbštumo būtent Suvalkijoje anksčiau nei kitur atsirado sąlygos išleisti vaikus į mokslus.
Galimybė išvykti į didesnius miestus, užsienį, šviesuomenės atsiradimas padarė įtaką ir naujesniems procesams kulinarinio paveldo srityje. XX a. Pietinėje Lietuvoje - Dzūkijoje - lietuviai nuo seno kepė paprastą ruginę duoną, kurią kartais paskalsindavo viena kita sauja grikinių miltų ar virtų bulvių koše.
„Įdomiausia tai, kad ir visi užkviestieji privalėjo vestuvinę duoną marginti raštais. Užėjęs prašalaitis iš ant stalo gulinčios padailintos duonos žinojo, kad šeimininkai laukia vestuvių puotos.
Šiame krašte taip pat ilgai tikėta, jog devynių raugų (namų) duona gydo sunkiausias moterų ligas. O suvalkiečiams, kurie mėgo, kad ant stalo visada būtų duonos, ji simbolizavo namų gerovę“, - teigia N. Aukštaitijoje, kur gerai derėjo kviečiai, pačiu populiariausiu valgiu tapo virtiniai.
„Be virtinių ne tik neapsiėjo šio krašto vestuvės ir krikštynos, aukštaičiai juos virdavo net pusryčiams. Jie buvo taip pamėgti, jog šio krašto žmonės, norėdami apie ką nors maloniai pasisakyti, prilygindavo tai virtiniui.
Pavyzdžiui, „gražus kaip virtinis“ arba „geras, kaip ką tik virtinių prišveitęs“. Etnologė pasakoja, kad Žemaitijoje, o ypač apie Šilalę, kaip niekur kitur, buvo mėgstamos kanapės.
„Populiariausias patiekalas buvo kanapių taboka, kitaip vadinamas spirgutis. Jį gaminant pagruzdintus grūdus pildavo į grūstuvę ir nugrūdę, nusijoję, vėl tai pakartodavo. Berdavo druskos, pipirų ir supjaustytų svogūnų. Mišinį grūsdavo tol, kol pasidarydavo tešla.
Tada vėl viską spragindavo keptuvėje, kol pasidarydavo milteliai ir valgydavo su bulvėmis. Neapsieita ir be kanapinio pieno, kuris gaunamas ant trintų kanapių užpilant šilto vandens, bei kanapių rasalo - į kanapių pieną įmaišius sutrintą silkę ir svogūnų.
Žemaičiai taip pat buvo pamėgę košę iš kanapių. Paskrudintas kanapes sugrūsdavo, nusijodavo ir jų miltus vis pamaišant pildavo į verdantį vandenį. Prieš valgant paskanindavo svogūnais, pipirais ir druska“, - pasakoja N.
Sourdough Duona: Istorija Ir Gamybos Paslaptys
Paskutiniu metu internetas tiesiog “ošia” įvairiausiomis raugo duonos nuotraukomis, o norinčių, tą nuostabų apvalų kepaliuką išsikepti savo jėgomis, skaičius vis didėja. Kaip bebūtų, retas iš pirmo karto perpranta sourdough duonos paslaptis.
Been there, done that- būtent tokios mintys ateina į galvą pamačius nepavykusius bandymus išsikepti sourdough duonos. Mat procesas yra ne tik ilgas, bet ir mokantis kantrybės. Jo metu, kad ir kaip norėtųsi, įvykių nepaskubinsi. Arba kepi ir mokaisi iš klaidų tol, kol perpranti visą mechanizmą, arba pasiduodi.
Būkim sąžiningi patys prieš save - kai kuriuos dalykus geriau pirkti, nei lėtai bandyti savo nervų ribas. Ypač, kai norisi duoną iškepti ne todėl, kad ji gardi bei esate pasiryžę kartas nuo karto gyventi šiuo kepimo procesu, o dėl vienos dailios instagramo nuotraukos.
Kaip bebūtų, įmanoma gan nesudėtingai tą skylėtą duoną išsikepti. Ir tai tikrai nereikalauja brangių ingredientų. Tik papildomai teks skirti laiko ir siekti žinių. O su mūsų gyvenimo tempu tai labai brangus malonumas.
Sourdough lietuvių kalboje reiškia raugas, nors pažodžiui išvertus iš anglų kalbos gautume - rūgšti tešla. Ir tai yra tiesa. Ši duona ypatinga tuo, jog gaminama ilgos fermentacijos metodu, kai naudojant miltus, vandenį ir druską susikuria laukinės mielės ir laktobakterijos.
Būtent pastarosios fermentacijos būdu išskiria dujas, kurios suteikia duonai švelniai rūgštų skonį. Iš kokio pasaulio krašto kilo ši duona, galima tik spėlioti, mat mokslininkams žinomas pats seniausias įrašas su sourdough gamybos technologija buvo parašytas net 3700 metų prieš Kristų!
