Šv. Velykos simbolizuoja gamtos pabudimą ir naujo ciklo prasidėjimą, taip užbaigiant ilgai trukusį šaltąjį žiemos laikotarpį. Pasak L. Anglickienės, Lietuvoje Šv. Velykų ištakos, kaip ir visų žemdirbiškųjų visuomenių, yra susijusios su gamtos ir žmogaus atgimimu.
Mūsų šalyje prie krikščioniško šventės supratimo jos labiau priartintos XVIII-XIX amžiuje. „Šv. Velykomis prasidedantis naujas gamtos ciklas yra susijęs su žmonių gerove, kas reiškia naujų žemės ūkio darbų pradžią ir iš jų vėliau rudenį seksiantį derlių.
Bažnyčia senąsias pagoniškąsias šventes susiejo su savo kalendoriumi. Bėgant laikui ir krikščionybei vis labiau įsitvirtinant, palaipsniui prisitaikė ir visuomenė. Nors šv. Velykos yra viena didžiausių bažnyčios švenčių, Kristaus prisikėlimo diena, joje išliko ir senųjų pavasario sutikimo papročių atspindžių“, - šventės ištakas Lietuvoje apibūdina etnologė.
Visa priešvelykinė savaitė buvo vadinama Didžiąją arba Šventąja ir visos jos dienos buvo svarbios. Ypač buvo akcentuojami ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis ir, žinoma, šventės kulminacija - Prisikėlimas sekmadienį.
Ketvirtadienį būdavo iš pagrindų tvarkomi visi namai, kad visi metai būtų švarūs. Didysis Penktadienis yra Kristaus nukryžiavimo, mirties diena bei vienintelė diena metuose, kada bažnyčioje nevyksta mišios. Penktadienis labiau skiriamas dvasiniam apsivalymui ir atgailai, būtinai laikomasi pasninko.
Šeštadienį jau būdavo ruošiamasi Šv. Velykoms, gaminami velykiniai patiekalai, marginami kiaušiniai ir atliekami svarbūs ritualai - seniau tą dieną namų ugniakuruose būdavo gesinama ugnis ir iš naujo įkuriama parsinešta iš bažnyčių pašventinta ugnimi“, - pasakoja L. Anglickienė.
Na o Šv. Velykų dieną po šventinių mišių ir apeiginių pusryčių buvo žaidžiami įvairūs žaidimai, dažniausiai su margučiais.
Kalbėdama apie sovietmetį, L. Anglickienė atkreipia dėmesį, jog nepaisant to, kad tuo laikotarpiu visos religinės šventės oficialiai buvo uždraustos, paminėti Šv. Velykas būdavo daug paprasčiau.
„Jei Šv. Kūčios ar Šv. Kalėdos išpuldavo vidury savaitės, darbdaviai stengdavosi darbuotojus kuo ilgiau užlaikyti darbe, kad šie neturėtų laiko, kada tas šventes atšvęsti. O Šv. Velykų pirmoji diena visada būdavo sekmadienį, kas yra nedarbo diena“, - tuometinio ideologinio režimo spragas įvardijo etnologė, tačiau, pasak jos, net ir tuo metu lietuviai sugebėjo išlaikyti šios šventės tęstinumą, jos tradicijų atkūrus nepriklausomą valstybę nereikėjo gaivinti.
Šv. Velykų tradicijos
Žvelgdama į šiuolaikines Šv. Velykų tradicijas L. Anglickienė atkreipia dėmesį, jog remiantis įvairių visuomenės apklausų duomenimis, Šv. Velykos lietuviams yra antra pagal populiarumą labiausiai patinkanti šventė. O ji pati Šv. Velykas įvardija kaip tiesiog smagią šeimos šventę.
„Šv. Velykų rytą vykstančios Prisikėlimo mišios yra bene vienintelė diena metuose, kada į bažnyčią eina ir tie, kurie laiko save mažiau tikinčiais. Tai tradicija, kurią įdiegė seneliai, tėvai, sakydami, jog Šv. Velykų pusryčiai nebus tokie skanūs, jei nenueisi į mišias ir jų metu kitam nepalinkėsi ramybės ir gerų metų. Žinoma, po to seka svarbiausia šventės dalis - apeiginiai pusryčiai.
Bene pagrindinis skirtumas tarp šiuolaikinės šventės ir ankstesnių - seniau apeiginis Šv. Velykų stalas simbolizuodavo 7 savaites trukusio pasninko, kurio metu žmonės nevalgydavo mėsos, o kartais ir pieno produktų, užbaigimą. Beje, virti kiaušiniai seniau taip pat retai valgyti, tik kartą metuose per tas pačias Šv. Velykas jų galima suvalgyti bent po kelis. Žinoma, šalia būdavo įprasta patiekti ir tam tikrus patiekalus iš mėsos. Tradiciniais laikyti kepta kiaulės galva ar paršiukas, kumpis, virta karka“, - vardija L. Anglickienė.
