Kraujotaka, arba kraujo tekėjimas kraujagyslėmis ir kūno ertmėmis, lemia normalų organizmo funkcionavimą ir medžiagų apykaitą: audiniams tiekiamas deguonis, maisto medžiagos, vanduo, iš audinių šalinamas anglies dioksidas ir medžiagų apykaitos produktai. Kraujotaka dalyvauja organizmo humoralinėje reguliacijoje (išnešiojami hormonai ir biologiškai aktyvios medžiagos), termoreguliacijoje (tekėdamas per vidaus organus skystis sušyla, kūno paviršiuje šiluma atiduodama, todėl vidaus organai neperkaista, o paviršiniai pernelyg neatvėsta).

Kraujotakos Sistemos Tipai

Kraujotakos sistema yra 2 tipų: atviroji ir uždaroji.

• Atviroji kraujotakos sistema būdinga daugumai bestuburių (nariuotakojų, moliuskų) ir kai kuriems žemesniesiems chordiniams (gaubtagyviams). Jų organizmo ertmėmis tarp ląstelių cirkuliuoja skystis, vadinamas hemolimfa.
• Uždarąją kraujotakos sistemą turi kai kurie bestuburiai (žieduotosios kirmėlės, nemertinos), stuburiniai gyvūnai ir žmogus. Jų kraujas teka uždarąją kraujagyslių sistema.

Uždarąją kraujotakos sistemą sudaro 2 dalys - centrinė (širdis) ir periferinė (kraujagyslės), bei jų veiklą reguliuojantys mechanizmai.

Didysis Kraujo Apytakos Ratas

Žmogaus ir žinduolių gyvūnų didysis kraujotakos ratas prasideda keturkamerės širdies kairiajame skilvelyje aorta, kuri šakojasi į arterijas, šios - į arterioles, jos - į kapiliarus; čia vyksta medžiagų apykaita tarp kraujo ir audinių. Arterinis kraujas virsta veniniu, šis teka venulėmis, iš jų - vis platesnėmis venomis, galiausiai viršutine ir apatine tuščiosiomis venomis suteka į dešinįjį prieširdį.

Mažasis Kraujo Apytakos Ratas

Mažasis kraujotakos ratas prasideda dešiniajame skilvelyje plautiniu kamienu (plaučių arterija), kuriuo veninis kraujas (arterijomis, arteriolėmis, kapiliarais) patenka į plaučių alveoles, čia kraujas netenka anglies dioksido, įsotinamas deguonimi (veninis kraujas tampa arteriniu), plaučių venulėmis, venomis grįžta į kairįjį prieširdį.

Kraujo Apytaka Žuvų Organizme

Žiaunomis kvėpuojančių stuburinių (apskritažiomenių ir žuvų, išskyrus dvikvapes) veninis kraujas iš dvikamerės širdies teka į žiaunas, jose tampa arteriniu, o iš žiaunų - į visus vidaus organus ir grįžta atgal į širdį.

Širdis 2 kamerų (prieširdžio ir skilvelio). Iš skilvelio kraujas teka į arterinį kūgį (kremzlinių žuvų) arba į aortos gumbą (kaulinių žuvų), kuriuose yra vožtuvai, ir grįžta į veninį sinusą. Yra 1 kraujo apytakos ratas.

Kiti Stuburiniai Gyvūnai

Varliagyvių skilvelyje (jų širdis trikamerė) arterinis kraujas susimaišo su veniniu, todėl į organus teka mišrus kraujas. Daugumos roplių arterinis ir veninis kraujas taip pat susimaišo skilvelyje (jų širdis tarpinė tarp trikamerės ir keturkamerės).

Kraujotakos Mechanizmai

Arterijomis kraujas teka dėl širdies darbo, arterijų elastingumo ir kraujospūdžio skirtumo rato pradžioje ir pabaigoje. Širdis kraują išstumia porcijomis, bet kraujas teka arterijomis pulsuojančia nenutrūkstama srove (tai lemia arterijų elastingumas). Venomis kraujas teka dėl jose esančių vožtuvų, nukreipiančių srovę viena kryptimi, griaučių skersaruožių raumenų, kurie susitraukdami spaudo venas ir stumia kraują, taip pat dėl slėgių skirtumo, širdies siurbiamosios jėgos, kvėpavimo judesių.