Logiškai pagalvojus, tai visiškai normalu, nes tuo metu juk niekas negalėjo nueiti į parduotuvę ir nusipirkti mielių. Todėl duona, kaip vienas svarbiausių maisto produktų, buvo šventa, vertinama ir mylima. O duonos kepėjai laikomi gerbiamais žmonėmis.
Šios duonos gamybos technologijas po pasaulį išpopuliarino prancūzai, kurie iki šiol savo tradicinėse kepyklose gausiai kepa sourduogh gaminius. Nenusimanantiems apie kepinius gali atrodyti, jog ši duona išvaizdos prasme nuo mielinių gaminių skiriasi tik storesne plutele bei didesnėmis skylėmis.
Tačiau be taip akį džiuginančių išvaizdos savybių, visi pliusai glūdi sourdough sudėtyje. Visų pirma, šioje duonoje nėra nieko dirbtino - viskas susiformavę natūraliai per ilgą fermentacijos procesą.
To pasekmė - mūsų skrandžiui bei visai virškinimo sistemai draugiškas gaminys, iš kurio organizmas pasisavina bene visas medžiagas. Duonoje susiformavęs stiprus gliutenas yra kitoks nei parduotuvėje pirktų mielinių kepinių, o tai reiškia galimybę šia duona mėgautis net tiems, kurie iš savo mitybos turėjo išbraukti gliuteno turinčius produktus.
Iš tiesų, jeigu esate batono mylėtojas, sourdough duonos galite taip ir nepamilti - joje atsiskleidžia sodrūs skoniai. Ji- kitokia. Viskas, ko jums reikia šios duonos kepimui bei pirmiems ekperimentams tai: pilno grūdo ruginių miltų, speltos miltų, pilno grūdo kvietinių miltų ir baltų kvietinių 550 D tipo miltų.
Svarbu, kad miltuoe būtų didelis kiekis baltymų - taip duona iškils, joje susiformuos stiprus gliutenas, o tokiais miltais maitinamas raugas bus aktyvus ir laimingas. Nežinantiems miltų skaičiukų - 550 D tipo miltai (mūsų patys mylimiausi) yra taip vadinami „Malsenos” žali. Nors žalia tik pakuotė, ne miltai.
Renkantis pilno grūdo miltus, labai svarbų faktorių atlieka natūralumas bei ekologiškumas. Dauguma kepėjų teigia, jog duonos skonis priklauso net nuo to, kokioje dirvoje buvo auginami grūdai, kuo jie buvo purškiami.
Visi gaminantys žino - žiupsnis druskos, net beskonį maistą prikelia iš numirusiųjų. Tad nenuostabu, jog druska subalansuoja ir duonos skonį. Tačiau! Ar žinojote, jog druska sourdough duonos kepimo procese dalyvauja kaip natūralus stablizatorius?
Ji ne tik sustiprina skonines savybes, bet ir užima svarbų vaidmenį gliuteno gamyboje. Patarimas - gamindami duoną teikite pirmenybę kuo natūralesnei druskai - himalajų, jūros su jodu ir t.t. Venkite chemiškai apdorotų produktų.
Ir vėl - bet kokio vandens į šią duoną neįpilsite. Sourdough duona - gyva, tad ir visi ingredientai jos gamyboje turi turėti gyvybės. Tad jeigu jūs savo namuose vandenį be baimės geriate iš čiaupo - naudokite jį.
Vyrauja gajus mitas, jog iš čiaupo vandenį reikia laikyti stiklinėje per naktį arba kelias valandas. Profesionalai iš to dažnai juokiasi. Jeigu jūsų namuose vanduo neturi didesnio kiekio chloro, naudokite iš karto. Jeigu turi - palaikykite stikliniame inde. Bet ne parą, užteks ir 20 minučių.
Naudoti vandenį iš butelio ar filtro griežtai draudžiama - juose nėra duonos fermentacijai reikalingų medžiagų. Taip pat visuomet atkreipkite dėmesį į vandens temperatūrą - per karštas vanduo nužudo net ir stipriausias mieles.
Maišydami duoną ranka rinkitės ne didenį nei 30 C laipsnių vandenį. Raugo visuomet galima gauti iš gerų, duoną kepančių žmonių. Taip pat juo mielai su visais norinčiais dalinasi pati geriausia sourdough gaminių kepykla Lietuvoje - Druska. Miltai. Vanduo.
Tačiau, jeigu jūsų aplinkoje nėra nė vieno kepančio, vienintelė draugė turinti raugą “užizalūpino” ir nenori juo dalintis arba jūs negalite atvykti į Vilnių jo pasiimti iš kepyklos, tikrai ne bėda - jį galite pasigaminti namuose!