Anot docentės, ant šiuolaikinio šventinio Šv. Velykų stalo patiekiamus valgius keičia ir dabartiniai mūsų mitybos įpročiai.
„Ant jo dažniau rasime vištienos, kalakutienos, antienos patiekalus, kurie yra ruošiami pagal iš kartos į kartą perduodamus receptus. Taip pat valgome daugiau saldumynų. Net ir įprastus kiaušinius vis dažniau pakeičiame šokoladiniais ir juos dovanojame vaikams - tai tradicija, atėjusi iš vakarų ir jau per porą dešimtmečių prigijusi ir Lietuvoje“, - apie dar iš pagonybės laikų atėjusią tradiciją šeimai kartu susėsti prie bendro apeiginių vaišių stalo kalba etnologė.
Pasak ekspertės, kai kuriose šeimose vis dar išlikusi ir kiaušinio dalijimosi tradicija, panaši į kalėdaičio dalijimą per Šv. Kūčias, kurios metu jis padalinamas į tiek dalių, kiek yra prie stalo susėdusių žmonių. Šis ritualas simbolizuoja šeimos vienybę, tikintis, kad visi šeimos nariai liktų sveiki ir kitąmet taip sulauktų Šv. Velykų.
L. Anglickienė taip pat priduria, jog kiaušinių marginimas visiems šeimos nariams kartu būtent ir atspindi bendruomeniškumo kūrimą. „Šiuo metu išgyvename tikrą kiaušinių marginimo renesansą. Prieš kiekvienas Šv. Velykas žiniasklaidoje rasime informacijos apie naujus margučių dažymo būdus ar technikas. Nepaisant to, kad parduotuvėse galime įsigyti jau išpuoštų kiaušinių, Lietuvoje žmonės vis dar vertina savo rankų darbą, o margučių puošyba, kuomet tuo užsiima visa šeima, ją dar labiau suartina“, - teigia docentė.
VDU docentės pastebėjimu, šiemet Šv. Velykos yra vienos iš ankstyvesnių, o meteorologinių prognozių žadami šilti orai, tik dar labiau skatina laukti šios šventės. „Žmonės tikrai yra išsiilgę atbundančios gamtos. Nors mums nebėra aktualu užsiimti būrimais ar orų spėjimais, kokia bus ateinanti vasara, ar koks derlius užderės, kiekviena šeima yra išlaikiusi ir kitoms kartoms perduoda savo Šv. Velykų tradicijas. Ir tikrai jaunimo gretose matau, jog yra nemažai žmonių, kurie ne tik prisimena senolių tradicijas, bet ir jose dalyvauja“, - kalba L. Anglickienė.
Nijolės Marcinkevičienės, Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių ir apeigų poskyrio vadovės, teigimu, laikotarpis iki Velykų buvęs ne tik pasyvus šventės laukimas, bet ir privalomo apeiginio bei pagrindinio tvarkymosi po žiemos metas: „Paskutinės prieššventinės dienos turtingos ir įvairių tikėjimų, apeigų, kurių krikščioniškieji Jėzaus Kristaus Prisikėlimo temos akcentai persimaišę su senaisiais pavasarinės gamtos žadinimo, žemės darbų, būsimo derliaus nuėmimo magiškaisiais veiksmais, draudimais, spėjimais.
Specialistės pasakojimu, Didžiojo penktadienio diena buvusi pilna mistiškos rimties: „Dauguma šios dienos papročių, tikėjimų siejasi su bažnytine liturgija, perteikiančia Kristaus kančią, mirtį ant kryžiaus ir palaidojimą.“
Mėsos nevalgymo tradicija
Didįjį penktadienį - jokios muzikos Specialistės pasakojimu, Didžiojo penktadienio diena buvusi pilna mistiškos rimties: „Dauguma šios dienos papročių, tikėjimų siejasi su bažnytine liturgija, perteikiančia Kristaus kančią, mirtį ant kryžiaus ir palaidojimą.“
Pasak Zitos Kelmickaitės, etnomuzikologės, šiandien lietuviai į Didžiojo penktadienio tradicijas žiūri kiek laisviau. Pamiršta raginimą susilaikyti nuo linksmybių - ypač jaunesni žmonės, neatsisako paskanauti ir mėsos. Visgi jos manymu, šiandien svarbiausia nedaryti tariamų tradicijų, per prievartą nevaidinti. Tai, pasak jos, net baisiau nei pamiršti senas tradicijas.
Griežtai mėsos Didįjį penktadienį nevalgo 27 proc. Lietuvos gyventojų, o visą Gavėnios laikotarpį jos atsisako tik beveik kas dešimtas lietuvis, rodo „Daumantų“ majonezo gamintojo inicijuotas bei tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliktas reprezentatyvus Lietuvos gyventojų tyrimas.
