Apuokas - tai vienas iš įdomiausių ir paslaptingiausių naktinių paukščių, gyvenančių tiek Lietuvoje, tiek daugelyje pasaulio kampelių.
Su savo įspūdinga išvaizda ir nepaprastu gebėjimu medžioti tamsoje, apuokas užima svarbią vietą gamtos grandinėje.
Apuokai priklauso didelei pelėdinių šeimai (Strigidae). Šis apuokas Lietuvoje yra labai retas ir įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą.
Didysis apuokas (Bubo bubo) yra didžiausias pelėdinių paukščių atstovas Europoje.
Jo kūno ilgis gali siekti 71 cm, atstumas tarp sparnų - 2 metrus.
Didysis apuokas sveria nuo 2 iki 3 kg, o jo ilgis siekia 65-70 cm. Patelės yra didesnės už patinus.
Šiam paukščiui būdinga išskirtinė išvaizda - ant galvos yra du plunksnų kuokštai, kurie primena auseles.
Jo plunksnos yra rudos, o pilvas ir nugara išmarginti juosvai.
Išvaizdos skirtumai
Apuoko patiną ir patelę galima atskirti pagal dydį ir spalvą.
Patinas dažniausiai būna mažesnis už patelę, o jo plunksnų spalva yra ryškesnė.
Apatinė kūno dalis paprastai šviesesnė, o ant nugaros ir sparnų gali būti daugiau raudonų atspalvių.
Patelė, priešingai, yra didesnė ir dažnai turi tamsesnę plunksnų spalvą, ypač ant nugaros, pilvo ir krūtinės.
Kol visai maži, apuoko jauniklių išvaizda labai skiriasi nuo suaugusiųjų.
Jų plunksnos pūkuotos, šviesios, dažniausiai šviesiai rudos arba pilkos spalvos.
Veisimosi ypatumai
Apuokų veisimosi sezonas prasideda rudenį, kai vyksta „piršlybos“ ir poravimasis.
Ankstyvą pavasarį prasideda šių paukščių poravimosi metas.
Jei turite noro ir laiko, galite nuvažiuoti arčiau gūdesnio miško ir naktį pabandyti pasiklausyti, gal pavyks išgirsti žemo tono ūbavimą.
Garsas nors ir žemo tono, bet stiprus, ir giedrą naktį toli girdimas.
Taip apuoko patinėlis sako, kad čia jo teritorija ir kad jis norėtų susipažinti su patele.
Apuokai yra monogamiški, t. y., jie susikuria ilgalaikius santykius su vienu partneriu, kurie gali trukti kelis metus.
Patinas pradeda savo dainą, kad pritrauktų patelę.
Sausio-vasario mėnesiais jie kartu ieško tinkamos vietos lizdui.
Tačiau patys lizdų nekrauna: užima plėšriųjų paukščių lizdus arba peri ant kupstų, žemės, po išvartomis, jaunų eglių lajomis.
Kartais jie gali naudoti ir žmogaus sukurtas struktūras, tokias kaip pastatų palėpės.
Didžiojo apuoko patelė sudeda 3-4 baltus kiaušinius, mažojo 4-7. Perėjimas trunka apie 28-35 dienas.
Kol patelė peri, patinas rūpinasi jos maitinimu.
Apuoko jaunikliai paprastai išsirita balandžio mėnesį.
Įdomu tai, kad gimtąjį lizdą jie palieka maždaug po 28-35 dienų, tačiau neskraidydami ir dar neišmokę medžioti.
Tiesa, toli nenuklysta - laikosi ne toliau nei 500 metrų atstumu nuo lizdo.
Mityba
Didžiąją apuoko mitybos dalį sudaro peliniai graužikai.
Per vieną naktį jis gali sumedžioti apie 15 graužikų, todėl jis labai pasitarnauja reguliuodamas graužikų populiaciją.
Jis tik retkarčiais gali pasikėsinti į didesnį grobį, kaip pavyzdžiui, stirnos jauniklius.
Apuokas yra naktinis plėšrus paukštis, kurio mityba pagrįsta gyvūninės kilmės maistu.
Pagrindinis apuoko maistas yra graužikai, ypač pelės, žiurkės ir kiti maži žinduoliai.