Patyrę duonos kepėjai sako - reikia namuose turėti bent 3-4 skirtingų miltų sourdough raugus, kad be vargo galėtumėte išsikepti norimą duonos kepalą. Kokie tai raugai?
- Ruginių (pilno grūdo) miltų
- Kvietinių (pilno grūdo) miltų
- Kvietinių - speltos miltų
- Kvietinių baltų (550 D) miltų
Bet jums, kepantiems namuose, tikrai užteks ir vieno, kvietinio arba ruginio raugo. Pradėti gaminti raugą būtina naudojant pilno grūdo miltus. Iš subrandinto ruginių miltų raugo palaipsniui galite savo raugą paversti pilno grūdo kvietiniu. Iš šio - į speltos arba jogurtu kvepiantį baltų miltų kvietinį.
O bet tačiau - iš baltų miltų raugo, ruginės duonos nelabai išsikepsite. Būtent baltų miltų raugas yra lepiausias ir gležniausias - jam kartais daugiau laiko reikia pakilti, subręsti. Jis mažiau atsparus įvairioms bakterijoms. Tačiau būtent duona, kurios sudėtyje yra baltų 550 D tipo miltų pavyzdingai iškyla ir pasižymi didelėmis skylėmis.
Puikiai subrendęs kvietinių miltų raugas kvepia jogurtu ir šviežiomis mielėmis. Ruginių miltų raugas yra pats atspariausias bakterijoms, tad būtent čia ir yra paslaptis, kodėl nuo šių miltų (arba pilno grūdo kvietinių) prasideda raugo auginimas.
Ruginis raugas pasižymi didesniu rūgštingumu, tačiau tinkamai pribrendęs turi vaisių bei riešutų aromato. Na, o pilno grūdo kvietinis raugas - saldžiai rūgštus. Su juo pagaminta duona yra puikiai organizmo pasisavinama.
Šiuo metu namuose duoną kepame su kepyklos „Druska Miltai Vanduo” raugu, kurį gavome dovanų. Tačiau pirmojo karantino metu buvome užsiauginę puikų raugą, kuris juo nesirūpinant….numirė!
Tad jeigu pavyksta vykusį raugą užsiauginti, puoselėkite ir mylėkite jį - būtent namuose užaugintas raugas bus unikalus, nes jo skonis bus susiformavęs nuo jūsų skiriamos priežūros, namų aplinkos, temperatūros ir meilės. Toks vienintelis!
Žinoma, kad raugas būtų stiprus, jį reikia maitinti ir nuolatos iš jo kepti. Raugas gali gyvuoti metų metus! Tad kuo senesnis raugas, tuo jis stipresnis - su tokiu raugu sėkmingiau iškeps tobulas duonos kepalas.
Mes savo raugą užsiauginome taip:
- 1 diena. 60 gr. pilno grūdo kvietinių miltų stiklainyje sumaišome su 60 gr. vandens. Labai svarbu, kad vanduo nebūtų distiliuotas, iš butelio ar virintas. Jeigu jūsų namuose vanduo yra kietas, bent pusvalandį prieš raugo maitinimą jį palikite stiklinėje, kambario temperatūroje. Stiklainį uždengiame medvilnės ar lino skiaute bei užspaudžiame gumele. Svarbu, jog raugas nuolat kvėpuotų. Indą su raugu padėkite šiltoje virtuvės vietoje, atokiau nuo skersvėjų.
- 2 diena. Po pirmos dienos nepastebėsite nieko naujo, todėl palikite stiklainį su miltų bei vandens mišiniu dar 24 valandoms.
- 3 diena. Pradedamas raugo maitinimas. Pusę stiklainyje esančio raugo metame lauk. Į stiklainyje likusį raugą dedame 50 gr. pilno grūdo kvietinių miltų, 10 gr. 550D miltų bei 60 gr. vandens. Išmaišome šakute, uždengiame audinio skiaute bei paliekame 24 valandoms. Šiuo metu galite ties raugo paviršiumi ant stiklainio uždėti kanceliarinę gumytę - jos dėka matysite kiek raugas pakyla.
- 4 diena. Kartojame maitinimo procesą. Pusę stiklainyje esančio raugo metame lauk. Į stiklainyje likusį raugą dedame 40 gr. pilno grūdo kvietinių miltų, 20 gr. 550D miltų bei 60 gr. vandens. Išmaišome šakute, uždengiame audinio skiaute bei paliekame 24 valandoms.
- 5 diena. Pusę stiklainyje esančio raugo metame lauk. Į stiklainyje likusį raugą dedame 30 gr. pilno grūdo kvietinių miltų, 30 gr. 550D miltų bei 60 gr. vandens. Išmaišome šakute, uždengiame audinio skiaute bei paliekame 24 valandoms.