Kraujotakos Intensyvumas

Kraujotakos intensyvumą apibūdina sistolinis (kraujo kiekis, kurį išstumia kairysis skilvelis per vieną susitraukimą, žmogaus - apie 70 ml) ir minutinis (kraujo kiekis, kurį skilvelis perpumpuoja per 1 min, žmogaus - apie 5 l) tūriai ir linijinis kraujo tekėjimo greitis (žmogaus aortoje apie 50 cm/s, arterijose apie 20 cm/s, kapiliaruose apie 0,05 cm/s, venose apie 10 cm/s, tuščiosiose venose apie 25 cm/s.).

Kraujotakos Reguliavimas

Kraujotaką reguliuoja nerviniai ir humoraliniai mechanizmai. Simpatiniai ir parasimpatiniai nervai skatina arba slopina širdies darbą, keičia kraujagyslių tonusą ir kraujotakos intensyvumą. Kraujotakai įtakos turi smegenų žievė (per sąlyginius refleksus), hormonai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos: adrenalinas, noradrenalinas, tiroksinas, acetilcholinas, angiotenzinas, mineralai kalcis, kalis. Keičiantis organizmo funkcionavimo sąlygoms kinta ir kraujotaka.

Žuvys (Pisces)

Žuvys (lot. pisces) - stuburinių gyvūnų antklasis. Yra 2 klasės: kremzlinės žuvys ir kaulinės žuvys; ~50 būrių, ~21000 rūšių. Jos paplitusios visame pasaulyje. Gyvena vandenyje, kvėpuoja žiaunomis, turi kaulinį arba kremzlinį skeletą, nepastovią kūno temperatūrą.

Žuvų Morfologija ir Anatomija

Kūnas nuo 1 cm (pvz., Filipinų salose gyvenančios grundulo Pandaka pygmaea) iki 15 m (pvz., gigantinio ryklio) ilgio, iki 4 t masės. Kūno forma prisitaikiusi plaukioti, be to, ji priklauso nuo gyvensenos. Greitai plaukiojančių žuvų kūnas dažniausiai verbstiškas (pvz., ryklio, lašišos), kai kurių - strėliškas (pvz., lydekos, daugumos karpinių žuvų), pasyviai plaukiojančių - rutuliškas (pvz., mėnulžuvės), judančių smėlėtame arba dumblėtame dugne - gyvatiškas (pvz., ungurio), pasyviai gulinčių ant dugno - asimetriškas, labai plokščias (pvz., plekšnės).

Žuvų spalva labai įvairi. Tropinėse juostuose gyvenančios žuvys (pvz., murenos) būna ryškių spalvų. Beveik visų žuvų nugara tamsesnė negu šonai ir pilvas. Gilumų žuvys dažniausiai neryškių spalvų. Kūną dengia žvynai, dygliai, kaulinės plokštelės. Kai kurios žuvys (pvz., šamai) žvynų neturi, arba jie labai maži (pvz., vėgėlės, ungurio). Odoje daug liaukų, išskiriančių gleives, kurios mažina kūno trintį į vandenį.

Griaučius sudaro kaukolės, stuburo su šonkauliais, galūnių porinių ir neporinių pelekų kaulai. Kaukolė visa kremzlinė (kremzlinių žuvų) arba iš dalies kremzlinė, apaugusi odos kilmės kaulais (kaulinių žuvų). Stuburas susideda iš amficelinių slankstelių (išskyrus šarvuotasias lydekas, yurinčias opistocelinius slankstelius), tarp kurių yra chordos liekanų. Žuvų šonkauliai būna apatiniai ir viršutiniai (ašakos). Galūnės susideda iš porinių (krūtinės ir pilvo) ir neporinių (nugaros, uodegos ir analinio) pelekų. Lašišinės ir stintinės žuvys dar turi riebalinį peleką.