Jie taip pat medžioja vabzdžius, tokius kaip tarakonai, skruzdėlės ir naktiniai vabzdžiai, kurie sudaro dalį jų raciono.
Apuokai medžioja naktį, naudodami savo puikią klausą ir regėjimą.
Jų gebėjimas naktį orientuotis ir medžioti leidžia jiems rasti maisto net ir tamsiausiu metu.
Mitybos įpročiai. Jų mitybos racione dominuoja vidutinio dydžio vandens paukščiai, pavyzdžiui, kirai, ar net antys.
Mitybos spektras yra labai įvairus. Jei kalbėti apie Europą, tai gali misti nuo triušių, ežių, žiurkių iki vandens paukščių ar net kitų plėšriųjų paukščių.
Praktiškai tai yra vienas stambiausių ir agresyviausių pelėdinių paukščių mūsų regione.
Įdomūs faktai apie apuokus
- Puiki klausa ir regėjimas. Apuokai turi išskirtinę klausą, kuri leidžia jiems išgirsti mažus gyvūnus, net jei jie yra po žeme ar sniege.
- Nepakartojami sparnų garsai. Apuokų sparnai yra padengti specialiomis plunksnomis, kurios slopina vėjo garsą, todėl jie gali sklęsti tyliai ir nepastebimai.
- Ilgas gyvenimas. Apuokai gali gyventi iki 10 metų, tačiau dauguma jų gyvena apie 3-5 metus.
- Unikalus maisto virškinimas. Apuokai suvirškina beveik viską, ką sulesa, bet jų virškinimo sistema negali suvirškinti kaulų.
- Naktiniai medžiotojai. Nors dauguma paukščių medžioja dieną, apuokai yra tipiški naktiniai plėšrūnai.
- Apuokų veisimosi ypatumai. Apuokai yra žinomi dėl savo ypatingo veisimosi elgesio - jie nekuria lizdų, o dažniausiai naudojasi jau esamais lizdais arba patalpomis, pavyzdžiui, žmonių pastatais ar medžių drevėmis.
- Paviršinė aplinkos maskuotė. Apuokai turi ne tik puikią klausa ir regėjimą, bet ir gebėjimą maskuotis su aplinka.
Populiacijos būklė ir apsauga
Didysis apuokas - pelėdinių šeimos, didžiųjų apuokų genties plėšrusis paukštis.
Didysis apuokas yra nepaprastai gražus paukštis: jo kūno viršutinė pusė pilkšvai ruda ir juodai dėmėta, apatinė - šviesesnė su išilginėmis dėmėmis.
Viršugalvyje ilgos auselės.
Šonas ir pilvas smulkiai skersai dryžuoti.
Kojos plunksnuotos iki pirštų pamatų.
Ši paukščių rūšis yra reta ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Kaip pasakoja Gamtos tyrimų centro Paukščių ekologijos laboratorijos vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Rimgaudas Treinys, didieji apuokai paplitę visoje Eurazijoje, todėl ir Lietuvoje jis yra vietinė rūšis.
Kaimyninėse šalyse šie paukščiai taip pat gyvena, bet ir jose didžiųjų apuokų populiacijos nėra gausios.
Išskyrus Baltarusiją, kurioje dėl palankių gamtinių sąlygų gyvena bent 400 didžiųjų apuokų porų.
Lietuvoje didžiojo apuoko populiacija yra laikoma mažai kintančia, tačiau labai maža.
Dėl to, kad yra reta, ši rūšis yra saugoma ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Nacionaliniu mastu didysis apuokas įtrauktas į Raudonąją knygą, Europiniu mastu didysis apuokas įtrauktas į Europos Sąjungos Paukščių direktyvą pirmo priedo sąrašą.
Daugiausiai apuokų - Vakarų Lietuvoje. Lietuvoje yra keli regionai, vietovės, kuriose mokslininkai fiksuoja perinčias didžiųjų apuokų poras.
R. Treinys pasakoja, kad iki pusės šių paukščių populiacijos įsikūrusi Vakarų Lietuvoje, kur daugiausiai šlapynių ir būdingo grobio.
Grėsmės ir apsauga. Paukščiai jautrūs trikdymui, todėl veisimosi metu pražūtingas miško kirtimas, kiti miškų darbai, pavasarinis grybavimas.