Algis Kairys, skonio meistras ir kulinaras, sako, kad Didysis penktadienis - tai Gavėnios pabaiga, kada apsivalymo ir susikaupimo metas pasiekia aukščiausiąjį tašką. „Nuo seno šią dieną ant stalo jokiu būdu nebūdavo patiekalų iš mėsos, nieko riebaus, saldaus ir gurmaniško. Visas gėrybes šeimininkės palikdavo Velykų stalui, ant kurio tarp margučių būtinai puikuodavosi ir patiekalai iš mėsos - kepta višta ar žąsis, kumpis ar „netikras zuikis“. Pasninkavimo laikotarpis būdavo praėjęs ir ateidavo metas naujiems darbams, kurių imantis reikėdavo gerokai pasistiprinti“, - sakė „Daumantų“ skonio meistras ir kulinaras.
Tyrimas rodo, kad religinės tradicijos pasninkauti per Didįjį penktadienį nesilaiko net du kartus daugiau vyrų (48 proc.) nei moterų (24 proc.). Pasak A.Kairio, moterys nuo senų laikų būdavo šeimos tradicijų puoselėtojos, joms būdavo patikėti pagrindiniai švenčių papročiai. Natūralu, kad taip išliko iki šių dienų.
Per Didįjį Penktadienį dažniau pasninko nesilaiko nesusituokę Lietuvos gyventojai (45 proc.) nei sukūrę šeimą (34 proc.).
Z.Kelmickaitė tvirtina, kad šiandien gyvenimo tempas pasikeitęs ir žmonės nebeskiria tiek daug laiko tradicijoms. Tiek Gavėnios metu, tiek per pačias Velykas.
Religinės pasninko tradicijos dažniau laikosi arba stengiasi laikytis vyresni nei 46 metų amžiaus lietuviai bei mažesnių miestų, rajonų ir kaimų gyventojai. Per Didįjį penktadienį visai nepasninkauja tik 28 proc. žmonių, kurie gyvena mažesniuose miestuose bei kaimuose ir net 40 proc. didžiųjų miestų gyventojų.
Ką iš tikrųjų reiškia pasninkas Didįjį penktadienį? Kodėl jis toks svarbus ir kaip tinkamai jį išgyventi tiek kūnu, tiek dvasia? Pasninkas šią dieną - tai ne tik mitybos apribojimai, bet ir dvasinė praktika, skatinanti susimąstyti apie gyvenimo prasmę, atgailą ir Kristaus auką.
Pagal Katalikų bažnyčios kanonus, šią dieną tikintieji kviečiami laikytis griežto pasninko, tai reiškia:
- Vieną kartą per dieną pavalgyti sočiai;
- Du kartus - labai kukliai;
- Vengti mėsos ir jos produktų.
Didžiojo penktadienio pasninko metu leidžiama vartoti: žuvį, daržoves, vaisius, kruopas, duoną, sriubas ir kt.
Svarbiausias draudimas - atsisakyti mėsos ir jos produktų. Taip pat: vengti pieno produktų, susilaikyti nuo saldumynų, alkoholio ir prabangių patiekalų; nevalia švęsti, dalyvauti vakarėliuose, triukšminguose renginiuose; rekomenduojama vengti socialinių tinklų ir kitų dėmesį blaškančių veiklų.
Pasninkas, anot krikščioniškųjų tradicijų, Didįjį penktadienį privalomas visiems katalikams nuo 18 iki 60 metų (griežtas pasninkas). Nuo mėsos susilaikyti turi visi tikintieji nuo 14 metų amžiaus.
Didysis penktadienis - tai proga sustoti, nurimti ir peržvelgti savo gyvenimą. Pasninkas padeda ne tik ugdyti valią, bet ir pasinerti į vidinę tylą, ieškoti artumo su Dievu. Dvasinė drausmė šią dieną sustiprina ryšį su bendruomene, tikėjimu ir amžinąja gyvenimo prasme.
Kaip atrodo Didžiojo penktadienio diena?
- Valgomas paprastas, lengvas augalinis maistas;
- Diena praleidžiama be pramogų, triukšmo, iškilmių;
- Skiriama daugiau laiko maldai, tylai, skaitomas Šv. Raštas;
- Rekomenduojama apsilankyti bažnyčioje, dalyvauti liturgijoje;
- Kviečiama atsigręžti į artimą, atlikti gerų darbų, susitaikyti su kitais.
Pasninkas Didįjį penktadienį - tai ne tik maisto ribojimas, tai visų pirma - širdies ir sielos atsinaujinimas. Atsisakę tam tikrų dalykų, anot tradicijų, mes ne tik pagerbiame Kristaus auką, bet ir ugdome didesnį savo jautrumą, sąmoningumą bei vidinę ramybę.