- 6 diena. Po penkių maitinimo dienų raugas jau lyg ir turėtų būti pasiruošęs kepimui. Jis privalo būti pilnas burbuliukų, maloniai kvepėti mielėmis bei pačiame fermentacijos pike pakilti daugiau nei dvigubai stiklainyje. Tačiau neretai raugo fermentavimas gali užsitęsti net dvi savaites. Todėl mūsų patarimas būtų - neskubėkite vos suburbuliavus jaunam raugui kepti duonos. Leiskite jam subręsti, stebėkite jo kilimo laiką, stenkitės jį pažinti. Juk tai gyva bakterijų kolonija - ne veltui dauguma kepėjų savo raugui duoda žmonių vardus!
Jeigu norite šviesesnio, iš didelės koncentracijos baltų miltų, raugo, kelias dienas toliau maitinkite, kol raugo proporcija bus 10 gr. pilno grūdo kvietinių miltų, 50 gr. 550D miltų bei 60 gr. vandens.
Tiesa, mūsų instrukcijos rodo kaip pradėjus su pilno grūdo kvietiniais miltais savo raugą vis šviesinti siekiant baltų miltų raugo. Tačiau jeigu norite pilno grūdo kvietinių ar ruginių miltų raugo, vadovaukitės tais pačiais principai, tik masės “neskieskite” baltais 550 D miltais.
Kodėl dalį raugo išmetame? Visų pirma, pagalvokite, kiek raugo turėtumėte, jeigu pora savaičių jums reiktų maitinti savo raugą proporcijomis 1:1:1 (raugas, miltai, vanduo)? Tikriausiai prikauptumėte nemažą kibirą.
Suprantama, jog nesinori maisto (taip taip, juk ir čia maistas) išmesti. Tad internete yra gausybė receptų, kaip su raugo likučiais išsikepti naminių vaflių, sausainių, krekerių. Būtinai bandykite!
Priežiūra. Jeigu planuojate duoną kepti kartą per savaitę, laikykite raugą šaldytuve. Pamaitinate santykiu 1:1:1 (mes pratę visko dėti po 50 gr.), uždengiate stiklainį dangteliu (tačiau jokiu būdu neužsukate!) ir padedate į šaldytuvą.
Raugui augti reikalingas maistas, o tai - deguonis ir miltuose esantys baltymai. Būtų tobula, jei kas 4 dienas rastumėte laiko raugą pamaitinti. Kaip tai darome? Ištraukiame raugą, leidžiame jam atšilti iki kambario temperatūros, tuomet pamaitiname santykiu 1:1:1 dalį senojo raugo išmesdami (arba panaudodami kitur) ir dedame atgal į šaldytuvą.
Jeigu po ilgenio raugo nemaitinimo pamatysite viršuje esantį rusvą, aštriai kvepiantį skystį, neišsigaskite - tai išsiskyręs vanduo, kuris praneša, jog jūsų raugas išalko. Ka tokiu metu daryti?
Kaip įmanoma daugiau to skysčio su šaukštu nuimti ir išmesti. Tuomet raugą pamaitinti, kad jis vėl būtų aktyvus ir laimingas. Jeigu įmaišysite skystį į raugą, jis suteiks kepamai duodai didesnį rūgštingumą.
Štai čia dažnai būna visų, kepančių duoną klaida. Žinoma, ne kartą buvo ir mūsų. Temperatūra yra labai svarbi - tiek vandens, tiek pačios aplinkos. Jeigu kambaryje karšta, labai lengva duoną perkildinti.
Jeigu taip nutiks - kepalas bus plokščias, o paragavus nemaloniai rūgštus. Geriausia kambario temperatūra sourduogh duonos gamyboje 21-23 C laipsniai šilumos. Kiek namų šeimininkių - tiek skirtingų sourduogh duonos kepimo būdų.
Kiekvienas kepėjas atranda sau priimtiniausią metodą, kuriuo besivadovaujant iškepa dailus kepalas. Ir tai yra puiku! Žinoma, tą metodą atrasti užtrunka laiko, tačiau iš patirties galima sakyti - kuo elgsitės drąsiau ir mažiau stresuosite, tuo labiau pavyks iškepti vykusią duoną.
Pagrindiniai kepimo metodai yra du: ambient ir retarded. Kuo jie skiriasi? Ambient metodas patariamas pradžiamoksliams kepėjams ir tiems, kurie gamina saldžius sourdough gaminius. Jis greitesnis, nes ryte turėdami aktyvų raugą ar įmaišą jau vakare galėsite pjauti savo išmyluotą kepalą.
Na, o retarded būdas - kai suformuota ir į krepšelį idėta tešla dar yra lėtai fermentuojama per naktį šaldytuve. Sakoma, jog šis metodas padeda sukurti stipresnę plutelę bei didesnes skyles. Mes duoną kepame tik retarded būdu, tad juo vadovausimės ir šį kartą.