Grėsmę kelia didelis plėšrūnų ir šernų gausumas.
Paukščių lizdavietėse nuo vasario 1 d. iki rugpjūčio 1 d. būtina nutraukti visus medienos ruošos darbus.
Perėjimo vietose atsisakyti pagrindinių kirtimų.
Plėšrūnai, elektros laidai, automobiliai, trikdymas, buveinių naikinimas - visa tai kelia grėsmę apuokų gerovei.
Lietuvos plėšrūnai (lapės, mangutai, vilkai, lūšys, kiauniniai žvėrys) suaugusiam apuokui gal ir nelabai baisūs, bet jaunikliams jie kelia didelę grėsmę.
Pabaidžius suaugusius apuokus iš lizdo, kuris paprastai būna ne aukštai medžiuose, o ant žemės, jaunikliams greit gali pakenkti krankliai, kiaušiniais pasmaguriauti neatsisako ir šernai.
Elektros laidai šiems paukščiams neretai tampa mirtinais spąstais, o apakinti žibintų šviesos jie retkarčiais tampa ir įvairių transporto priemonių aukomis.
Veiksmų ėmimasis rūšiai apsaugoti
Vykdant tarptautinius įsipareigojimus saugoti didžiuosius apuokus, Lietuvos mokslininkai ir gamtininkai taip pat ėmėsi veiksmų, kad apuokų populiacija mūsų šalyje pagausėtų ar bent jau visai neišnyktų.
Ornitologas R. Treinys pasakoja, kad vienas iš svarbiausių veiksmų saugant didžiuosius apuokus yra užtikrinti netrikdomą jų veisimąsi tose keliose vietovėse, kur jis randa sau palankias sąlygas.
Tai reikia daryti nevykdant ūkinės veiklos tose teritorijose, o jei peri miške, nevykdyti ir ūkinės miško veiklos.
Jeigu didieji apuokai pasibaido iš savo lizdų (kiaušinius jie deda kitų didžiųjų paukščių lizduose) ar yra išbaidomi iš buveinės ant žemės, jų jauniklius gali suėsti plėšrūnai.
Tačiau norint apsaugoti šių paukščių ramų veisimąsi reikia žinoti, kuriose tiksliai vietose jie peri.
Tada galima toje konkrečioje teritorijoje nevykdyti miško ūkinės veiklos, kaip tai numato Miško kirtimo taisyklės.
Dar vienas svarbus didžiųjų apuokų apsaugos būdas yra dirbtinių lizdų jiems įrengimas.
Anot R. Treinio, tos poros, kurios peri pamaryje, susiduria su dideliais potvyniais, sunaikinančiais potencialias perėjimo vietas ant žemės.
Dažnai didieji apuokai ieško aukštesnės vietos perėjimui.
Kadangi patys jie lizdų nesuka, dirbtinis lizdas saugioje vietoje yra puiki vieta, kur jie gali vesti jauniklius.
Pasak ornitologo, labai svarbu suteikti galimybę didžiajam apuokui perėti vis toje pačioje vietoje, nes tokiu atveju yra didesnė galimybė išsaugoti ir jį, ir jo jauniklius, nuo netyčinio trikdymo vykdant miškų ūkinę veiklą ar tiesiog dėl žmonių lankymosi miškuose rekreaciniais tikslais.
Užsienio valstybėse pasiteisinusi praktika didįjį apuoką veisti ir vėliau paleisti į laisvę, kad individai papildytų labai mažas populiacijas, susidarytų naujos poros.
Lietuvoje ši praktika taip pat taikoma.
2011 metais Lietuvos zoologijos sodas kartu su dar 3 veisėjais dalyvavo apuokų populiacijos Lietuvoje atkūrimo programoje.
Iki 2012 metų pabaigos į laisvę buvo paleisti dar 25 apuokai.
Manoma, kad šiuo metu visoje Lietuvoje gali perėti iki 20 porų.
Lietuvos zoologijos sodas džiaugiasi galėdamas savo lankytojams parodyti šiuos didingus paukščius, su kuriais susidurti gamtoje gana sunku.
Apibendrinant, didysis apuokas yra ne tik įspūdingas, bet ir svarbus Lietuvos gamtos elementas. Rūpinkimės jo išsaugojimu!