Žuvų burna būna apatinė, galinė ir viršutinė. Žiotyse yra įv. formos ir dydžio dantų, kuriais žuvis sulaiko grobį; karpinės žuvys ant žiauninio lanko turi ryklėdančius. Žuvys neturi seilių liaukų. Iš ryklės maistas per stemplę patenka į skrandį. Plėšriųjų žuvų (pvz., lydekos, šamo) skrandis labai talpus. Žarnyno vidinį paviršių didina spiralinė (pvz., ryklių, erškėtų) arba piliorinės ataugos (pvz., vėgėlės, ešerio). Daugumos žuvų (išskyrus ryklius, skumbres) pilvo ertmėje yra plaukiojamoji pūslė.

Žuvų fiziologija

Daugumos žuvų labiausiai išsivysčiusios vidurinės smegenys ir smegenėlės, kai kurių (pvz., ryklių) - priekinės smegenys ir smegenėlės. Iš galvos smegenų išeina iki 10 porų galvos nervų. Žuvų klausos organas - vidinė ausis; jos labirinte yra otolitai, padedantys palaikyti kūno pusiausvyrą. Karpinėms žuvims ir šamams garsus justi dar padeda Vėberio aparatas. Akys prisitaikiusios žiūrėti vandenyje (turi apvalų lešiuką, plokščią rageną).

Ekologija ir Elgsena

Žuvys gyvena sūriuose, apysūriuose ir gėluosiuose vandenyse; jų yra šaltose ir srauniose upėse ir upeliuose (pvz.,upėtakiai, kiršliai), karštuose (~500C) geizeriuose (pvz. Cyprinodon macularius), sekliuose ir užšąlančiuose gėluosiuose vandenyse (pvz., dalija), jūrose iki 8000m gylio (pvz., Bassogigas profundissima). Vienos žuvys nuolat gyvena tam tikroje vietoje (pvz., jūroje - jūrinės, gėlame vandenyje - gėlavandenės), kitos (praeivės žuvys), ieškodamos maisto ar plaukdamos neršti, migruoja iš jūrų į upes arba atvirkščiai (žuvų migracija).

Minta planktonu (pvz., silkės, daugumos žuvų jaunikliai), augalais (pvz., baltasis amūras, raudė), bentosu (pvz., karšis, kuoja), kitomis mažomis žuvimis (pvz., ešerys, lydeka). Žuvys yra skirtalytės, kai kurios hermafroditės (pvz., akmeninis ešerys - Serranus scriba). Patelės dažniausiai didesnės už patinus. Neršto metu pakinta daugumos žuvų kūno spalva, kai kurių kūno dalių forma (nerštas). Žuvys gyvena 15 - 20m., kai kurios (pvz., šamai, eršketai) 30 - 60m., kitos (pvz., stintos) tik 1 - 3m. Lytiškai subręsta nevienodai: stinta 1 - 2m., karpinės žuvys 33 - 5m., didysis eršketas 12 - 18m. Dauguma žuvų dauginasi keletą kartų per gyvenimą, kai kurios - tik 1 kartą (pvz., Tol.

Žuvų Svarba ir Išsaugojimas

Žuvys yra svarbus verslo objektas (žvejyba). Kai kurios (pvz., upėtakis, karpis, sazanas) auginamos žuvininkystės ūkiuose. Valgomos virtos, keptos, rūkytos, džiovintos ir konservuotos (žuvų produktai). Jų mėsoje yra žmogaus organizmui lengvai įsavinamų baltymų ir riebalų (žuvų taukai). Iš žuvų kepenų gaminamas retinolis, iš žvynų - perlamutras.

Evoliucinė Istorija

Seniausių žuvų liekanų (žvynų, dyglių) randama nuo apatinio silūro. Manoma, kad žuvys atsirado gėluosiose vandenyse, o viduriniame devone pateko į jūras. Devone nuo šarvuotųjų žuvų atsiskyrė kremzlinių žuvų grupė - Cladoselache, davusi pradžią dab. rykliams ir chimeroms. Tuo metu kaulinės žuvys suskilo į 2 šakas; iš pirmosios išsivystė stipinpeliakės žuvys, kremzliniai ir kauliniai ganoidai, kaulingosios žuvys, iš antrosios - riešapelekės ir dvikvapės žuvys.

---